Pamenu, kaip prieš gerus pora metų.... vieną saulėtą rytą nubudau....ir sužinojau, jog važiuoju registruotis šuoliui su sparno tipo parašiutu..... na tiksliau pasakius tiesiog šuoliui iš lėktuvo.....
Nubudęs Tomas sako man: "ruoškis, važiuojam į Kyviškes".... na nieko sau avantiūra, pamaniau....... Dar važiuodama vis meldžiau ir minutes skaičiavau: "kad tik nespėtume, kad tik nespėtume iki registracijos galo" :)... bet spėjome, susimokėjome 150 lt žmogui ir užsiregistravome, ....paskutiniai užsiregistravome.Visą dieną iki TO momento vis kažkaip periodiškai užplūsdavo baimės bangos....galvojau: "baisu.... , bet gal nereikės šokti.... o juk galiu tik pasimokinti, kursą praeiti ir užteks.... o kam man šokti?.....aš tik paklausysiu pažiūrėsiu ir morališkai visus kitus palaikysiu...galų gale ne mano tai mintis buvo čia iš vis važiuoti"
11 valandą prasidėjo visos dienos darbas: mokėmės taisyklingai iššokti iš stovinčio lėktuvo ant žemės, žiūrėjome vaizdo medžiagą kaip turi būti atliktas šuolis, kaip turi atrodyti išsiskleidęs parašiutas, ką daryti jei parašiutas neišsiskleis ar susigadins, komandas "traukiam - paleidžiam" ir dar kartą "traukiam paleidžiam"...ir visą laiką skaičiavom.... šimtas dvidešimt, šimtas dvidešimt vienas, ....šimtas dvidešimt penki...
Galiausiai apsivilkome parašiutus, įtaisė aparačiukus, kad girdėtume instruktoriaus komandas kaip sklęsti dangumi ir nusileisti nesusilaužius kojų :) Uždėjo šuoliuko kepuraites, tokias aptrauktas aplink makaulę. Atrodėme visi kaip žali kiaušiniai, o komandoje buvome devyniese, sulipome į lėktuvą ir pasidalinę po tris, pagal svorio kategorijas (nuo sunkiųjų iki lengvųjų), susėdome. Lėktuvas garsiai burgzdamas pakilo į orą. Tada, pamenu, vėl pagalvojau: "paskraidysiu lėktuvu ir sugrįšiu, nešoksiu......bet visgi kaip gražu...". Apsukome ratą aplink aikštę, vienas iš kartu skridusių instruktorių parodė pagal ką orientuotis, na jei netyčia aparačiukas ausyje nesuveiktų ir tektų leistis savarankiškai :) ir pirmieji pradėjo šokti.... kažkaip visai nebaisu pasirodė..... ėmė ir iššoko.... sukome antrą ratą, ir jau ruošėsi kita trijulė šokti.... staiga susuko pilvą.... sėdėjau, žiūrėjau pro langą lėktuvo motoras garsiai ūžė.... skausmas pilve sustiprėjo ir antra partija iššoko..... širdis daužėsi taip smarkiai.....kvėpavau labai greitai ir jau atsistojau prie užvertų lėktuvo durų....kojos kažkaip keistai drebėjo... pasidarė taip baisu, taip baisu, kaip dar gyvenime turbūt nėra buvę, instruktorius atvėrė plačiai duris ir stiprus oro gūsis pliūptelėjo man į veidą, žiūrėjau tiesiai instruktoriui į akis ir purčiau galvą..... aš buvau taip aukštai ir stovėjau savo pačios akistatoje. Savo, kaip žmogaus, kuris bandė išmokti skristi. Tuo metu jaučiau, kad aš tiesiog negaliu. Dar, pamenu, mačiau man rodomą "liuks" ženklą..... jaučiau didelę oro srovę nukreiptą į save......
Šimtas dvidešimt vienas, šimtas dvidešimt du, šimtas dvi...."patrauk kairę pusę" - girdžiu ausyje..šimtas dvidešimt.... "patrauk kairę pusę, jei girdi"...kai suskaičiavau iki šimtas dvidešimt penkių pagaliau išdrįsau pakelti akis į viršų. Parašiutas atrodė puikiai išsiskleidęs, supratau, kad aš skrendu dangumi. Mane apėmė neapsakomos laimės banga...... Pirmą kartą gyvenime pagalvojau, kad aš moku skrisi. Viskas truko labai trumpai......Nepaprastai smagu stebėti kaip po truputėlį skrodi orą ir artėji prie žemės.....Viskas aplinkui pamažu ima didėti.... Išgirdau signalą: "traukiam traukiam traukiam, laikom laikom laikom". Sėdėjau ant žemės ir buvo gera......
Nežinau ar šiandien tai kartočiau dar kartą.... net rašydama jaučiau virpuliukus bėgiojančius per kūną...... tiesiog leidausi į avantiūrą. Visgi šiandien drąsiai galiu pasakyti, jog nesigailiu, nė akimirkos nesigailiu, kad tai padariau..... Todėl jei kada nors kiltų klausimas šokti ar nešokti - šokite, ir patirsite nepaprastus pojūčius, atversite savo esybę naujiems išgyvenimams ir bandymas, taip įgysite naujos drąsos ir noro gyventi. Vaje kiek prirašiau..... :)
