MALAIZIJA. KAMERONO AUKŠTUMOS. Arbatos keliais

Nuotykiai prasideda

Ilgųjų savaitgalių per metus išpuola ne tiek jau daug. Tad per 2018-ųjų metų Velykas nusprendėme aplankyti Malaizijoje esančias Kamerono aukštumas (Cameron Highlands). Bilietų ieškoti susisgribom likus vos kelioms dienoms iki savaitgalio, tad išnaršius visus internetinius pardavėjų puslapius bilietų neradome ne tik į Kamerono aukštumas, Mersingą ir Malaką, bet net ir skrydžiai į aplinkines salas buvo gerai išgraibstyti. Šiuo metu ne tik vaikų atostogos, bet ir šventinis savaitgalis todėl paprastai tokiu metu pasirūpinti bilietais reikia iš anksto. Išbandėm paskutinį šansą ir nuvykom gyvai į Singapūre "Golden Mile" esančias kelionių agentūras paklausinėti. Perėjome turbūt visas ten esančias agentūras ir išgirdome tą patį atsakymą, kad visi autobusų bilietai išparduoti. Liko paskutinė neaplankyta agentūra ir jau tikrai tikėjomės išgirsti tą patį atsakymą: "Bilietų nebeturime"... visgi mums pasisekė! Pačiupom paskutinius bilietus už kiek brangesnę kainą.

Atvykti į "Golden mile" turėjome ketvirtadienį, 22.30 valandą vakare iš kur ir turėjome pradėti savo naktinę kelionę į kalnus. "Golden mile" - tai netoli nuo centro esantis prekybos centras, kuriame galima rasti įvairių Tailando virtuvės restoranėlių, barų, karaoke kavinių ir kitų pasilinksminimo vietų bei visą eilę kelionių agentūrų. Taip pat čia ir vieta iš kur išvyksta visi kelioniniai autobusai. Neįtikėtinas vaizdas, kurį pamatėme išvykimo vakarą. Nei stoties nei autobusų stovėjimo aikštelės čia nėra, todėl visi autobusai stoja tiesiog palei gatvės kraštą, o jų gal koks šimtas: tik vienas privažiuoja, tuoj susodinami žmonės ir išvažiuoja. Privažiuoja kitas. Autobusų masė gerai užkemša eismą. Pačių keliaujančiųjų išsirikiavusių palei kelionių bilietų pardavimo vietas dar daugiau, sunku net prasilenkti. Visiška sumaištis. Mūsų agentūroje, kur pirkome bilietus moterėlė nelabai susigaudo  kas ir kur vyksta ir kas 2 minutes skambina konsultuotis. Stovim greta kitos agentūros, nes daugiau nėra kur prisiglausti. Staiga iš galo moteriškė taip garsiai sušunka, kviesdama savo keleivius, kad atrodo ausų būgneliai sprogs. Iš kitos pusės jau kitos agentūros darbuotojas mosuoja saviems keleiviams skubėti į autobusą. Tokius ir panašius vaizdus stebėjome dar gerą valandą ir pajudėjome tik  23.30 valandą vakaro. Pirmas dalykas, kuris kiek sutrikdė, kad mūsų laukė paprastas kelioninis autobusas, kai tuo tarpu žadėtas buvo patogus "vip‘inis" su platesnėmis - miegojimo vietomis, juk planavome keliauti per naktį. Darbuotoja dalindama raudonus lapelius su kažkokiu numeriuku pasakė, kad kirtę Singapūro - Malaizijos sieną turėsime pakeisti autobusą, kadangi šis veš tik iki sienos. Numerėlis pasirodo yra autobuso numeris į kurį turėsime persėsti. Antrasis autobusas, anot darbuotojos, veš tik iki KL (Kuala Lumpūro), nes vairuotojas pasirodo nemoka važiuoti į kalnus, todėl dar vieną kartą autobusą keisime Malaizijoje. Supratome, kad 9.00 valandą ryto tikėtis pasiekti Kamerono aukštumas vargu ar pavyks....

Beje, Singapūre paprastai kondicionieriai naudojami visur, kur tik įmanoma... Atrodo, kad kur įmanoma, ten reikia šaldyti ir... daug. Taip visi viešieji autobusai, metro stotys ir traukiniai, prekybcentriai ir visos viešos patalpos yra gerai šaldomos. Tarkim autobusuose ir MRT traukiniuose (metro) yra nustatytas šaldymo režimas, kurio vairuotojas net nelabai gali pakoreguoti. Lygiai tas pats yra ir su kino teatrais - čia šaldoma ypatingai stipriai, todėl žmonės net atsineša pledus, kad nesušaltų. Šįsyk išsiruošėme vykti į kiek vėsesnį klimatą, tad ir rūbų buvome įsidėję šiltesnių, bet vos tik įlipus į autobusą supratome, kad šilta nebus.... Taip ir buvo. Šį kartą sieną kirtome ties TUAS, vakarinėje Singapūro dalyje. Dėl kamščių ir visų trokštančių „evakuotis“ iš salos ilgajam savaitgaliui sieną su Malaizija kirtome tik 4.00 valandą ryto. Pasienyje džiaugiausi galėjusi išlipti iš šio "šaldytuvo". Atrodo keista, bet nors ir visas Singapūras tėra dydžio kaip koks Vilniaus rajonas, visgi nuo išvykimo iki sienos kirtimo užtrukome apie 5 valandas!😯 Širdis jautė, kad laiku savo tikslo nepasieksim.. Klausimas buvo, tik kada atvažiuosim.

Beje dėl sienos kirtimo sausumos keliu esame turėję ir dar vieną įdomų nutikimą. Tą kartą keliavome į žygį su grupe Malaizijoje link Gunung Pulai krioklio ir sieną kirtome ties JB (Johor Baru - tai antra gal kiek populiaresnė sienos tarp Singapūro ir Malaizijos sausuma kirtimo vieta). Paprastai skrendant lėktuvu užtenka paso, jokių papildomų dokumentų nereikia, nes Lietuvai Malaizijoje taikomas bevizis rėžimas. Tad ir tą kartą paėmiau tik savo ir Tomo pasus, o ilgalaikės vizos korteles palikau namie, juk niekad anksčiau keliaujant jų ir neprireikė. O veltui... Tą kartą pasienietis paklausė ar turiu ją su savimi? Atsakiau, kad ne. Nepadėjo ir tai, kad nuskenavus piršto antspaudus visą reikalingą informaciją rado duomenų bazėje. Abu su Tomu lyg kokie nusikaltėliai tą kartą buvome palydėti į darbuotojų ofisą. Buvo įdomu kaip vyksta darbas valstybinėje įstaigoje Singapūre. Laukėme erdviame laukiamajame visiškai vieni tik už sienelės dirbo arba tiksliau stoviniavo kokie 20 pareigūnų vis karts nuo karto linksėdami ir šypsodamiesi į mūsų pusę, lyg reikšdami užuojautą dėl susiklosčiusių aplinkybių ar palankumą mūsų atžvilgiu. Iš pradžių niekaip negalėjau suprasti kur buvo mūsų nusižengimas: galiojančius pasus turime, o patekti į Malaiziją vizos nereikia. Pareigūnai taip stoviniavo ir tarėsi dar keletą minučių, kol galiausiai nusprendė praleisti: "mes jus paleidžiam, bet jeigu kertant Malaizijos sieną jūsų neįsileis, tuomet tiesiog grįšite..." Malaizija mūsų galėjo neįsileisti dėl vienos paprastos priežasties: kadangi esame ilgalaikių vizų turėtojai, pasieniečiai pase nededa jokio spaudo,  patvirtinančio, jog paliekame šalį. Labai įdomi situacija. Gaunasi, kad lyg iš dangaus nukrentame tiesiai į Malaizijos pasienį. Visgi, kertant Malaizijos sieną jokių problemų neiškilo, net neprireikė Tomo el. pašte rastų patvirtinančių laiškų. Tą kartą supratau, kad kartais vien tavo valstybės pasas dar nėra viskas, tad nuo šiol susirenku ir visus kitus dokumentus keliaudama :)

Tanah Rata miestelis, kuriame apsistojome.

Žygis iki sutemų

Camerono aukštumų teritorija apima apie 712 kvadratinių kilometrų plotą, kuris yra beveik tokio dydžio kaip visas Singapūras. Per kalvas ir kalnus nusidriekę keli kalnų miesteliai Brinchangas, Bertam slėnis, Ringletas… ir Tanah Rata, kuriame mes ir apsistojome. Pavadinimas šioms kalvotoms vietovėms duotas britų tyrinėtojo ir geologo W. Cameron'o garbei, kuris rado šias aukštumas 1885 m. Deja, Camerono žemėlapiai ir informacija buvo pamesta, todėl jau po 40 metų buvo surengta kita ekspedicija vadovaujama tyrėjo George Maxwell'o, po kurios nuspręsta aukštumas apsodinti arbatmedžiais, pastatyti poilsinių namų ir vilų bei įrengti plantacijas. Žemdirbystės eksperimentinė stotis įkurta tik 1925 m., kur buvo bandyta apsodinti apie 20 akrų žemės plotą arbatos ir kavos medžiais bei daržovėmis ir vaisiais. Šiandien puikiai gali matyti, kad viskas pavyko puikiai, nes klimatas čia tiesiog puikus augmenijai vešėti. Klimatas daug vėsesnis lyginant su Singapūro karščiais ir labai malonus – tikra atgaiva sielai. Kamerono aukštumų regionas garsėja savo milžiniškomis ir žaliuojančiomis arbatų plantacijomis, žygių trasomis, miškų takais ir aplink žaliuojančia gamta. 

Po visų 15 valandų praleistų autobuse bei kitų kelionės nuotykių į Tanah Ratą atvykome gana vėlai, tik apie antrą valandą po pietų, todėl iki sutemstant turėjome vos kelias valandas. Atrodė, kad galėtum išsitiesti viešbutyje ir pro atvirą balkono langą nieko daugiau nedaryti kaip žiūrėti į kalvotus tolius... Mes gi nieko nelaukę šią popietę paskyrėme praeiti vieną lengvesnį žygį (4, 6 ir 5 trasas mišku), kurį pagal rekomendacijas turėjome pabaigti per pusantros valandos. Tiesa, šis pasivaikščiojimas mums užtruko gerokai ilgiau, pirmiausia dėl užklupusio lietaus, antra dėl žioplinėjimo, foto darymo ir stabtelėjimo sukirsti po paskutinį sūrio lavašą, kurį atsivežėme dar iš Singapūro. Vos pasukus link miško liūtis užklupo netikėtai, tad pusvalandį pralaukėm po stogeliu besislėpdami greta autobusų stoties parkelyje. Pradėjus žygiuoti supratau, kad kaip ir visada pasiėmiau ne tuos batus. 😂 Batai labai patogūs keliauti ir žygiuoti, bet visiškai neatsparūs drėgmei: čia teko ne tik bristi tarp šakų ir per ištežusį molį klampoti, bet ir per medžius kartis, į stačius kalnus kopti. Kojos jau buvo šlapios po pirmų 200 metrų, kai siauručiu takeliu palei statų kanalo šlaitą ir apačioje kunkuliuojančio sraunaus kanalo vagą reikėjo patekti į numatytąją trasą. Ėjau lėtai ir bambėjau, kad čia tik Tomas galėjo išrinkti tokį maršrutą... Iš viršaus krito šlapios žolės ir kūnu reikėjo stumtis per po lietaus varvančius medžius. Dar po gerų 10 minučių patekome į trasą. Kelis kartus galvojau paslysiu ir nudardėsiu į vandenį, bet kažkaip sėkmingai įveikiau pirmąją kliūtį. Toliau keliavome neskubėdami, fotografuodami gamtą ir šnekučiuodamiesi. Ši kelio dalis buvo gana maloni ir vaizdinga, padovanojusi net ir akiai malonių vaizdų į rudą upelį ir netgi mažyli kriokliuką. Praėję ketvirtą trasą, supratome, kad teks paskubėti, nes liko dar dvi atkarpos, o saulė jau po truputį ruošėsi leistis. Tad šiek tiek paskubinę tempą ir kiek paklaidžioję radome 6 trasą. Vos pradėjus ropštis šakomis, pasijutau pavargusi, teko ne tik ropštis bet ir atsargiai ropoti žemyn. Po geros valandos paklausiau Tomo kur esame, o šis sako, kad mes beveik nepajudėjome į priekį, mat kelias turėjo labai daug peraukštėjimų ir mažai tiesios trasos, todėl anot GPS atrodė, jog stumiamės labai lėtai. Beje keliaujant trasomis labai pravertė programėlė "Open source maps", kuri rodė trasas offline paskyroje. Bandėme skubinti žingsnį, nes labai nesinorėjo sutemus likti miške ir karstytis po plačiai išsikerojusias, šlapias ir apsamanojusias medžių šaknis bei klampoti per slidų ir šlapią molį. Pagaliau pasiekėme 5 - paskutiniąją trasą ir labai apsidžiaugėme, kai kelias kiek išsitiesino ir judėti sekėsi kur kas greičiau. Jau visai saulei nusileidus ir sutemus pabaigėme savo žygį, kuris užtruko dvigubai ilgiau nei planavom. Visgi labai džiaugėmės šiuo pasivaikščiojimu, grynu oru ir šaunia mankštele kūnui.  Skubėjome ruoštis vakarienei.

Miško trasa (4,6,5) baigėsi tiesiog darže....  :)

Arbatos keliu

Čia Tanah Ratoje jau ne pirmą kartą lankosi Tomo kolega su žmona ir draugais, su kuriais skubėjome susitikti. Smagiai pavakarieniavę ir prisirinkę krūvas rekomendacijų ką nuveikti kitą dieną išsinuomojom motorolerį ir išriedėjom apžvalgyti apylinkes. Čia atrodytų gali nieko neplanuoti, o tiesiog važiuoti ir stoti įvairiose arbatų plantacijose, kurios atrodo tiesiog fantastiškai lyg būtum patekęs į pačią gražiausią ir žaliausią pasaulyje pasaką. Visose plantacijose yra kavinutės ir apžvalgos aikštelės, kur tikrai labai gera ir skanu suvalgyti šviežiai kepto pyragėlio ar tortuko ir išgerti šildančios gomurį arbatos puodelį. Keliavome į senąją BOH arbatos plantaciją. BOH arbatų plantacijos yra 2, tačiau šiandien ketinome pamatyti senąją, kiek mažiau lankomą ir ne tokią turistinę. Buvo labai smagu važiuoti, nes saulutės spindulėliai maloniai kuteno žandukus, o gaivus vėjas taršė plaukus ir gaivino. Važiavome neskubėdami ir besigrožėdami atsiveriančia nuo stačių šlaitų panorama.

Kartais gali pasijausti lyg "Rastinėnuose" :) tie patys kopūstai, žalieji brokoliai ir bulvės... beveik kaip namie... tik kitaip 

Užsiropštėme į vieną iš viršukalnių apžiūrėti apžvalgos aikštelės į plačiai nusidriekusius arbatmedžių laukus. Negalėjau atitraukti akių nuo žaliuojančių kalnų, kurie lyg jūra bangavo savo krūmais sukurdama žaliuojančių bangų įvaizdį.

Senoji BOH arbatos plantacija

BOH arbatos plantacija įkurta dar 1929 metais, kuomet J. A. Russell'as įsigijo žemes Kamerono aukštumose. Dėl vėsaus klimato bei žemės savybių šios vietovės buvo tinkamos arbatmedžiams sodinti. Čia auginama ir vietiniuose fabrikėliuose gaminama juodoji arbata. Nusileidę nuo apžvalgos aikštelės pataikėme tiesiai į apžvalginį turą, kur susipažinome su visu arbatos gaminimo procesu. Šiose plantacijose darbuotojai arbatos lapelius skabo mašininiu būdu, nors visgi aukščiausios rūšies arbatai lapeliai skabomi rankomis. Gaminimas nėra labai sudėtingas, arbatai pagaminti taikomi 5 procesai. Pirmiausia surinkti lapai apdžiovinami (trunka apie 12-20 valandų). Vėliau juos specialiomis mašinomis smulkina, suplėšo ir sutrina. Vėliau vyksta fermentavimas arba oksidavimas. Tai vienas svarbiausių etapų, kuris vėliau lemia arbatos aromato stiprumą, spalvą bei skonį. Vėliau arbata džiovinama iki tol, kol lapeliuose vandens lieka viso labo apie 3 % Po šio proceso žali lapeliai virsta mums įprastomis arbatžolėmis. Nors neįtikėtina, kaip dar būdama žalių lapų pavidalu  ji kvepia penkis kartus stipriau nei išdžiūvusi. Keliaujant per fabriko sales norėjosi vis giliau įkvėpti orą ir su kiekvienu įkvėpimu pagauti kuo daugiau tų mažų žalių sutrintų lapelių kvapo. Išdžiovintos arbatos vėliau rūšiuojamos priklausomai nuo lapelių ar granulių dydžio: smulkiausios dalelės išrūšiuojamos į mirkomus arbatos maišelius ir tai laikoma prasčiausia iš čia pagaminamos arbatos rūšių. Paskutinysis arbatos kelio etapas - ragavimas/testavimas. Testuojama arbatos spalva, ryškumas ir aromatas, kad nustatyti josios kokybę. Taip pat labai svarbios ir arbatos laikymo sąlygos: arbata jokiu būdu negali sudrėkti, priešingu atveju tai gali negrįžtamai paveikti arbatos skonį. Labai smagu, kad po tokios pažinties su arbatos teorija gali pasimėgauti ja čia pat įsikūrusiame restoranėlyje su vaizdu į kalnus žaliuojančius arbatmedžius ir paragauti labai skanių čia šviežiai kepamų tortų.

Paskutinysis arbatos gaminimo etapas - rūšiavimas ir testavimas. Ne visuomet šviežiausiai pagaminta arbata turi sodriausią skonį ir aromatą. Reikia laiko, kad atsiskleistų geriausiosios jos savybės

Dar prieš atvykstant, kuomet tikrinome orų prognozes, žadėjo kad lis kiaurai visą dieną. Priešingai nei prognozavo - visą rytą skaisčiai švietė saulutė.... Aplankę arbatos plantaciją ir pasidžiaugę arbatėle susiruošėme keliauti į drugelių fermą. Tik pradėjus važiuoti pradėjo krapnoti, o dar po kelių minučių taip įsilijo, kad teko stoti laukuose. Radom pašiūrę su keliais motoroleriais ir visą šeimyną kačiukų, kurie draugiškai mus priėmė pralaukti liūties pabaigos. Liūtis niekaip nesibaigė, tik stiprėjo. Šalia esantys keliai pasruvo upeliais varvėti, o greta tekantis ir taip sraunus upelis atrodė tuoj prasipils pro kraštus. Po geros valandos lietus nustojo lyti... Gerokai sušalę iškeliavome savojo tikslo link. Reikėjo pasistiprinti ir sušilti, tad pakeliui sustojome ir braškių fermoje, kur sukirtome po karštą ką tik iškeptą blynelį su šviežiomis braškėmis. Dievinu lietinius su šviežiomis braškėmis, o čia, Kamerono aukštumose labai maloniai džiugino galimybė paragauti lietinių ir ne vienoje kavinėje. Braškių ferma nustebino kiek kitokiu įvaizdžiu nei tikėjausi pamatyti. Juk mes iš braškių tėvynės puikiai išmanome ir jųjų skonį ir kokiais kiekiais jas pardavinėja ir kaip sodina. Čia gi nustebino, kad braškės sodinamos kiekviena sau atskirai - kiekvienas krūmelis į atskirą vazonėlį. Parduodamos braškės toli gražu ne kilogramais o vos po kelis vienetus plastikiniame indelyje ir braškės čia laikomos egzotika..... Džiugino, kad skonis jų tikrai fantastiškas: raudonos, prisirpusios ir saldžios. Tokios tikros braškės! 

Drugelių ferma nustebino pirmiausia savo dydžiu, drugelių ir vabzdžių gausa, o labiausiai savo gražiai sutvarkytais gėlynais ir daržais su įvairiausiomis daržovėmis, kurių čia beje galima ir nusipirkti.

Vakarienei susitikę draugus išmėginome taip vadinamą Steamboat'ą, kuomet gauni visą krūvą įvairiausių mėsyčių, jūros gėrybių, žuvies ir daržovių ir viską pats verdi puode dviejų rūšių sriubose. Labai smagi vakaro atrakcija, sotus pilvas ir smagi pramoga. O dar smagiau buvo, kuomet Rita ištraukė mums po dovanėlę - tikrą dažytą Velykinį anties kiaušinį! 

Paskutiniąją dieną kelionę namo pradėti turėjome po pietų, 14.30 valandą. Kėlėmės anksti, dar su tamsa.... ir jau su organizuota kelione, keturiais varomais ratais džipu keliavome į "Mossy forest" (Samanotąjį mišką). Miškas garsėja savo žaliuojančiu ir samanotu mišku, išskirtiniu apžvalgos takeliu. Tiesa, norint hikinti čia (už Mossy forest prasideda dvi hikinim'o trasos), kaip ir daugelyje čia esančiu takų, turi kreiptis gauti specialų leidimą bei suderinti su gidu, kadangi vienam hikinti draudžiama dėl gamtos apsaugos ir saugumo, mat kai kurios trasos yra gerokai sudėtingesnės, o ir klaidesnės. Vietiniai gidai gerai išmano čia esančius miškus ir trasas, todėl ne tik gali smagiai pravesti, bet ir nemažai papasakoti apie čia bujojančią augmeniją. Tą rytą taip jau sutapo, kad buvo ne tik Velykos, bet ir mano gimtadienis. Tą rytą gavau vieną gražiausių dovanų - nepaprastai gražų saulėtekį. Vėliau aplankėme ir naujesnę BOH arbatos plantaciją, kuri labai skyrėsi nuo anksčiau matytos: turistų čia buvo labai daug, nebebuvo tokio jaukumo, visgi arbata ir šventinis tortas buvo nuostabūs!

Pakeliui į "Mossy forest"

Velykos kitaip

Dar ne pabaiga :)

Kelionė namo irgi nepraėjo be nuotykių. Čia esantys miesteliai vienas nuo kito nutolę vis kas kelis kilometrus, kur paprastai iš vieno į kitą gali labai greitai nukakti. Visgi mes keliavome ilgojo savaitgalio ir vaikų Velykinių atostogų laikotarpiu. Buvo sekmadienis, kai mašinų judėjimas buvo toks gausus, kad užsikimšo visas kelias. Kadangi savo paskutinius du kelionės bilietus buvome įsigiję visai prieš kelionę. Pagal pirminį instruktažą turėjome pasiekti "Copthorne" viešbutį, kuris yra vos 10 kilometrų nuo Tanah Ratos. Visgi suderėję su agentūros atstove, kad autobusas užsuks mūsų paimti čia labai apsidžiaugėme, kad nereikės veltui važinėti, gaišti laiko ir sutaupysime pinigų už taxi. Vėliau, kai jau autobusas mus paėmė apsidžiaugėme dar labiau, nes neįsivaizduoju kaip būtume spėję ir nepasimetę, juk tiksliai neaišku kur tas paėmimas ar tiksliai nuo viešbučio ar kažkur šalia turėjo vykti. Autobusui pradėjus važiuoti jis iš karto ir sustojo kamštyje, kuriame prastovėjo visas 2 su puse valandos, kol pasiekė "Copthorne" viešbutį. Susirinkęs keleivius vairuotojas nusprendė nebegrįžti, o rinkosi aplinkinį tolimesnį kelią per kalnus. Ir tai tikrai nepadėjo, kelionė namo užtruko labai labai ... labai ilgai - Singapūrą pasiekėme lygiai po 20 valandų nuo kelionės pradžios. Kamščiai buvo visur: autostradose, keliuose.... ir žinoma Singapūro - Malaizijos pasienyje. Autobusus taip pat sėkmingai keitėme tris kartus, tiksliau keturis, kadangi jau visai priartėjus prie Malaizijos-Singapūro pasienio autobusas dar ir sugedo, tad turėjome sulaukti, kol atvažiuos kitas mūsų pasiimti.... Nepaisant visų šių nuotykių žaliuojantys laukai, kalnų gaiva, ošiantys miškai ir čiulbantys paukščiai ir sutiktos Velykos su kiaušinių daužymu aukštai aukštai ant kalno paliko tikrai neišdildomus įspūdžius...

Kitoks Singapūras. Pulau Ubin.

Singapūras - sala, o kartu ir Megapolis Pietryčių Azijoje, kurios plotas sudaro 719, 9 km^2.  Tiesa, salos plotas nuolat auga dėl plačiai vykdomų projektų, susijusių su žemės paėmimu iš jūros ir sausinimu. Dabar skaičiuojama, kad salų ir salelių priklausančių Singapūrui yra net 63, nors dar prieš kelis metus jų buvo 60. Singapūras garsėja ne tik savo naujosiomis technologijomis, dangų skrodžiančiais pastatais, puikiai išvystytomis susisiekimo, aptarnavimo sritimis, bet kartu ir savo tvarka ir bendru valstybės ir visuomenės požiūriu į gamtą. Čia stengiamasi sukurti žaliąsias zonas visur, kur tik atrodytų randama vietos. Pačiuose pastatuose dažnai būna išskirta bent keli aukštai žaliųjų zonų gyventojams ar dirbantiesiems pailsėti, ką jau kalbėti apie patį miestą, kur net patys lankomiausi sodai "Gardens by the bay" tapę Singapūro simboliu pritraukia milijonus lankytojų iš viso pasaulio.  Šiandien papasakosiu apie labai žalią, bet kitonišką Singapūro atspalvį - žaliąją Pulau Ubin salą. Salą, kuri nukelia tave į 1960-ųjų metų Singapūrą  vietomis apsodintą gražiausiais sodais ir darželiais, takais ir takeliais, vietomis dar mažai paliestą civilizacijos, dar laukinę ... vos su keliais, vienas nuo kito atokiai išsibarsčiusiais kaimo namukais  ... 

Kartais nežinai, kur tave likimas nuneš ir kokiuose kraštuose susitiksi seniai matytus draugus. Sutikę Antoną čia, Singapūre, juokavome, kad jei jau likimas pametės atsitiktinai pasimatyti tai tik kur nors už jūrų marių, tolimuose kraštuose. Įdomu, kad praėjo lygiai trys metai po mūsų paskutiniojo susitikimo Pietų Afrikoje, kuomet matėmės Johanesburge. Tą kartą keliavome per didžiausią Pietų Afrikos miestą, šįsyk ketinome  pamatyti mažiau užsienio turistų lankomą, gamtinę, vos 38 nuolatinius gyventojus (2012 m. duomenys) turinčią, šiaurės rytuose stūksančią Singapūro salą Ubin.  

Norėdami patekti į Ubin turėjome vykti į Changi Village - patį Singapūro salos pakraštį. Pakeliui važiuojant buvo įdomu stebėti rajoną, kuris atrodė neįprastai Singapūrui - visas aptvertas aukščiausia spygliuota ir vietomis net dviguba elektrine viela. Tokie dideli plotai griežtai saugomi dėl Šiaurinėje Singapūro dalyje įsikūrusių karinių bazių ir Singapūro kalėjimo. Į Ubin salą iš "Changi Kaimelio" prieplaukos kėlėmės štai tokiomis motorinėmis valtimis (bumboats). Valtis pajuda tik tuomet, kai susirenka visi 12 keleivių, t.y. tiek kiek joje gali tilpti. Laivo kapitonas greitai surinkęs pinigėlius, kur priėmė tik grynais pinigais į salą nuplukdė per 15 minučių. Saloje rekomenduojama turėti grynų pinigų, nes tikrai galimybė atsiskaityti kortele nedidelė.

Tik atplaukus pirmiausia mus pasitiko pagrindinė salos prieplauka ir turbūt didžiausia gyvenvietė saloje, susidedanti iš kelių namų, restoranėlių bei parduotuvytės vandeniui ar užkandžiams įsigyti. Apsidžiaugėme čia radę ir mums svarbiausią vietą - dviračių nuomos punktą. Maistu ir gėrimais svarbu pasirūpinti prieš išvažiuojant keliauti po salą, nes gerti dar rasi kur nusipirkti, bet maisto užeigų radome tik šioje prieplaukoje. Patys teturėjome viso labo po buteliuką vandens ir maišelį graikinių riešutų, bet to ir užteko iki kol grįžome paragauti jūros gėrybių vietiniame restoranėlyje. 

Salai apkeliauti pilnai užtenka dienos ar pusdienio. Gali keliauti pėsčiomis ar užsisakyti taxi paslaugas, taip pat gali važiuoti mikro autobusiuku jeigu didesne grupele atkeliauji. Visgi geriausias būdas išsinuomoti visai dienai dviračius ir važiuoti ten kur širdis geidžia. Sala nedidelė, vietomis asfaltuotais keliukais, vietomis visai mišku besidriekiančiais miško keliukais. Išsirinkę iš krūvos parūdijusių dviračių pasukome pirmiausia pamatyti "Pojūčių tako" tarp apsodintų sodų link žydinčio lotoso žiedų tvenkinio. Vėliau pasukome pamatyti svarbiausio salos lankomo objekto "Chek Java Wetlands". Sakoma, jei nori nusikelti į Singapūro susikūrimo pradžią, aplankyk Ubin salą, kur rasi daug dar nepaliestos ir gausiai žaliuojančios gamtos, mažai civilizacijos ir didelių gyvenviečių, tik maži namukai išsimėtę kur ne kur po salą. 

Taip dabar atrodo kadaise buvę granito karjerai, kurių iš viso saloje yra keturi. Granitas - labiausiai pasaulyje paplitusi vulkaninės kilmės uoliena. "Aik Hwa" granito karjeras buvo paskutinysis 1999 m. nutraukęs savo darbus saloje. Dabar karjerai tėra salos puošmena. Atrodo jie tikrai įspūdingai su viduryje tyvuliuojančiais ežerėliais ir bujojančia augmenija, kaip magnetas pritraukiančia šalia savęs paukščius ir kitus gyvūnus. 

Taip bekeliaujant, nuvažiavus vos kelis kilometrus kelias labai greitai pasibaigė. Po audros visa krūva medžių buvo skersai užklojusi kelią. Ilgai nesvarstę, nusprendėm prasibrauti su dviračiais pro gausiai apaugusias žoles ir nesukti viso rato aplink.  Mūsų sprendimas pasiteisino, šiaip ne taip prasibrovę su savo geležiniais žirgais riedėdami toliau pamatėme dar vieną labai įdomią vietą - musulmonų kapines.

Vietinės musulmonų kapinės. Turbūt pirmos kapinės matytos Singapūre...

Namas Numeris 1., pastatytas 1930 m. Šiuo metu tai lankytojų centras, o kartu ir įėjimas į Chek Jawa Wetlands parką.

Pulau  Sekudu arba Varlės sala

Pulau Ibin atsiradimo istorija labai įdomi. Anot legendos kiaulė, varlė ir dramblys (trys Singapūro gyvūnai) nusprendė susirungti, kuris gi pirmasis pasieks Johor krantus. Įveikus nemažai kliūčių nei vienam pasiekti tikslo nepavyko, todėl dramblys ir kiaulė iš karto virto (granitiniais) akmenimis ir taip sukūrė Ubin salą, o varlė virto Pulau  Sekudu arba Varlės sala. Ubin sala iš Malajų kalbos išvertus reiškia "Granito" sala, garsi granitiniais akmenimis, kurie savo didybe puošia ir ratu juosia salos krantus. Sakoma, kad upė Jelutong skyrė salą į dvi dalis. Vėliau dumblas iš vietinių krevečių fermų padengė upę, vėliau ji nuseko, o sala tapo vientisu dariniu.

Chek Jawa Wetlands - labiausiai keliautojus traukiantis parkas, puikiai sutvarkytas, kad lankytojai neniokotų gamtos, kadangi visą laiką keliauji virš vandens mediniais takeliais, visgi labai įdomu, kad gali stebėti potvynius ir atoslūgius, o taip pat ir priklausomai nuo to kokiame lygyje vanduo - tuo metu matomą augmeniją bei vietinius gyventojus, kurių didžiausią įspūdį turbūt paliko krabukų (tiksliau omarų arba jūros vėžių) kolonijos, kurios ne tik čia gyveną ir turi tik po vieną žnyplę, bet ir padeda visai ekosistemai gyvuoti, gamindami skylutes žemėje bei ją maišydami ir purendami leidžia orui pasiekti medžių šaknis.

Dar vienas gamtos stebuklas, kurį pirmą kartą mačiau dar keliaudama Irane, Qeshm'o saloje tik ten keliavome ne sausuma, o plaukėme per Mangrovių giraitę, kuri augo tiesiog jūroje. Mangrovių ilgos šaknys pasiekia gėlą vandenį ir todėl nebijo jūros vandens. Šį kartą mangrovius mačiau visiškai kitame "amplua". Vanduo buvo labai nusėdęs, tad buvo atidengtos visos medžių šaknys. Medžiai ir visa čia supanti augmenija atrodė lyg iš kokios "fantasy" pasakos... Mangroviai atlieka ir apsauginę salos funkciją, kadangi saugo krantus nuo krantų erozijos bei potvynių

Nuo Jejawi apžvalgos bokšto (pastatytas 2007 m.) lyg iš paukščio skrydžio matyti vanduo ir žaliuojančios medžių viršūnės 

O va taip tiesiog pro šalį prabėgo laukinių kiaulių šeima... :)

Pradžioje galvojome, kam šie metalo karkasai stoviniuoja vandenyje, kol supratome, kad tai yra valstybinė siena, skirianti Malaiziją nuo Singapūro.

Aukščiausias kalnas saloje - Bukit Puaka, tesiekiantis vos 75 m.

Vienas mėgstamiausių čia atkeliavusių turistų pramogų - važinėjimas kalnų dviračiais ir kalnų dviračių trasos įveikimas. Šios pramogos nebespėjome išmėginti, tad pasilikome ją kitam kartui. Visgi važiuojant jau link uosto susitikime vyresnio amžiaus kinų senjorų grupelę keliaujančią per salą ir trumpam stabtelėjome pasilabinti. Bešnekučiuojant visi įsistebeilijo į žaliuosius krūmus ir kažką savo kalba pradėjo rimtais veidais diskutuoti. Pastačiusi dviratį priėjau arčiau ir staiga tarp žalių lapų išvydau dar žalesnę gyvatę. Išsitraukusi telefoną padariau pora kadrų ir tik iš galo išgirdau moteriškės šūksnius kad kuo skubiau atsitraukčiau, nes ši gyvatė labai nuodinga ir pakankamai šokli. Tik jau vėliau grįžus išnaršiau, kad tai buvo Ahaetulla prasina arba oriental whip. Gyvatė gali išaugti iki 2 m. ilgio, aktyvi dieną ir naktį puikiai užsimaskavusi ir gyvena Pietryčių Azijoje, minta varlėmis, mažais vėžliukais ir paukščiukais. Gyvatė nuodinga, nors ir drovi, geltų tik ją sutrukdžius.

Sala paliko atmintyje naują dar nepažintą Singapūro atspalvį... Gaivus ir žalias atokvėpis nuo didmiesčio ir dangoraižių. Smagiausia, kad turistų čia tikrai labai mažai, o ir visi jie vietiniai singapūriečiai. Dažniausiai kalninių dviračių sporto mėgėjai ar mokyklos vaikus atveža supažindinti su gausia flora ir fauna. Gamta čia dar atrodo mažai paliesta žmonių: matėme didžiulius laukinius driežus ir kiaules lakstančius po salą, plačiai sparnus išskleidusį ir dangumi sklandantį erelį, gandrą ir kitus smulkesnius paukščiukus.... ir tą nuostabiai žalią ir dailią gyvatėlę. Singapūro valdžia atidėjo planus urbanizuoti salą dar 2002 metais, tikėkimės kad tokia nepaliesta ji išliks dar ilgai ...:)


Apie Singapūro I Dalį galite skaityti paspaudę nuorodą žemiau:
https://diana-minilietus.blogspot.sg/2017/12/singapuras-skoniu-pasaulis-arba.html