Oro uostas Johanesburge
Šį pasakojimą ilgai laikiau juodraščių skiltyje. Visgi ne veltui sakoma viskam yra savo laikas. Šiandien atėjo laikas papasakoti paskutiniąją kelionės į Afriką istoriją. Papasakosiu, kaip nusprendėme aplankyti valstybę, esančią Afrikos vidurio pietuose ir pagaliau pajausti tą tikrąją toliau nuo civilizacijos atitrūkusią Afriką bei pamatyti vieną iš 7 natūralių gamtos stebuklų - Viktorijos krioklyį - Zambiją.
Pagal dydį pasaulyje Zambija yra 39 valstybė. Čia gyvena vienuolika su puse milijono gyventojų, didžioji dalis kurių gyvena labai skurdžiai. Net 64 % šalies gyventojų išgyvena už mažiau nei 1 $ per dieną. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis - natūrinis ūkininkavimas, žemdirbystė iš kurios išgyvena didžioji dalis vietinių gyventojų. Pagrindinis šalies ekonomikos variklis - vario kasyba ir sodrinimas, nors paskutiniu metu turizmas, investavimas ir privatizavimas smarkiai prisideda prie bent šiokio tokio šalies ekonomikos lygio palaikymo.
Šiai kelionei turėjome viso labo savaitę laiko. Pastudijavę galimybes keliauti po Zambiją, išanalizavę susisiekimo ir transportavimo galimybes, nusprendėme nekeliauti po šalį: autobusai Zambijoje pastoviai vėluoja ir kiekvienąsyk skirtingai. Automobilio nuomos galimybės ne itin džiugino taipogi: nors išsinuomoti galima ganėtinai už padorią kainą, visgi pasirašant nuomos sutartį reikia stebėti niuansus, ypač dėl kilometražo ribojimų, o dar pastudijavę apie kelių ar tai taip vadinamų autostradų kokybę, šį sykį į Lusaką - Zambijos sostinę, nusprendėme nekeliauti ir apsistoti Livingstone, miestelyje pietų Zambijoje, esančiame pačiame pasienyje su Zimbabve ir pasidžiaugti internete skelbiamais įvairiausių turizmo bendrovių teikiamais pramogų pasiūlymais, na bet apie juos šiek tiek vėliau. Pirmieji lūkesčiai atostogoms susiformavo dar naršant ir renkant informaciją prieš kelionę. Nepaisant fakto, kad tai viena vargingiausių šalių pasaulyje, apie Livingstoną susidariau štai tokią nuomonę: kad tai viena iš labiausiai turistinių lokacijų, kur net oro uoste už vizą galima atsiskaityti kortele - o tai jau tikrai daug, nes paprastai vizų klausimas Afrikos valstybėse būna kiek komplikuotas, gan dažnai vizą gali įsigyti tik pateikęs išankstinę užklausą per savo šalies konsulatą, o čia mat sudarytos sąlygos net kortele atsiskaityti... :) Internete buvo rašoma, kad tai viena labiausiai pasaulyje lankomų turistų vietų, tad vaizduotėje piešiau sau vieną iš Turkijos kurortinių miestų ir pradėjau galvoti, kad ko gero visas miestelis bus nusidriekęs vien viešbučiais... Po laikotarpio gyvenant "tarp sienų" Johanesburge ir uždarų rajonų, pamaniau: "na dabar pateksim vėl į turistinę erdvę, bet gal nieko tokio, juk ir tokios atostogos bus įdomios..., Juk negali visą laiką skubėti ir vis kažko tikėtis, reikia kartais ir atsipūsti". Svarstėm, kad automobilio nenuomosime, dėl taikomo kilometražo ribojimo, o vietoje jei jau reikės, pasivažinėsime su taksi. Nacionalinių parkų bei gyvūnų nemažai jau buvom pamatę gyvendami Johanesburge, tad juos irgi įsitraukėme tik į atsarginį lankytinų vietų sąrašą (o ir jiems aplankyti juk automobilis būtinas). Pasirankiojome pasiūlymų su įvairiausiomis pramogomis, tokių, kokių niekur kitur negali tikėtis, kaip pavyzdžiui išmėginti plėšriųjų gėlavandenių tigražuvių žvejybą ar ekstremalųjį raftingą Zambezės upėje. Taip besvajodama susirašiau visą sąrašą pramogų bei skaičiavau numatomas kelionės išlaidas. Na ir žinoma, didžiausius lūkesčius kėliau Nuostabiajam Zambijos perlui - Mosi oa Tunya arba dar vadinamajam "griaudžiančiajam rūkui" arba Viktorijos kriokliui - didžiausiam pagal dydį (pagal pločio 1708 m. ir aukščio 108 m. santykį) kriokliui pasaulyje, kuris lyg begalinė skraistė, neturinti nei pradžios nei pabaigos nusidriekia per du du besijungiančius nacionalinius Zambijos ir Zimbabvės parkus.
Zambijos oficiali valiuta yra kwacha, kas išvertus į lietuvių kalbą reikštų "aušra", siejant su Zambijos istorija - "Naujoji laisvės aušra". Valiuta pradėta vartoti 1968 m. Dar devintojo dešimtmečio pabaigoje šalis patyrė didelę ekonominę krizę, valiuta stipriai nuvertėjo ir dar 2012 m. 1 JAV doleris buvo lygus 5120 kwachų. Baisu pagalvojus, kokias sumas būtų reikėję išsikeitus pinigus nešiotis, jei nebūtų įvykdytas valiutos perskaičiavimas - būčiau milijonierė. Laimei, Zambijos bankas 2013 m. įvykdė valiutos perskaičiavimą ir nubraukė 3 nulius. Apsidžiaugėm, kad bus paprasta pasiskaičiuoti kainas, kadangi sumą tereikėjo padalinti iš 2, kad gautųsi suma "Litais". Su šia džiugia mintim, likus dienai iki skrydžio Tomas užsuko į banką Johanesburge išsikeisti pinigų, kur ir prasidėjo mūsų visos dar net neprasidėjusios kelionės linksmybės. Banke Tomas buvo palydėtas į atskirą kabinetą, lyg būtų pageidavęs kokią paskolą imti. Darbuotoja pasiteiravo ar pinigai buvo užsakyti keitimui iš anksto. Tomas, žinoma, atsakė, kad ne. Tuomet ji atsiprašė ir grįžo jau nebe viena o su dar viena kolege, kuri maloniai pranešė, kad pinigus būtina užsakyti prieš 2 dienas, o atėjus atsiimti pinigų pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, vizą, gyvenamosios vietos dokumentus, darbo sutartį... ir gal dar ką nors ko jau net neprisimenam... Kai man Tomas papasakojo savo nuotykius banke, tik išpūčiau akis ir atsisėdau. Taip nieko nepešę ir su neiškeistais Randais kišenėje skridome į Zambiją. Na jau Livingstone Randus svarstėm tikrai rasim kur išsikeisti.... Tik nepagalvojom, kad skrendam gegužės 1-ąją, laisvą nuo darbo dieną. Bet apie tai šiek tiek vėliau...
PIRMIEJI IŠŠŪKIAI
Dar Johanesburgo oro uoste važiuodami autobusu į lėktuvą buvome maloniai nustebinti: pirmą kartą Afrikoje išgirdome lietuvių kalbą. Į Livingstoną skridome drauge su ketveriuke PAR'e dirbančių lietuvaičių. Per visą laikotarpį praleistą Afrikoje tai buvo vieninteliai sutikti lietuviai, o kartu ir šios mūsų atostogų kelionės draugai :)
Skrydis buvo malonus, truko apie 2 valandas. Vis pagalvoju, kad įskaičiuotas maitinimas lėktuve gerokai prisideda prie laiko stumdymo lėktuve. Livingstonas pasitiko maloniai nustebinęs savo oru. Atidarius lėktuvo duris į vidų plūstelėjo karšto oro banga. ypač prisiminus, kad absoliučiai nieko vasariško persirengti neturėjau. Mat buvau prisiskaičius, kad geriau kojų plikų šiuose kraštuose nerodyti, o ir oro temperatūros tikėjausi gerokai mažesnės, tad jau galvoje sukosi mintys ką darysiu su savo apranga... Oro uostas, arba tiksliau angaras iki kurio iš lėktuvo nupėdinome pėstute buvo gerokai apgriuvęs, palubėse styrojo laidai ir iš šonų kyšojo triūbos.
Ties patikrinimo postais nusidriekė eilės. Judėjome link tikslo palengva. Greta vaikščiojo pareigūnas ir mosuodamas lazdele vaidino, kad labai sėkmingai reguliuoja eiles. Prie pasų patikrinimo bei vizų išdavimo langelių drauge su su mūsų naujaisiais draugais priėjome paskutiniai. Vienas iš pareigūnų pamatęs pasą paklausė, kas čia per valstybė, bet greta sėdėjęs kitas pareigūnas staiga netikėtai šyptelėjo ir ištarė: "Sabonis". Na va, pasirodo ir čia, kamuolį dažniausiai spardančiųjų krašte atsirado vienas krepšinio fanas :) Užpildžius visus reikiamus dokumentus jau buvome pasiruošę gauti vienkartinę vizą, teliko tik atsiskaityti. Buvom skaitę, kad Zambijoje banko kortelėmis atsiskaityti galima tikrai ne visur ir dažniau veikia Visa kortelės, nei Mastercard. Tačiau kadangi Tomas turėjo abi, o bankomatų Livingstone pilna, dėl to nesijaudinome. Tąkart oro uoste sėkmingai atsiskaitėm, bet kaip vėliau paaiškėjo tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai galėjome atsiskaityti Tomo Swedbank kortelėmis, kuriose ir buvo visi mūsų turimi pinigai, skirti kelionei. Tiesa dar turėjome šiek tiek Randų, kuriuos išsikeisti pasirodė irgi nebuvo taip paprasta kaip tikėjomės - mat atskridome laisvą nuo darbo dieną... Kuo toliau tuo linksmiau darėsi... Oro uosto bankomate išsiėmėm paskutinius mano kortelėje turimus 50 eurų vietine valiuta. Šiek tiek atsipūtę ir atsigavę po visų oro uosto procedūrų išėjome į lauką, buvo baisiai karšta, nieko persirengti, kas tiktų tokiam orui neturėjau, tai tiesiog nusiėmiau megztinį. Prie mūsų iš karto pribėgo taksistai ir pradėjo siūlyti pavėžėti, prasidėjo derybos. Jos čia vyksta kitaip nei musulmoniškuose kraštuose, jeigu mato, kad išmanai kainas, vietiniai labai ilgai nesidera, o tiesiog sutinka pavėžėti, juk čia viskas šalia.
KURORTAS... ? :)
Livingstono miestelis
Iki hostelio, kuris buvo beveik miestelio centre buvo apie 10 Km atstumas. Važiavome gan senu mėlynu taxi automobiliu be kondicionieriaus. Jaučiausi pavargusi ir alkana. Pradėjo matytis pirmieji miesto vaizdai. Jie buvo visiškai kitokie nei buvau nusipiešusi savo vaizduotėje. Atrodė, kad nematau nei vieno turisto, nei vieno viešbučio, jokių dangoraižių, namukai paprasti ir betonuoti, gatvės gan purvinos, šalikelėse mėtosi šiukšlės. Tvorų ir gan nemažai pakraščiuose, tik jos nebe elektrine viela apvestos, o stiklo šukėmis paviršiuje įbetonuotos. Gatvėse nei vieno Europietiškos išvaizdos žmogaus..., net ir šaligatvių ne visur buvo matyti. Gatvės pilnos dulkių ir smėlio...Pamačiau supermarketą, pagalvojau kiek iki jo teks eiti nuo mūsų hostelio, juk pilvas jau gurgte gurgė - noriu valgyti. "Atvažiavome" - pasakė taksistas ir sustojo ties ilga siena su aukštais vartais.Pabeldus į duris sargybinis atidarė vartus... pasijutau lyg būčiau patekus į kitą pasaulį. Mačiau, kaip gupelė jaunimo pliurškiasi baseine ir jau svajojau kaip į jį šoksiu. Vidinė siena buvo išmarginta dailiais piešiniais, augo medžiai ir krūmai. Kambarį gavome greitai, buvome supažindinti su taisyklėmis kaip užsisakyti grilinimo paslaugas bei kaip nuvažiuoti iki krioklio, kuris buvo viso labo už 10 Km nuo viešbučio. Buvau baisiai alkana ir buvo baisiai karšta, o persirengti neturėjau į ką, o ir pinigų turėjom neperdaugiausiai jau svarstėm ką reikės daryti, nes prieš akis savaitgalis, bankai nedirba, tad išsikeisti bus sudėtinga. Tomo kortelės niekur neveikė (jau labiau pramogos dėlei išbandėm visus 10 skirtingų Livingstono bankomatų), tad persivedėm pinigus į mano sąskaitą, žinoma jie įkrito tik po ilgojo savaitgalio. Išsikeitėme atsivežtus Randus ir tris dienas leidom taupiai, kol galiausiai atėjus pirmadieniui pinigai įkrito į mano kortelę ir galėjome išsigryninti. Palengvėjo tikrai... Dar pagalvojau tada, kaip esame priklausomi nuo lustinės kortelės ir naujųjų technologijų... Žinoma pats viešbutis mums gerokai pagelbėjo, nes didžiąją dalį pramogų užsisakėme būtent per juos tad ir atsiskaityti galėjome vėliau.
Besiruošdama kelionei ilgai galvojau kokius gi drabužius dėtis. Zambijoje geriau trumpų šortų nenešioti, mat plikos kojos laikomos seksualumo išraiška, net labiau nei didelė iškirptė. Tad kraunantis daiktus pasvarsčiau, juk Afrikoje žiema, o pastarosiomis dienomis Johanesburge geriausiai jaučiausi su megztuku, tai ir pasiėmus džinsus bei porą džemperių ir jaučiausi visai tinkamai pasiruošusi kelionei. Na dar dėl viso pikto Tomui ir sau maudymosi kostiumus įsimečiau... Čia atskridus supratau, kad šortai čia net labai nešiojami, juk čia ne visa Zambija ir kad veltui nieko nepasiėmiau jaučiausi lyg koks pingvinas patekęs į keptuvę. Išsiruošėm ieškoti maisto ir pasižvalgyti po parduotuves. Miestas ir toliau sėkmingai mane stebino, tik išėjus į gatve mus pasitiko vietinis ir pasiėmė su viena ranka Tomą, su kita mane ir pradėjo klausinėti iš kur ir ką čia veikiame. Buvau skaičiusi, kad vietiniai baltaodžius priima su pagarba ir vienas iš pagarbos ženklų - laikyti už rankos ir kol kalbi nepaleisti. Buvo neįprasta, bet iš mandagumo leidau jam laikyti mano ranką, nors viduje norėjau sprukti kuo toliau. Kas buvo keisčiausia, pokalbio metu tikėjausi, kad nepažįstamasis nusitemps mus kur nors ko nors nusipirkti ar kokią savo parduotuvę parodyti, bet taip nebuvo. Jis tiesiog pasilabino, pasikalbėjo ir po to sėkmingai kiekvieną dieną mus kalbino, na ir ne vienas jis toks buvo... Galiausiai pripratau ir visai malonu taip besilaikant už rankų bendrauti tapo. :)
VIKTORIJOS KRIOKLYS
Man gyvybiškai reikėjo šortų ar suknelės ar bet ko su kuo neiškepčiau. Nežinau ar kada dar esu jautusi tokį diskomfortą, na gal tik kai keliavome į Maroką. Tuomet prisidėjau vasarinių drabužėlių, bet gavosi atvirkštinis variantas, buvo gerokai atšalę.... tad visą laiką pravaikščiojome su tais pačiais drabužiais. Miestelyje pasirodė nemažai drabužių parduotuvyčių. Pamaniau: na dabar tai jau "apsishopinsiu". Tik greitam mano nusivylimui supratau, kad visos jos dėvėtų drabužių parduotuvėlės, vėl likau nesupratusi, negi jie neturi net prekybos centro? Na po poros dienų tiesa ir tokį radome, bet jo jau mums nereikėjo, vienoje iš vietinių parduotuvių vis tik radau mūsiškų "Gariūnų" stiliaus atitikmenį su naujomis suknelėmis, tiesa kai kurios turėjo labai įdomius dydžius, visos per krūtinę buvo gerokai per didelės, bet kadangi kaina buvo juokinga, tai išsirinkusi tinkamiausią pasičiupau, nes jau labai reikėjo maisto. Atėjus į prekybos centrą prekės neatrodė taip tvarkingai ir švariai sudėliotos, virš pomidorų ir kitų daržovių ratus suko musytės, o ties balta formine duona buvo išsirikiavusi eilė vietinių gyventojų - kaip supratau ji čia yra vienas geidžiamiausių produktų. Produktų kainos pasirodė gan didelės. Grįžom namo, pavalgėm ir išsitiesėm prie baseino ....Pagaliau supratom, kad viskas apie ką skaičiau internete įgavo visai naujus atspalvius, ką ten atspalvius, visas spalvas. Iš tikrųjų tai net džiaugiausi, nes keliaujant vienas svarbiausių tikslų yra pasisemti naujos patirties ir naujų įspūdžių, kurių ši kelionė žadėjo tikrai daug.
Kitą dieną išsiruošėme pamatyti stebuklą dėl kurio ir važiavome - Viktorijos krioklį, kuris buvo vos už 10 Km nuo vietos, kur gyvenome. Atsisakėme minties keliauti pėstute, ir gerai padarėme, nes takelio ar parko iki krioklio nėra sukurta, tad pasinaudojome viešbučio transferiu ir atvažiavome taxi. Susimokėję gan nemažą įėjimo mokestį iškeliavome į Livingstono - Viktorijos krioklio arba vietinių Mosi-ao-Tunya vadinamą parką. Rūkas, kuris griaudžia. Tikrai niekaip kitaip ir negalėtum pavadinti, vietomis susišnekėti buvo sunku, o ir sausi nelikome bekeliaudami po parką... Tai didžiausias krioklys pasaulyje (1708 metrai pločio ir 108 metrai aukščio), lyg ilga išgrauža ar kanjonas, arba lyg tikras gyvatės formos drakonas besispjaudantis vandeniu... lyg siena paskendusi savo pačios rūke, kai nesimato nei galo nei pradžios... Nežinau kiek dar palyginimų galėčiau sugalvoti šiam vaizdui... bet žinau viena - tai vienas neįtikėtinamiausių vaizdų, kuriuos teko matyti gyvenime.
Babuinai... jų čia visa galybė... Atrodė tokie mieli ir nekalti kad nesinorėjo nueiti... Bet vietiniai dažniausiai taip negalvoja. Šios beždionės čia nelabai mylimos dėl savo padarytų "zbitkų"... :)
Su nauja suknele.
Taip besigrožint kriokliu ir nuostabiai suprojektuotu Livingstono parku susitikome mūsų naujuosius draugus lietuvius. Pasilabinę pasišnekučiavome ir pasitarėme, kad galėtume vakare drauge išeiti papramogauti, pasižiūrėti, koks gi tas naktinis gyvenimas čia verda ir kaip linksminasi žmonės. Įdomiausia buvo tai, jog vakare tos miesto vietos, kur atrodė jog niekas nevyksta ir visiškai tuščia naktį atgyja ir prisipildo sausakimšai, pasirodė, kad čia yra ir daugiau baltaodžių žmonių. Užsukom į vieną iš vietinių barų, kur linksmybės jau buvo įsisukusios. Paprastai mano akis pratusi matyti, kad jei pasilinksminimo vieta, tai šokti pirmos pradeda merginos. Tačiau čia krūvelė vietinių vaikinų įsisuko į aikštelės vidurį ir galima sakyti visą vietinį šou padarė su įvairiausiais akrobatiniais triukais, Negalėjau patikėti tuo ką matau...Po to jie sėkmingai pradėjo šokdinti visus čia susirinkusiuosius. Netikėta ir smagi patirtis tas vietinis naktinis gyvenimas Livingstone.
Visada įdomu stebėti vietinius žmones, vietinius turistus. Jiems įėjimo kaina į Viktorijos krioklio parką gal dešimt kartų mažesnė nei turistams iš kitų kraštų ir jų čia tikrai nemažai. Moterys man pasirodė labai gražios, dailių veido bruožų, dauguma daug kūdesnės nei Pietų Afrikoje. Dailiai sudėtų figūrų. Tiesa, nors ir čia labai populiaru pintis įvairiausio tipo ir ilgio kasytes, įmantrių šukuosenų susuktų ar surištų iš tų kasyčių pasirodė daug mažiau. Daug paprastesnės ir švelnesnės jos su savo krūvom vaikučių pasirodė. Tiesa, Livingstone net ir perukus nešiojančiųjų pasirodė daug mažesnis kiekis moterų, nors perukai, turbūt, vienas populiariausių galvos apdangalų Johanesburge, gal dėl specifinių jųjų natūralių plaukų: stipriai besigarbanojančių ir ne itin stiprių bei sveikų. Gal dėl to perukas yra pasirenkamas kaip paprasčiausia priemonė pasiekti norimą rezultatą. Visą laiką čia būdama svajojau išmokti pinti ar pačiai sau susipinti milijoną kasyčių.... Tik vis pabijodavau, kaip grįžus į LT sureaguos mano darbdavys :)
Visai šalia vandens kritimo vietos, prie kurios prieini yra gilios uolų išgraužos. Ir laikotarpiais kuomet vanduo žemas, gali nubristi į tuos vadinamuosius "Velnio baseinus" ir jaustis lyg džiakuzi vonioje ant bedugnės krašto. Šį kartą šios pramogos neišbandėm, nes vanduo buvo net laaabai patvinęs.
Turbūt milijoną Viktorijos krioklio nuotraukų pridariau visomis kryptimis, nes pats parkas labai smagus pasivaikščioti ir pamatyti. Bet vienas takas paliko vistiek didžiausią įspūdi. Juo einant prieini, ko gero arčiausiai krioklio ir kad patektum toliau turi pereiti beždžionių tiltu, kuris yra kiaurai permirkęs nuo purškiamo krioklio vandens. Batus jau buvau nusiavusi seniau, tad kai keliavau tiltu kojos slydo į visas puses, bet galiausiai nuėjom / nučiuožėm šlaputėliai į kitą liepto galą.
Mosi-ao-Tunya krioklio purslai arba rūkas kyla iki 400 metrų aukščio, o retkarčiais net dar aukščiau, todėl matomi net 48 kilometrų atstumu nuo krioklio. Du kartus per metus, kuomet krioklys būna labiausiai pasruvęs ir kuomet būna pilnatis, čia gali išvysti neįtikėtiną reginį... tikrą gamtos stebuklą, apie kurį niekada gyvenime net nebūtum pagalvojęs. Ir esu laiminga galėjusi tą stebuklą išvysti - tai mėnulio vaivorykštė.... Tokį reginį gali išvysti tik vos keliose pasaulio vietose, dėl reikalingų sąlygų šiam reiškiniui įvykti. Esame pratę prie kasdienės saulės spindulių nutviekstos spalvotosios vaivorykštės, bet nuo mėnulio spindulių ji sukuria skirtingą atspalvių gamą ar tiksliau šviesios lanką. Kadangi vandens purslų tiek daug ir jie išsisklaido dideliu atstumu, Livingstono parke gali pamatyti šį neįtikėtiną reginį. Prieš kelionę į Zambiją apie šį gamtos reiškinį nežinojau ir tai buvo viena didžiausių gyvenimo staigmenų ir galbūt netgi dovanų. Tik įėję į parką pamatėme iškabą ir sužinojome, kad būtent dabar yra pats palankiausias laikotarpis išvysti šį stebuklą. Nusprendėm likti parke iki sutemų ir sulaukti saulėlydžio bei pamatyti Mėnulio vaivorykštę. Laukėm kelias valandas ir pagaliau sulaukėm... Pereinančių spalvų šviesos spindulys, dengė atkarpą tarp krioklio ir skardžio... Pilnatis ryškiai švietė. Mėnulis vis aukščiau kilo į dangų, leisdamas pamatyti vis kitokiu kampu vaivorykštę. Ir tikrai tai vienas labiausiai įsimintinų gamtos stebuklų ir kartu dovanų, kurias gyvenimas man atnešė.
NAUJOS PAŽINTYS...
Vieną vakarą besišnekučiuodami prie baseino patraukėme dėmesį dviejų vietinių turistų, kurie čia atvyko pailsėti iš Lusakos. Tai buvo nepaprasta pažintis, viena tų, kuri tęsiasi iki šiol. Temos atrodė neišsemiamos, nes kalbėjome apie viską pradėję nuo to iš kur ir kas esame, sužinojome, kad Anok leidžia žurnalą ir puikiai žino kur Lietuva yra. Jo draugas Jo Jo irgi linksmų plaučių, netrūko linksmų istorijų. Taip bešnekučiuodami sulaukėm grilintos mėsos vakarienės. Nusprendėm drauge eiti pasilinksminti ir vėl kaip ir praeitą kart su sutiktais draugais lietuvaičiais atsidūrėme tame pačiame bare, radome ten ir juos. Prie mūsų prisijungė ir amerikietė dirbanti Lusakoje banke. Ilgai gvildenome korupcijos ir biurokratinio aparato Zambijoje subtilybes. Pasijutau lyg būčiau su seniai matytais bičiuliais. Tą kart Savana liejosi laisvai. Tai Pietų Afrikoje gaminamas sidras, lengvas, gaivaus skonio ir visai nesaldus gėrimas. Tam klimatui tikrai tiko.... Šokom iki paryčių, kol nebejaučiau kojų... Prisiminus tą vakarą ausyse skamba ir tuo metu populiarumo viršūnes skynusi daina, kurią per tą vakarą paleido gal kokius 10 kartų... Iki galo nežinau kuom ji vietinius taip traukia, bet man ji atmintyje įstrigo kaip prisiminimas apie Zambiją...
https://www.youtube.com/watch?v=Lypj5YO-Irc
GYVENIMAS ZAMBIJOJE IR PRABANGIOS PRAMOGOS
Kadangi vieną dieną nuo pat ryto iki tamsaus vakaro išbuvome Viktorijos krioklio parko, tikrai gerai jį apžiūrėjome ir kitomis dienas jau jau ieškojome kitokių pramogų. Viena jų - ekstremalus raftingas Zambezės upe. Esam bandę raftingą Chang Mai, Tailande, bet tai visiškai nepalyginami dalykai su tuo, ką patyrėme čia. Pramoga susidėjo iš kelių etapų, kurių kiekvienas vertė vis kitaip susiimti, reaguoti, suvokti ir ne kartą perlipti per save ir psichologine, ir fizine prasme. Mūsų kelionės vadai ir kuratoriai buvo vietiniai nuo mažumės plaukioję šiuose vandenyse, tad gerai išmanantys kiekvieną slenkstį, kiekvieną vingį ir atkarpą. Raftingas čia atliekamas už krioklio nusileidimo vietos, gerokai pavažiavus pro vietines gyvenvietes, nes viršuje iki krioklio Zambezė pilna laisvai gyvenančių krokodilų, kuriuos vėliau irgi turėjome progos apžiūrėti po raftingo plaukdami į vakarinį kruizą su vakariene. Žodžiais sunku nupasakoti šią pramogą, bet pirmas iššūkis buvo fizinis - nusileisti nuo stataus šlaito laiptais sukaltais iš vytelių. Kojos drebėjo visą tą pusvalandį, kol leidomės žemyn, galvojau nusiridensiu stačiai, bet tvirta gido ranka išgelbėjo. Ir vėliau pačioje upėje išgelbėjo, kai pajutau ką reiškia skęsti. Tai buvo dar vienas išbandymas man... na ir ne tik man, mūsų visi kompanionai panašią situaciją išgyveno, kai turbūt pirmą kartą gyvenime realiai pajutome ką reiškia skęsti. Tikrąja to žodžio prasme tai išgyvenau. Artėjant į pabaigą tikrai smagiam ir įspūdingam plaukimui plaustas vertėsi, o upė labai srauni, kupina slenksčių ir įvairių povandeninių srovių, kurių viena ir pasigavo mane, tiesiog iš visų jėgų kapanojausi į viršų, bet jaučiau lyg kažkokia papildoma jėga neleidžia išnirti ir laiko įsikibusi ir nepaleidžia iš vandens... Mačiau virš galvos šviesą, kuri deja tolo nepaisant pastangų plaukti į paviršių. Tikriausiai tas jausmas truko tik kelioliką sekundžių, bet tuo metu pamiršau, kad esu su gelbėjimo liemene ir tikrai nebežinojau ar išplauksiu. Žinoma fizika padarė savo ir liemenė galiausiai iškėlė į paviršių, taip pat šalia raftingo valčių papildomai plaukia dar du baidarininkai su vienvietėm baidarėm, jie mus iš to vandens visus surankiojo ir padėjo parplaukti iki plausto. Ta patirtis ir visa kita, kas įėjo į pramogą paliko tikrai neišdildomą įspūdį galvoje. Kartu tai buvo ir dar viena proga priartėti prie vietinių gyventojų, kuriuos matėme važiuodami per vietinius kaimus. Galėčiau tai pavadinti psichologiniu patyrimu... susimąstymu ir apmąstymu visko ką tu pats turi, ko pasiekei ir kaip kartais to nevertini ir pamiršti, kas gyvenime yra svarbiausia... Matydami kaip jie gyvena moliniuose nameliuose, o maži vaikučiai bėga paskui mašiną ir gaudo koka kolos ir vandens buteliukus mėtomus pro mašinos langus, nes jiems tai turbūt didžiausias turtas. Juk vanduo čia laikomas didele prabanga. Ir tie vaizdai nebuvo kaip nors pagražinti ar kaip kokioje Turkijoje ar Egipte, tai nebuvo parodomoji programa. Tai buvo realybė, kuri mano širdyje įstrigo visam gyvenimui... ilgai po to dar su Tomu, jau po kelionės diskutavome kaip skirtingai mes gyvename, kokie skirtingi lūkesčiai, viltys, siekiai... kokios skirtingos galimybės ir kaip vieniems "duotos" vienokios sąlygos, kitiems kitokios... Sakau "duota", nes turbūt gimus čia ar gimus Lietuvoje akivaizdžiai turi skirtingas galimybes norėti, mokėti, siekti.... realizuoti ir tiesiog gyventi... Iš kitos pusės, pasižiūrėjus į tų žmonių šypsenas ir mokėjimą džiaugtis paprasčiausiais dalykais ne visada aišku ar tos mūsų "galimybės" tikrai jiems tokios reikalingos...
Jau po raftingo atsikvėpėme kruize po Zambezę ir pasimėgavome vakariene laive...
Žiovaujančio begemoto galva....
ŽVEJYBOS YPATUMAI
Tai buvo paskutinė pramoga mūsų sąraše. Leidomės į plėšriųjų tigražuvių (Tigerfish) žvejybą, o tiksliau vietinių vadinamą medžioklę. Beje, turiu pastebėti, kad bet kokia pramoga savo kainos prasme labai viršijo mano įsivaizdavimą, nes turint omenyje pragyvenimo lygį ir paslaugų kainas tai jos gerokai viršijo net PAR paslaugų ir pramogų kainas. Išplaukėme anksti ryte, buvau susijaudinusi ir tikėjausi labai daug iš šios kelionės, juk žvejojusi buvau vienintelį kartą Islandijoje, kuomet po banginių stebėjimo žvejojome menkes, o tiksliau vieną po kitos traukėme jas iš vandens. Čia buvo kiek kitaip, plaukėme geras porą valandų dideliu greičiu prieš srovę Zambezės upe. Tuomet vadovas sustabdė motorinę valtį ir pasiūlęs atsigerti pamokino kaip užmauti mėsą ant meškerės. Taip taip mėsą, juk ketinome žvejoti plėšriąsias žuvytes. Mokino kaip užmesti ir kaip traukti žuviai užkibus ir kaip stipriai laikyti, nes jos gali būti labai stiprios. Bandėm po kelis kartus vis paplaukdami ir vėl pamėgindami, bet kaip niekas nekibo taip nekibo, dar po geros valandos man jau truputėlį pabodo šitokie žvejybos ypatumai, bet labiau patraukė akį, jau kurį laiką mus besekantis erelis. Aš numečiau meškerę ir visaip kaip bandžiau jį nupaveiksluoti, bet nesėkmingai, nes jis vis blaškėsi tarp medžių. Tada kelionės vadas paėmė gabalą mėsos ir nusviedė į vandenį, erelis tiesiog žaibo greičiu skriejo į jį ir pasičiupo mėsos gabalą. Po truputį vaizdai pradėjo keistis, ant kranto pamatėme kelis ramiai besišildančius ant saulės krokodilus, toliau keletą žirafų atėjusių čia atsigerti vandens. Akis džiugino ir dramblys savo didelį straublį iškėlęs į viršų, pasijutau vėl patekusi į "Game reserve'ą"... Deja per visą kelionės dieną taip ir nepavyko pagauti nei vienos žuvytės. Vėliau išsiaiškinome, kad ir negalėjome nieko pagauti ir buvome sėkmingai išdurti paslaugos tiekėjo, nes tai buvo ne tigražuvių žvejojimo metas, nors buvo baisiai malonu ir įdomu stebėti gyvūnus nuo kranto, visgi bijau ši paslauga gerokai per brangiai kainavo šį kartą.:)
Va tokį džiaugsmą tikėjausi pagauti :)
Džiaugiuosi viskuo, ką patyriau šioje kelionėje ir pamačiau kiek kitokią, kiek laukinę, mažiau civilizuotą, bet kartu ir labai nuoširdžią ir artimą Afriką. Ši kelionė atnešė ne tik naujų pažinčių, įdomių nuotykių ir patyrimų, bet ir dovanų, kurios išliks atmintyje ilgai. Nors ir atrodė, kad viskas vyksta ne pagal planą ir vis kažkas netikėto ir nelaukto nutinka, visgi tie netikėtumai ir buvo tai kas padarė šią kelionę išskirtine ir nuostabia. Tikiu, kad dar sugrįšiu į Afriką, nebūtinai Zambiją ar Pietų Afrikos Respubliką. Tikiu, kad dar yra labai daug, ką noriu savyje išgyventi pažindama šį žemyną...
