AFRIKA. II dalis. Gauteng'o apylinkės ir įtempta kelionė kalno beieškant :)

Gautengo provincija gausi nuostabios ir vaizdingos gamtos, paskendusi tarp karts nuo karto išnyrančių kalvų ir kalnų, uolų ir urvų, laukinių ar labai artimų laukinei gamtai gyvūnų draustinių ir rezervatų, aukso kasyklų ir įdomių istorinių vietų. Ši provincija pati mažiausia Pietų Afrikoje, jos istorija siejama su aukso kasybos karštine, kuomet 1886 m. šis regionas tapo didžiausiu aukso tiekėju pasaulyje. Regionas apima du didžiuosius miestus: sostinę Pretoriją ir pramoninį miestą Johanesburgą su apylinkėmis. Johanesburgo pusė yra iškilusi apie 1753 m aukščiau jūros lygio, tuo tarpu Pretorija yra daug žemiau ir nors šiuos miestus skiria tik apie 60 km atstumas, klimatas sostinėje drėgnas subtropinis, todėl visuomet būna truputėlį šiltesnis nei Joburg'e. Bet dabar apie viską nuo pradžių...  :)

GYVŪNIJOS APSUPTYJE...

Saulė jau ritinėjosi padange, kuomet išsiruošėme į "Rhino & Lion nature reserve" parką.  Parkas didelis, užima apie 1200 ha gamtos ploto ir jame didžiajai daliai gyvūnų gyvenimo sąlygas buvo stengtasi sukurti labai artimas natūraliai aplinkai.  Šiuo metu čia gyvena viso apie 650 įvairių rūšių gyvūnų. Šis parkas yra aktyviai įsitraukęs į raganosių išsaugojimo akciją. Pastaruoju metu situacija Pietų Afrikoje gerėja, bet dar prieš keletą metų buvo iškilęs raganosių išlikimo klausimas. Daugybė medžiotojų, kurių didžiąją dalį sudaro Azijos šalių gyventojų atvyksta medžioti raganosių dėl ypatingo trofėjaus - rago. Negalėdami legaliai to daryt, brakonieriauja. Raganosio ragas tam tikrose kultūrose yra labai vertinamas, manoma, kad jo sudėtinės dalys gali pagydyti vėžį, o taip pat jis turi afrodiziakinių savybių, gerina potenciją. Šiame parke visų raganosių ragai yra apdoroti specialiais vaistais, kurie saugo nuo įvairiausių parazitų ir tuo pačiu padaro trofėjų - nebevertingą.

Visi žolėdžiai gyvūnai gyvena laisvai, nieko nekliudomi ir išsimaitina patys, visgi plėšriuosius gyvūnus čia šeria, nes parko teritorija per maža, kad jie galėtų natūraliai išsimaitinti. Atvažiavome kaip tik laiku, kaip tik tuo metu, kai pradėjo šerti žvėris. Parko žemėlapio vedini  artėjom link šėrimo teritorijos, automobilių kolona nedžiugino... Ištroškusiųjų reginio buvo nusidriekusi visa eilė. Klausiau Tomo, ar dar tikėtis ką nors pamatyti... Teritorija labai didelė, o sudoroti didelius gyvulius užtrunka ilgiau nei žmonėms lėkštutėse paruoštą maistą, tad nusprendėm pasekti turistinį autobusiuką, nes gi dažniausiai jie parko teritoriją žino kaip savo 5 pirštus, kur ir kaip daugiausia pamatyti :)

Pradėjom nuo laukinių šunų - neįtikėtinai gražūs, rudai juodais plėmais nusėtais kūneliais. Visi jie krūvoje ratu apstoję dorojo ką tik išmestą gyvulį. Vienas jų atsiskyrė nuo gaujos ir pėdino tiesiai prie mašinų virtinės, visi sužiuro kas dabar bus... O jis ramiausiai perbėgo per gatvę atsigerti iš balos vandens, nedrąsiai apžvelgė visus ir pasimuistęs nukiūtino atgal prie grobio. Pajudėjome link gepardų - liaunų ir grakščių riaumoti nemokančių katyčių - tik neapsirikit - jie gali išvystyti greiti net iki 120 km/h, o iššieptais dantimis gali išgąsdinti net per atstumą :)

Automobiliai po truputį pradėjo sklaidytis po parko teritoriją, lengviau pajudėjome ir mes link baltųjų, o vėliau ir rudųjų liūtų. Anksčiau galvojau, kad Simba iš filmuko "The Lion king" nupieštas kiek per šviesiai, dabar jau supratau, kad jis greičiausia ir yra baltasis liūtas. Nusprendėm, kad pats metas pasistiprinti, tad pasukome link poilsiavietės papietauti. Išlipus iš mašinos pirma mus pasitiko pūstauodegė vovieraitė, kuri įkyriai lindo norėdama gauti ką nors skanaus... Poilsiavietėje radom krokodilų, gyvačių ir tarantulų zoną, zoologijos sodą, pilną hienų, gepardų ir kitų laukinių kačių, liūtų ir įvairiausių paukščių. Linksmai pamurkdėme mažylius liūtukus, kurie švelnučiai ir minkštučiai kūliais voliojosi aplinkui ir su didžiausiu malonumu žaidė su kiekvienu sutiktu...

Vykome toliau. Artėjant vakarui mašinų kely dar labiau sumažėjo, o vienu momentu jų ir visai nebeliko. Kelias darėsi prastesnis: duobės, grioviai ir... labai stati įkalnė. Tomas sako: "suk čia!" Palengva važiavau ir svarsčiau ar tu tikras, kad mums čia reikia. Sako: "tu tik palengva, palengva ir neskubėk". Šiaip ne taip užsikabarojome ant kalno, dar keli vingiai... ir staiga už dar vieno posūkio pirmas vaizdas, kurį išvydau - krūva paukščių suplasnojusių sparnais ir kylančių į dangų. Akimirka, kita, akis vos spėjo priprasti... ir - šuktelėjau iš siaubo! Iš to streso bandydama perjungti pavaras užgesinau mašinos variklį. Stovėjome lavonyne. Aplinkui voliojosi kaulai, mėtėsi įvairūs griaučiai, krūvos šonkaulių, o man po dešine gulėjo neseniai nudvėsusios, ar nugalabytos karvės galva su keliais musėmis aplipusiais kūno organais...  Tokio vaizdo tikrai niekaip nesitikėjau... Tomas sako: "viskas gerai, mes atvažiavome į "Grifų karalystę..." Neužilgo į salono vidų pradėjo veržtis ir įvairiausi kvapai... paskubomis užvedžiau variklį ir mėginau išsisukti siaurame kelyje, važiavau tiesiog per kaulus... Baisiai nemalonu. Tomas dar vėliau išlipo pasižiūrėti ar neįstrigo koks tarp ratų. Išvažiavus į pagrindinį kelią supratau, kodėl į tą karalystę tiek norinčių neatsiranda važiuoti...

Prieš paliekant parką, akis nudžiugino besivaikančių vienas kito uodegos stručių gauja. Besiskėryčiodami sparnais jie išlėkė tiesiai į kelią ir geras 10 minučių maivėsi, kol teikėsi pasitraukti. Po visos dienos parke, kupini įspūdžių, skambant Kyla'ai La Grange, palengva riedėjome namo. Pro atvirus mašinos langus pūtė šiltas vėjas... Nebekalbėjome, tiesiog mėgavomės surinktais įspūdžiais... Pasukę link greitkelio tolumoje išvydome dar nematytą šiuose kraštuose vaizdą - Europietiškos viduramžių architektūros pastatų kompleksą ir susižvalgę  be žodžių nusprendėme, kad mums ten reikia užsukti. Monte Casino - milžiniškas prekybos centras po uždaru stogu, su gatvėmis, grįstomis iš akmens, pastatais ir net dangumi - vietomis giedru su lengvais baltais it pūkelis debesėliais - vietomis - naktiniu su visiškai įtikinama pilnatimi. Turiu pripažinti architektas padirbėjo iš peties. Visiškas kičas, žolė, ir ta dirbtina...... bet pasižiūrėti įdomu. Išsirinkom iš gausybės restoranų - indų virtuvę, ir likom labai patenkinti. Maloni aplinka, puikus aptarnavimas ir žinoma, skanus maistas.

KROKODILŲ FERMA

Sekmadienį, iš karto po Tomo tinklinio treniruotės išskubėjome į naują nuotykį, į krokodilų fermą. Turėjome spėti atvykti iki 11 val. nuodingųjų gyvačių šou pasirodymo! Spėjome. Labai įdomu pasiklausyti. Buvo pristatytos 4 skirtingos nuodingosios gyvatės, kurias galima sutikti Afrikoje, koks nuodų poveikis, ką daryt įgėlus gyvatei, kas gali nutikti jei pats savarankiškai mėginsi nuodus siurbti ar "nuleisti" kraują. Ar žinojot, kad gyvačių nuodai būna hemotoksiniai - kurie apnuodija kraują ir juo pasklinda po žmogaus organizmą, sutrikdo krešėjimą ar gali sutrikdyti visą kraujotakos sistemą arba neurotoksiniai, kurie veikia žmogaus nervų sistemą ir gali paralyžiuoti. Didžioji dalis gyvačių kanda, bet yra ir tokių, kurios nuodais spjaudosi. Tokiu atveju labai pavojinga, jei nuodų patektų į akis. Jei per pakankamai trumpą laiką nuodų neišplausi - gali ir apakti. Linksmiausia pasirodė paskutinioji, iš išvaizdos panaši į kobrą, visa juodut juodutėlė, kuri visais įmanomais būdais bandė išgąsdinti, apsimesdama jog gelia, bet iš tikro negelia, nes taupo nuodus, galiausiai pavargusi apsimeta mirusia, o jei jau dar ją nervinsi ir lįsi, tada jau tikrai įkąs - maža nepasirodys. Pietų Afrikoje gavę pacientą su tokios gyvatės įkandimu medikai juokauja: ką gi tokio reikėjo padaryti, kad ji įkirto :)

Po gyvačių pasirodymo sekė krokodilai ir pasakojimai apie juos. Visi šioje fermoje gyvenantys yra Nilo krokodilai. Suaugę gali siekti iki 6 metrų, gyventi iki 100 metų, sverti iki 1000 Kg. ir per visą gyvenimą nesustodami augti. Jie visiškai nepasiduoda dresūrai ir yra labai agresyvūs. Visaėdžiai, gali ėsti ir ligotus ir sveikus gyvūnus, valgo ir žinduolius, ir paukščius, ir roplius, ir dvėselieną, ir tą ėda... Krokodilų sukandimas ypatingai stiprus, panašiai kaip kokių 4 tonų jėga ką užmestumei. Iš kitos pusės, jei jau sukanda žandus, atidaryt burnytę jam daug sudėtingiau, nes raumenys, atidarantys žandikaulį yra labai silpnai išsivystę. Tad jei netyčia taip jau nutiktų, kad būsit šalia ir nebus išeities pabėgti, ir jei jis sukąs dantukus, galit jam užspausti burną, surišti ir tada bėgti... gal tada ir išgyvensit :D Tarpusavyje krokodilai labai draugiški, socialūs ir palaikantys vienas kitą. Sudėtingiausiu metu gali išbūti metus neėdę ir iki pusės metų negėrę.... Labai svarbi yra ir hierarchija, svarbiausias tarp krokodilų būna stambiausiasis, o toliau mažėjimo tvarka. Įdomiausia tai, jog galima nulemti krokodilo lytį dar jam būnant kiaušinyje :) Jei kiaušinį laikysi vėsiau ( apie +25 - +28 laipsnius - bus mergaitė, jei karščiau - bus berniukas. Kuomet krokodilai padeda kiaušinius ir užkasa juos į smėlį, giliau esantieji bręsta vėsesniame sluoksnyje ir iš jų išsirita mergaitės, o iš viršutinių, bręstančių šiltesnėmis sąlygomis - išsirita berniukai). Viršutinių kiaušinių išlikimas visuomet sudėtingesnis ir jų didžioji dalis žūsta.  Taip natūraliai gamta sudėliojo viską, nes krokodilo berniukų mažiau ir reikia.

Mokslininkai atliko eksperimentą: surinko įvairiausius virusus ir bakterijas, kuriuos suleido krokodilui. Per kelias valandas krokodilo imunitetas sugebėjo prisitaikyti ir pagaminti antikūnius visoms iš tų suleistų bakterijų. Krokodilo serumas yra atsparus 23 skirtingoms bakterijų padermėms, tuo tarpu, kai žmogaus - tik 8. Krokodilo serumas dėl antimikrobinių peptidų galėtų padėti nuo įvairiausių odos ligų, diabeto (psoriazė, aknė, pigmentacijos ligos...) serumas netgi su ŽIV virusu kovoja. Bėda ta, kad medicinoje reikalingos labai tikslios ir mažos dozės, nes priešingu atveju jis gali virsti toksišku. Gal dėlto, kad jie tokie tobuli - tokie ir atsparūs.  Krokodilo oda, kaip žinia, labai vertinama ir brangi.  Mes išbandėm ir dar vieną jų panaudojimo būdą - krokodilienos kepsnius. Skonis fantastiškas... Prisiminiau kuomet Islandijoje teko ragauti banginio mėsą... Buvo lygiai taip pat gaila kaip skanu.... Bet jei jau atvažiavom - pabandyti įdomu.

VISI MES IŠ TEN PAT, IŠ AFRIKOS...

Buvo penktadienis, 2015 m. balandžio 18 d., kai gavau laišką į el. pašto dėžutę. Tomas atsiuntė nuorodą, kur vyksim šeštadienį ir paprašė pasidomėti kelionės smulkmenėlėm bei padėlioti maršrutą. Skaitydama knygą, žurnalą, laikraštį... laišką - vaizduotėje pradedu piešti skaitomus daiktus, jų formas, aplinkos detales, matau kiekvieną aprašomą veikėją, vaizduotėje nusipiešiu net įvairias veikėjų mimikas neaprašytose situacijose. "Žmonijos lopšys" perskaičiau nuorodoje... suvirpėjo viduje vien išvydus šiuos žodžius. Ar gali būti, kad rytoj vaikščiosiu tais pačiais takais, kur vaikščiojo pirmieji žmogaus protėviai?... Ar tai reiškia, kad pateksiu į tikrąją žmogaus gimtinę?
50 km nuo Johanesburgo esanti 47 000 ha teritorija į  UNESCO pasaulio paveldą įtraukta tik 1999 m. Čia yra rasta apie 40 % visų pasaulio hominidų fosilijų. Svarbiausi radiniai yra Sterkfontein'o urvuose, 1947 m. R. Broom'o ir J. Robinson'o atrasta "ponios Ples" (Australopithecus Africanus) kaukolė. Tais laikais buvo naudojama jau "modernesnė" kasinėjimo technika - Broom'as dinamitu sprogdino uolienas, taip išnešdamas suakmenėjusią kaukolę į dvi dalis. Visgi reikia pasidžiaugti, kad tai viena geriausiai išsilaikiusių fosilijų, kuriai yra daugiau nei 2 mln. metų. 1994-1998 m. šioje teritorijoje buvo rasta ir "Mažoji pėdutė", kuriai yra 3,6 mln. metų... Nesuvokiamas amžius... Šie radiniai bei naujausi atlikti DNR tyrimai stipriai pagrindė šiuo metu populiariausią geografinę žmogaus kilmę, jog žmogaus gimtinė - Afrika.

Pirmiausia aplankėme Sterkfonteino urvus, kuriuose ir buvo rasta didžioji dalis fosilijų bei žymioji ponios Ples kaukolė. Kaip tikri nykštukai iš žaidimo "Saboteur" užsimaukšlinę mėlynus šalmus leidomės žemyn į urvus, lindom per siaurus tunelius, kilom ir leidomės siaurais takeliais, patekdavom į plačias sales su kabančiais gigantiškais stalaktitais. Vienas jų, pašvietus žibintuvėliu sužėrėjo akyse. Gidė pasakė, kad dėl to deimantu jis ir buvo pramintas. 

Po to vykome į Maropengo muziejų, kuris palyginus su Vokietijoje, Bremerhavene esančiu "Climate house" atrodė kiek pasenęs, nors bandyta sukurti panašią atmosferą tik kiek kitame, šiuo atveju istoriniame, žemės formavimosi kontekste. Visgi diena buvo labai smagi ir kupina afrikietiškų įspūdžių, tad ir pabaigt ją norėjome afrikietiška vakariene. Buvau labai alkana, tuo metu galvojau arklį prarysiu. Grįžome į Johanesburgą ir užsukom pavakarieniauti į vietinį, afrikietiškos vituvės restoranėlį. Tomas pirmai pradžiai pasiūlė paragauti patiekalo "Amazonja" - vikšrai apkepti su česnakiniu - pomidoriniu padažu. Kiek pasiraukius sutikau, bet viduje vis apie juos, tokius storus, slidžius.... galvojau. Patiekalų patiekimas irgi įdomus - metalinėse, aptrintose lėkštutėse. Atrodė gražiai :) Tomas jau kramsnodamas pirmąjį, sako: "čiupk, bo tuoj neliks". Nedrąsiai paėmiau vieną. Šiandien galiu pripažinti, kad tuo metu buvo tikrai skanu, ir visai jie ne slidūs, o kieti ir priminė kepintą sūrį. Tik tuo metu apetitas visai dingo. Suvalgiau dar du. Kai atnešė avienos karį su papu apie nieką kitą negalėjau pagalvoti, kaip apie tuos vikšrus.. Tomas pabaigė valgyti ir savo patiekalą, ir mano karį, o man pasiūlė atsigerti kavos su pyragėliu... Taip mano mintys nusiramino ir prie žvakės šviesos maloniai sukramsnojau burokėlių spalvos keksą su puodeliu kapučino. Supratau, kad man reikia truputėlį didesnio psichologinio pasiruošimo, nors kitą kartą (turbūt) vis tiek ragaučiau :)

NAUJI VĖJAI SOSTINĖJE IR LENKTYNĖS SU LAIKU

Pietų Afrikoje artėja žiema. Dienos trumpėja, bet dažniausiai būna saulėtos ir šiltos, temperatūra pakyla iki +24. Vėsiau būna, kuomet lyja ar apsiniaukę. Ruduo čia jaučiasi tik iš kieme augančio berželio, kuris nesupranta bus čia sniego ar ne ir vis po kelis pageltusius lapus numeta, ar vakarais, kuomet temperatūra nukrenta iki kokių +10. Tiesa, man vis neįprasta, kad parduotuvėse šiuo metu išpardavimai būtent vasarinių prekių, o naujose kolekcijose dominuoja šilti megztiniai ir auliniai batai.  Orą pranešė lietingą, bet mūsų laimei saulė spigino tiesiai į langus ir rodėsi bus puiki diena.  

Turėjome kelis tikslus -  aplankyti sostinę, ir iki 16.00 valandos pasiekti miestelį Hartbeespoort arba trumpiau Harties. Pretorijoje pirmiausia aplankėme Voortrekker muziejų, kuris dar ieškant internete buvo daugelyje puslapių įtrauktas kaip"must see" objektas.... Turiu pasakyti nuliūdino... Labai priminė lietuviškus muziejus - nulis interaktyvumo, didžiulis pastatas su "5" objektais, iš kurių ir tie yra siūlai, senos, sudėvėtos suknios ir keli pakrypę manekenai. Visgi pirmas pliusas - pačiam pastatui,  nes užlipus į pastogę, nuo kupolo atsiveria fantastiškas vaizdas. Antras pliusas parkui ir teritorijai aplink, smagu pasivaikščiot ar paiškylauti :)

Atvykus į Pretoriją pirmiausia, kas krito į akis - erdvės pojūtis, plačios gatvės. Labai skirtingas nuo Joburg'o miestas, daug panašesnis į Europietiškus. Aiški miesto išsidėstymo schema, centras, aikštės, miegamieji rajonai. Pasirodė, kad net mažiau žmonių, ir tie labiau atsipalaidavę...

Pažiūrėjom į laikrodį ir pamatėm, kad jau 14.30 val. - pats metas riedėti link Hartbeespoort arba Harties, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia "antilopių vartai". Šis miestelis ir buvo pagrindinis šios dienos tikslas - užkilimas į kalną ir vakarienė žiūrint į marias. Magalisberg'o kalnai yra pasaulio paveldas ir geologinis perlas, aukščiausia viršukalnė siekia 1852 m virš jūros lygio. Ant vieno iš kalnų yra ilgiausias Pietų Afrikoje labai moderniai įrengtas pakilimo takas funikulieriumi. Važiavom ramiai, nes laiko dar į valias turėjom, tik bėda ta, kad tikslių nuorodų nebuvom užsirašę. Važiavom ilgai, pravažiavom gigantišką atominę elektrinę ir artėjom link marių, buvo jau 15.30 val. Spėti turėjom iki 16.00 val. kasos užsidarymo laiko.  Įvažiavę į miestelį supratom, kad marios labai didelės, ir mums reikalingas visai ne šitas miestelis, o esantis kitoje marių pusėje, į kurį patekti buvo galima tik važiuojant atgal tuo pačiu keliu apie 15 km. Dabar jau užkepė kraujas, juk liko tik pusvalandis, o tikslių nuorodų neturėjom. Pasukom atgal, lėkėm dairydamiesi kokių nors ženklų. Nervinausi, nes labai norėjau į tą kalną. Jei šiandien ten nepatektume, kada vėl rastume laiko sugrįžti nebežinau.... Mašina tiesiog skriejo, buvo jau 15.50 kai įvažiavome į Harties. Pagaliau pasirodė pirmoji nuoroda į keltuvą, o štai ir antroji... Atvažiavom likus 5 minutėms iki kasos užsidarymo ir dar visa pagauta adrenalino ir sušilusi nuo bėgiojimų į mašiną ir atgal (pirmąkart fotoaparatą palikau, kitąkart telefoną) įsėdau į funikulieriaus kabiną. Tada jau pasidarė niekas nebesvarbu, užliejo ramybė ir begaliniai toliai... Nusileidę vakarieniavom šalia esančioje kavinėje su vaizdu į marias valgėm burgerius ir jautienos šonkaulius keptus ant griliaus, ragavau vietinio alaus. Po to apžiūrėję netoliese esančią užtvanką patenkinti leidomės į kelią namo. Planas buvo 100 % įvykdytas :)

Atėjo ilgasis savaitgalis, mat balandžio 27-oji čia Laisvės diena. Šiandien jau gyvenam naujais planais ir kelionėm - ryt mūsų laukia 400 kilometrų ir kelias į kalnus - Drakono kalnus (Drakensbergas). O jau gegužės 1 - ąją skrisim į naują nuotykį - į Zambiją pamatyti vieno iš septynių pasaulio stebuklų... Labai laukiu šios kelionės. Laukiu ir kartu nerimauju. Nerimauju dėl maliarijos, nes vis niekaip neapsisprendžiu gerti vaistus ar ne...

AFRIKA. I dalis. Pirmieji įspūdžiai - Johanesburgas

BAIMĖS FAKTORIUS. Jis tikras?

Į Afriką atskridau vėlų penktadienio vakarą. Džiaugiausi pagaliau nušvitusia galimybe judėti po dviejų vienas paskui kitą sekusių skrydžių ir daugiau nei 15 valandų praleistų sėdimoje pozicijoje. Net į Tailandą skrendant taip nepavargau kaip į Afriką. Pasitiko maloni šiluma ir Tomas su saulėgrąžų puokšte - simboliška, ane?

Kitą rytą bekraustydama daiktus po lentynas radau pultelį. Tomas sako: "tokių namie trys, jei kas brausis į namus spausk, atvažiuos apsauga." Sakau jam: "namai aptverti aukšta siena su elektrine viela ir apsauginis, budintis 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, ar čia logikos yra?" Tomas paskėsčiojo rankom ir tepasakė: "čia Afrika, ruoškis, miestą parodysiu!" :)

Dar Lietuvoje buvau prisiskaičiusi ir prisiklausiusi kaip nesaugu Afrikoje. Draugai ir pažįstami irgi prisiminė istorijas kaip apiplėšė, ar kaip kitaip kam nepasisekė... Nekalbu jau apie Tomo darbo organizuotą saugos instruktažą: jei nori pabėgiot - sėsk į mašiną, važiuok į sporto klubą ir bėgiok, nori valgyt - sėsk į mašiną ir važiuok į kokį "prekybcentrių rajoną" ir valgyk - nevaikščiok, ypač sutemus - nesaugu!

Beje čia populiaru aptverti viską, visas miestas nusidriekęs tvoromis... Neaptverti tik didesni pastatai miesto centre, bet net ir  tarp tokių daugelis yra su įtaisytomis grotomis iki trečio aukšto. Tarp baltųjų čia populiarūs dideli, aptverti sienomis rajonai, kuriuose įsikūrusios parduotuvės, kavinės, restoranai, barai, kitos pasilinksminimo įstaigos ir net kino teatrai, o esminis elementas viską apjungiantis į visumą, kad tai sudaro daugiau mažiau bendrą prekybos centro kompleksą... Paprastai vakarais, po darbo niekas niekur labai nebevaikšto, į jokį centrą susitikti su draugais nevažiuoja, bet jei jau nori pasižmonėti ir panaktinėti - tai važiuoja į kurį nors iš taip vadinamų prekybcentrių rajonų. Aš net pavadinčiau tai tam tikra baltųjų prekybcentrių kultūra. Po apartheido panaikinimo baltieji turbūt norėjo išlaikyti sau saugias ir pavaldžias teritorijas, o toks bendruomenių subūrimas į uždarus rajonus, turbūt jų galvose sukūrė ypatingą saugumo jausmą. Man kažkaip keista, nes žmonės visi: ir juodi, ir balti - visi labai draugiški, gatvėje šypsosi, paklausia kaip gyveni, parduotuvėje visada stengiasi pagauti akių kontaktą, malonu. Nesaugumas, manau, daugiausiai įsišaknijęs baltųjų galvose, ne realybėj. Jie patys prisideda prie to taip vadinamo nesaugumo kūrimo, kadangi kuo mažiau žmonių gatvėse - tuo daugiau galimybių nusikalstamumui atsirasti. Patys nemažai vaikščiojom, jokio nesaugumo nejautėm, jautėmės kaip bet kuriame kitame pasaulio mieste. Ir dar vienas dalykas iki šiol man niekaip neiškrentantis iš galvos - tai ar vietinių savimonė, ar taikingumas, ar Nelson'o Mandelos dar jam būnant gyvam didžiulė įtaka ir pastangos sutaikinti visas puses, įtakojo, kad nėra  juntamo jokio rasizmo, nei iš vienos pusės (bent iki šiol), nepakantumo ar ksenofobijos, ypač turint galvoje, kad tiek metų juodieji buvo atriboti nuo galimybių į geresnį gyvenimą, iškeldinti į kitas teritorijas, o norėdami patekti į baltųjų rajonus turėjo gauti specialų leidimą...

JOHANESBURGAS, arba Joburg, arba Jozi

Afrika - viena turtingiausių šio žemyno šalių ir tuo pačiu tai valstybė, kurioje turbūt yra didžiausia gyventojų nelygybė, didžiausias skirtumas tarp vidutines pajamas gaunančių ir visiškai skurstančių žmonių, tarp galimybių įgyti mokslą, sveikatos apsaugą, gerai apmokamą darbą, kartu tai ir šalis kurioje labai didelis bedarbių skaičius.  Keliaujant po Joburg'ą apima skirtingi jausmai. Įdomu tai, jog tai didžiausias pasaulyje mietas neturintis upės, jūros, vandenyno ar didelio ežero. Nors tai daugiamilijoninis miestas, sudarytas iš skirtingų rajonų, jis neturi senamiesčio (nes ganėtinai jaunas, miestui pavadinimas duotas 1896 m. ir tuo metu jame gyveno tik apie 100 000 gyventojų), o ir taip vadinamoji centrinė miesto dalis išsidėsčiusi miesto pakraštyje, nekalbant jau apie tai, kad mūsų, europiečių, akimis žiūrint centras turėtų asocijuotis su saugiausiu, prabangių pastatų ar svarbių kultūrinių centrų vieta. Čia viso to galima rasti kituose rajonuose. Visame mieste sankryžose darbuojasi juodukai, pardavinėdami belen ką, ką sugalvoja: nuo muilo burbulų iki servetėlių, nuo tušinukų iki laikraščių, nuo mašinos detalių iki kukurūzų burbuolių,  nekalbant jau, kad kas antroje sankryžoje elgetauja įvairias negalias turintys ar mažais vaikais apsikarsčiusios moterys...  Dažniausiai pirmasis pranašas ar tai bus vieta priskirtina prie saugiųjų, ar ne - šiukšlės gatvėje. Kuo arčiau rajono, kur nesaugu, ant gatvės, šalikelėse daugėja šiukšlių, o vietomis jų išverstos ir visos krūvos... Tiesa, už poros kilometrų gali išvysti ir vėl tvarkinga tvora apsitvėrusį rajonėlį.

Buvo 2015 m. balandžio 4 d. - mano pirmoji, Antono paskutinioji PAR'e diena. Atvykome į Braamfontein - studentų rajoną, laikomą  kultūriniu centru. Ketinome apžiūrėti šią miesto dalį, pasižvalgyt po gatvės turgelius ir surasti barą ant stogo, pavadinimu The Beach. Šis rajonas įsikūręs visai šalia CDB,

Beieškodami baro The Beach, radome kitą, kuriame vyko gyvo garso koncertas ant stogo. Gatvėje  ir pastato pirmame aukšte visu pajėgumu vyko turgus, kur buvo galima nusipirkti kokių tiktais nori patiekalų - nuo ispaniškosios paelljos iki itališkosios lazanijos, kokteiliai gaminami įvairiausio pobūdžio "taurėse": skardinėse, stiklainėliuose, bet užtat taip išradingai padekoruotuose :) Aplinkui vynas ir šampanas liejosi laisvai, nors buvo dar tik vidudienis. Buvo labai smagu, juodaodžių grupė repavo nerealiai, publika tiesiog ošė... Pasiklausę nusprendėme pasistiprinti ir mes, ragavome turbūt vieno linksmiausio ir dainingiausio pardavėjo keptų vištienos kepsnelių su arbūzu, saldžiarūgščiame padaže... buvo liux, skanu...

Dar visai prieš Antonui išvykstan norėjome pamatyti miestą iš viršaus, apžvelgti tolius... o geriausia tai padaryti iš Transnet pastato, esančio Central Bussiness district arba Inner city rajone. Maršrutą Tomas irgi parinko "kultūrinį", kad pamatytume visas Afrikos spalvas iš karto, kadangi arčiausias kelias į CDB patekti veda per Hillbrow (per jį Tomas su kolega Gintu netyčia praleidęs posūkį pagal navigaciją irgi važiavo, sakė kitą dieną darbe visi sveikino, kad sėkmingai grįžo namo :), tai per jį ir važiavom ... :) arba tiksliau stengėmės kas metrą ant ko nors neužvažiuoti, su kuo nors judančiu nesusidurti ar į ką nors neatsitrenkti... Žmonių masė ėjo kas kur norėjo, gatvė, ne gatvė, šaligatvis ar perėja visiškai čia nesvarbu, lygiai taip pat ir transportas važiuoja bet kaip, kelių eismo taisyklės čia negalioja.  Aš buvau dar tik pirmą dieną Johanesburge ir nebuvau pratusi važiuoti priešprieša, o dar ir visi šitie vaizdai, tai tik paklausiau Tomo, ar mes užsirakinę mašinos duris... (mat fotiko ar dar ko nors gal ir nevertėtų čia išsitraukti) :) Hillbrow yra vienas tankiausiai juodaodžių apgyvendintų rajonų. Žmonių čia knibždėte knibžda. Dienos metu gali jaustis ganėtinai saugiai, nors vakarais patariama geriau nevaikščioti. Gatvės pilnos šiukšlių, kas antras kertantis gatvę tempia su savimi ir kokį maišą neaišku ko prikrautą, kitas sėdi ant žemės ir tarp tokių pačių šiukšlių kapstosi... 1970 m. šis rajonas buvo priskirtas baltųjų zonai, tačiau labai greitai čia atsikraustė kitų tautybių ir rasių žmonės. Vėliau čia tapo pamėgta gėjų ir lesbiečių vieta, o dar vėliau dėl suprastėjusios infrastruktūros, mažo valdžios dėmesio, mažų investicijų, 1990-aisiais didžioji dalis vidutines pajamas gaunančių gyventojų išsikraustė. Tušti ir apleisti pastatai liko vėpsoti, kol čia nesusikėlė nauji gyventojai, migrantai iš kaimo vietovių, kitų Afrikos regionų. Šiai dienai jis tapo vienu tankiausiai apgyvendintu, mažas pajamas ar visai jų neturinčių gyventojų vieta.

CBD (center bussiness district) arba dar vadinamas Inner city. Dauguma aukštuminių pastatų, pastatyta čia dar 1960-1970 metais, todėl dabar vietomis primena mūsų sovietinę statybą, tik žinoma daug aukštesnę, masyvesnę, griozdiškesnę.  Čia daugybė verslo pastatų buvo aplesti įmonių, kurios išsikėlė į priemiesčio rajonus dėl palankesnių verslo sąlygų, dėl didelio nusikalstamumo centrinėje dalyje, ir dėl prasto valdžios miesto planavimo. Daugiaaukščiai monstrai buvo nesaugomi, o jų savininkai po kurio laiko, tikiu, neliko labai sužavėti, nes nieko nelaukę "skvoteriai" tiesiog okupavo didžiulius verslo pastatus. Dabar atrodo mažų mažiausiai keistai kai iš tokio griozdo, tarkim tokio kaip mūsų "Hanneris" plevėsuoja užuolaidos, kabalioja skalbiniai, "triusikai" ir visokie kitokie panašūs skarmalai. Valdžia kuria naujus projektus kaip iš naujo atkurti centrinę dalį, padaryti patrauklią gyventojams ir  verslui, kol kas progreso neperdaugiausia... :)

Kilom į vieną iš aukščiausių pastatų - "Transnet" pastatą, kuris yra šalia prekybcentrio... baltųjų čia nematyti.... Tomas pasakojo kaip pirmą kartą su kolega bandė patekt į šį pastatą.. Atvažiavo. Nerado kur paparkuoti mašinos, tad paliko gatvėje. Dviese smagiai sau šnekučiuodamiesi ėjo per prekybcentrį ieškodami kur gi čia tas pakilimas. Prišoka prie jų pastato apsauginiai ir klausia, jūs čia vieni? Sako vieni... o kur Jūsų mašina? Lauke... kaip lauke, čia gi labai nesaugu, susiėmę už galvų palydėjo juos į Transnet pastatą, užkėlė į 50 aukštą, nuo kurio atsiveria neįtikėtina panorama pasivaikščiojo kartu ir apžiūrėjo, nuleido žemyn ir palydėję iki mašinos pasakė, kur kitą kartą parkuoti, ir kad be apsaugos negerai šičia vaikščioti.

Pirmadienį išsiruošėme apžiūrėti Newtown'o, naujesnę miesto dalį, kuri drauge su Braamfontein'u jungiančiu Nelson'o Mandel'os tiltu vietinių vadinama Johanesburgo kultūros arka, arba kultūrinių vietų židiniu. Čia gali rasti įvairių muziejų, teatrų, sienų ir pastatų išpieštų įvairiausiai graffiti. Dar vienas Newtown'o išskirtinis bruožas, jog visos sankryžos įrėmintos išdrožtomis iš medžio galvomis ir sustatytomis ant stulpelių. Pagaliau radau ir pirmąją aikštę mieste, visai netoli Afrikos muziejaus.

Prisivaikščiojom ir labai norėjome valgyti, tad pasitarę nusprendėm, jog keliausim dar gerą gabalą, bet tuo pačiu apžiūrėsim ir dar vieną rajoną Fordsburg'ą - indukų ir kartu musulmoniškąjį rajoną. Įdomu tai, jog tai vienas iš saugiųjų rajonų, švarus ir tvarkingas. Priešingai nei kokiam Londone, ar bet kuriame Belgijos mieste vadinamų "babajų" rajonų - šis gyventojų gerai prižiūrimas, gal dėl to, kad nemažai verslų valdomų šeimomis, o gal dėl to, jog jie patys rūpinasi saugumu, tam, kad klestėtų verslai ir būtų gera gyventi. Tomas pakvietė mane papietauti į Dosa Hut,,, kur valgėme indiškus patiekalus. Buvo labai skanu, po to apžiūrėjome vietinį turgų, kuris irgi skiriasi nuo visų kitų musulmoniškųjų turgų kaip Egipte, Maroke ar Tunise, kur negali atsimušti nuo prekeivių - čia priešingai gali ramiai apsipirkti. O labiausiai šiame turguje patiko šviežiai spaudžiamų cukranendrių kokteilis, kurio dar teko palaukti ir eilėje :)

KITI ĮDOMŪS DALYKAI

Dalykai, kuriuos pirmiausia stengiuosi išsiaiškinti keliaujant į svečias šalis:

• Ar bus skanios kavos? 

Taip, esu kavos maniakė, ir tikrai ne dėl kofeino, galiu gerti ir bekofeinę kavą, bet ji turi būti skani!... Pamenu kelionę po Balkanų šalis, kuomet svečiavomės Serbijoje - kaip tik ir nebuvome nusipirkę iš anksto kavos, o pasirodo kava buvo labai ne kažką, nei iš parduotuvės pirkta, nei pas žmones kuriuos gyvenome ir kur specialiai mums kavinuke virė, visa buvo lyg smėlį tarp dantų kramtytum - labai primenanti Turkijoje verdamą kavą. Tai šiuo atžvilgiu kava ir kavinėse skani ir parduotuvėje pirkta puiki Johanesburge.

• Vietinis pinigas. 

Čia valiuta - Randas, kurios pavadinimas suteiktas 1961 m., po neįtikėtinai didelių aukso iškasenų gavybos Witwatersrand'o kalne. Skaičiuoti labai paprasta, tiesiog kainą dalink iš 4 ir gausi sumą kaip būtum mokėjęs Lietuvoje litais iki 2015 m. valiutos keitimo :)

• Viešasis transportas. 

Deja, deja, nors valstybė ir labai išsivysčiusi, miestas laikomas vienu turtingiausių Pietų Afrikoje, bet su viešuoju transportu vienas dalykas - važinėti nerekomenduojama, nes pasitaiko ginkluoti užpuolimai su nužudymo tikimybe, kitas dalykas jis retai važinėja ir nėra aiškios viešojo transporto schemos. Visgi tokiu atveju galima rinktis "Gautrain" autobusų maršrutus, kurie yra pakankamai patikimi. Bėda ta, jog jie važiuoja vos keliomis kryptimis arba galima rinktis mikriukus, kurie irgi važiuoja pagrindinėmis didžiosiomis gatvėmis, visgi maršrutų sistema irgi nėra visai aiški, o vairuotojas tau gali atsakyti bet ką, ką tu nori girdėti ir nuvežti velniai žino kur. Tad visgi priimtiniausias ir patogiausias, bet nepigiausias būdas judėti yra nuomotis mašiną.

Eismas Johanesburge

Eismas vyksta kairiąja kelio puse kaip Didžiojoje Britanijoje. Šviesoforai (čia jie vadinami robotais) dažniausiai atlieka rekomendacinio pobūdžio funkcijas, ypatingai rajonuose kaip Hillbrow, Alexandra ar Soweto naktį prie raudonos šviesos signalo patartina nestoti, nes gali namo sveikas ir negrįžti... :))) Beje dažnai būna , kad šviesoforai ir neveikia. Tuomet įdomi jų naudojama taisyklė kaip judėti šviesoforų nereguliuojamoje sankryžoje. Įdomi tuo, kad jokių pirmumo ženklų niekur nėra sustatyta. Priartėjus prie sankryžos pajuda tas, kuris prie jos priartėjo pirmasis, o susidarius kamščiui, tiesiog paeiliui po vieną mašiną iš visų pusių prasilenkia ir taip visi po truputuką juda. O pėstieji paprastai per gatvę vaikšto kaip nori ir kada nori..

Korupcija čia ne naujiena. Dabar jau aiški ir policijos taip vadinama "stavkė". Jei sustabdo, pirmiausia prašo 500 R (t.y. apie 130 Lt), bet maloniai pasiderėjus (priklausomai nuo derybinių įgūdžių ir nusižengimo) galima kainą sumažinti ir iki 50 R

Maršrutizavimas

Likus savaitei iki man atvažiuojant Tomo telefonas sugedo, jo ekranas užgeso ilgam... Taip gavosi, kad  liko be navigacijos, tad teko išmokti orientuotis be jos:) Beje, taip čia jo niekas ir nesugebėjo pataisyti.  Kaip sakoma "gyvenimas privertė" išmokti išrasti naujų navigavimo sistemų :) Iš vakaro susidėlioji maršrutą kur nori važiuot, ir nuo tos vietos kur jau nebe išmanai miesto tiesiog susibraižai ant lapelio - tiesa pasakius taip vairuojant paskui visai smagus žaidimas gaunasi ir šiaip po tokių pasivažinėjimų geriau orientuojiesi mieste. Kaip Tomas sakė, dabar labiausiai ko trūksta - tai kompaso, kad žinoti kryptis :) Tiesa, manąjį telefoną turim, bet dar kol kas nepasinaudojom :)

Load Shedding'as

Čia Johanesburge labai normalu, kad karts nuo karto, netikėtai dings elektra. Pagal tam tikrą sustatytą grafiką būna nutraukiamas elektros tiekimas visam rajonui ir taip rotacijos principu vis kartojasi.  Tai reiškia, kad nebus apšviestos gatvės, nedirbs šviesoforai ir nebus elektros namuose. Neturi jie pakankamai elektrinių, elektros naudojimas labai didelis, o elektros paklausa viršija turimą pasiūlą. Taip ir mums nutiko šį sekmadienį, kaip tik buvom grįžę iš krokodilų fermos ir ruošėmės kepti bulves, kai dingo elektra. Buvo dar tik šešios valandos vakaro, tad išsiruošėm į kino teatrą, o jau kai grįžom - atsirado... Gal visai gerai tos kelios valandos, kurios priverčia paįvairinti dieną :)

Arbatpinigiai

Man asmeniškai žiauriai smagu, jog restoraną ar kavinę gali rinktis kokią tik nori ir negalvoti apie piniginės storį, nes ne kartą jau pasitvirtino, kad kainos net pačiuose geriausiuose restoranuose yra labai priimtinos. Čia įprasta palikti apie 10 % arbatpinigių. O smagiausia tai, jog kuomet atneša sąskaitą, joje būna palikta eilutė įrašyti sumą, kurią nori skirti arbatpinigių ir antra eilutė, kurioje susumuoji sąskaitos ir arbatpinigių sumą ir už visa tai gali atsiskaityti kortele. Dar daugiau, jei vakarieniauji didesnėje kompanijoje, ant tos pačios vienos sąskaitos kiekvienas tušinuku išsiskaido savo sumas su arbatpinigiais ir padavėjui nemušant jokių atskirų sąskaitų tiesiog tau nuskaito nuo kortelės norimą pinigų sumą.

Pirmieji įspūdžiai įvairūs, pirmąkart išėjusį mietą apėmusio jausmo nesuvokiau, dabar jį galėčiau įvardinti kultūriniu šoku. Vien dėl to, kad jautiesi kitoks, kitokios spalvos, išsiskiri ir atkreipi į save dėmesį. Tai nėra nei blogai nei gerai, tiesiog kitaip. Bendrai, čia gyvenančių žmonių šiluma kol kas šildo, bandysim tyrinėti šį pasaulį toliau. Tyrinėsim laukinę gyvąją gamtą. Po to būtinai papasakosiu kaip sekėsi su liūtukais draugauti, ir kokios jos - gyvatės... Beje, šiandien pastebėjau labai keistą dalyką gulėdama prie baseino, kad saulė sukasi į kitą pusę - prieš laikrodžio rodyklę, priešingai nei Lietuvoj... tai dabar vis dar bandau apsiprast su šia mintimi... :)