SINGAPŪRAS. SKONIŲ PASAULIS ARBA ADAPTACIJA. I DALIS

Singapūras – sala, besijungianti tiltu su Malaizija arba valstybė-miestas pietryčių Azijoje. Dydžio beveik kaip Vilniaus rajonas, nors turinti daugiau nei penkis su puse milijonus  gyventojų, daugiausia kinų (74%), malajų (13%), indų (9%) ir visų kitų (3%), todėl kaip miestas, Singapūras tikrai labai didelis, nors kaip valstybė - mažutė. Taigi, čia aš ir išsiruošiau keliauti 2017 m. lapkričio 22 d.

KAČIUKAS

Apie šį, dar laukiantį gyvenimo nuotykį sužinojau birželio mėnesį ir pradžioj nelabai tikėjau, kad išvažiuosiu. Tačiau kai Tomas liepą išskrido, suvokiau, kad taip jau ir bus... Pradžia nebuvo lengva, gal labiausiai dėl įsitraukimo ir didelio noro dalyvauti visose savo darbinėse,  užklasinėse ir kitose laivalaikio veiklose... Visada buvau labai aktyvus žmogus, todėl šiek tiek gąsdino mintis: „O ką gi aš veiksiu išvykus, ar rasiu savo kelią, ar sugebėsiu vėl viską sukurti iš naujo?“ Nors  tai ne pirmas mano išvykimas pagyventi svetur (Belgija, Pietų Afrikos Respublika). Galėčiau tai įvardinti kaip dar vieną psichologinį savęs išbandymą, o gal ir kaip baimę išeiti iš komforto zonos. Kai jau turi didelį įdirbį, mylimą darbą, hobį, tiksliau net kelis hobius, kurie puikiai sekasi, draugų, kolegų ir artimųjų ratą, susimąstai, ar tikrai turi viską mesti ir viską keisti.... Turbūt turi. Šį pokyti dabar jau galiu vadinti (kol kas) didžiausiu posūkiu ir „transformacija“ savo gyvenime. Tad nebuvo kur dingti reikėjo pabaigti visus  užkritusius darbus ir pasiruošti persikėlimui: surūšiuoti daiktus – ką atiduot, ką parduot, ką pasiimt kartu, padaryti remontą, iškraustyti butą, sutvarkyti visus finansinius, nekilnojamojo turto klausimus bei suorganizuoti visus reikiamus dokumentus keliavimui, pasirūpinti vertimais ir t.t... 

Vilniaus oro uoste

Labiausiai pasiruošimas užtruko dėl mūsų naujo šeimos draugo – mažo „ryžo“ ir pūkuoto kačiuko - Garfio. Nepaisant to, kad Lietuva yra ES šalis (tad paprastai daug sričių yra sureguliuotos tarpvalstybinėmis sutartimis), bet Singapūro trečiųjų šalių atžvilgiu ji nepatenka nei į vieną šalių kategoriją pagal pasiutligės paplitimo nustatymo lygį, todėl norint įsivežti augintinį yra taikomi patys griežčiausi reikalavimai. Nepakanka, kad gyvūnas yra „čipuotas“, turi ES augintinio pasą ir yra tinkamai paskiepytas. Reikalingas papildomas skiepas nuo pasiutligės. Mėnesio laikotarpiui praėjus atliekamas TITR kraujo serologinis tyrimas bei nustatomas pasiutligės antikūnių kiekis kraujyje, taip pat papildomai reikia dezinfekuoti kačiuką nuo įvairių išorinių bei vidinių parazitų (erkės, blusos, kirmėlės), paskiepyti nuo kačių gripo (ir dar kelių ligų, bet visa tai įeina į vieną skiepą). Skiepai taip pat turi būti atliekami prieš tam tikrą nustatytą laiką (ne mažiau ir ne daugiau nei numatyta reikalavimuose, todėl svarbu sekti  kalendorines dienas) taip pat kačiukas negali būti jaunesnis nei  12 mėnesių, kad galėtų skristi. Tuomet, kai jau žinai, kad tyrimai geri tik tada gali pirkti skrydį ir rezervuoti vietą augintiniui lėktuve. Kadangi Garfis ne mažas, o ir į Singapūrą skrendant gyvūnas priimamas tik kieto plastiko arba metalo dėžėje, bet kokiu atveju jis nebūtų galėjęs skristi salone, todėl rezervavau jam vietą cargo siuntų skyriuje (bagažo skyrius). Svarbu rezervuoti vietą kaip įmanoma iš anksto, nes Finnair skrydžių bendrovės lėktuvuose iš viso gyvūnėliams gabenti yra skirtos 2 vietos salone ir 2 vietos cargo siuntų skyriuje. Gyvūno skraidinimo kaina atitinkamai nemaža: salone gyvūnėlio skraidinimo kaina 70 €, cargo siuntų skyriuje - 300€.  Visai prieš išskrendant, lyg daugiau nebūtų kitų svarbių reikalų sutvarkyti turi pateikti visus tyrimų bei keliavimo dokumentus ir užsakyti kelionės sertifikatą VMVT, kuris išduodamas 1-2 dienas iki skrydžio. Be jo gyvūnas skristi negali. Sertifikatui gauti turi užpildyti specialią paraišką, kurioje prašoma, ne tik kad pilotų skraidymo licencijų numerius surašyti, bet ir lėktuvo valstybinį numeri ir tikslius išmatavimus platformos, kur gyvūnėlis bus skraidinamas... :) Žinoma, šios informacijos skrydžių bendrovė man nepateikė, tad ir VMVT galiausiai pareiškė, kad jiems užteks tik tikslių skrydžių laikų bei numerių ir kačiuko transportavimo dėžės išmatavimų bei svorio. Be viso to, ką reikėjo padaryti Lietuvoje atitinkamai Tomui reikėjo suorganizuoti ir kačiuko dokumentus ir priėmimą Singapūre: t.y. rezervuoti vietą Karantine, užsakyti kačiuko importo licenciją AVA ir užsakyti /suderinti kačiuko sutikimo laiką oro uoste. Tad užtrukau tikrai nei daug nei mažai – viso 2 mėnesius, kol paruošiau kačiuką kelionei. Tiesa, yra ir kitų niuansų ruošiant augintinį tolimai kelionei: reikia pripratinti kačiuką ir prie pačios transportavimo dėžės, pavežioti ji drauge mašinoje ir t.t.

LĖKTUVAS

Į oro uostą mane atlydėjo tėveliai ir brolis. Pati turbūt nebūčiau susitvarkius su visa savo manta. Pirmąkart gyvenime skridau verslo klase, tad ir prisikrauti daiktų galėjau net iki 3 vienetų registruojamo bagažo po 32 kilogramus (nors sakoma, kad geriausia pasiimti su savimi tiek kad galėtum išsinešti, teturėjau tik 29, 26 ir 15 kg tiek kiek galėjau išsivežti:), plius kačiukas su visa dėže, rankinis lagaminas ir rankinė. Registruotam bagažui atidaviau savo 2 „gariūnines tašes“, kelioninę kuprinę ir  kačiuką, kurį dar prieš pasiimant paprašė ištraukti iš transportavimo dėžės, kad galėtų ją peršviesti. Žinoma, iš baimės jis kiūtojo pačiame tolimiausiame dėžės kamputyje ir nerodė jokio noro lįsti lauk, teko jėga traukti. Persimečiau per petį (kaip paprastai jis labiausiai mėgsta) ir jaučiau kaip savo kojytėmis ir nagais įsikibo man į petį, jaučiau kaip greitai plaka jo širdutė ir tik galėjau įsivaizduoti, kiek baimės jo galvoje sukosi. Jį išsinešė.

Paskutinį kartą apsikabinom ir atsisveikinom  su tėveliais...  Patikrinimo poste dar sugebėjau pralinksminti pareigūnus su netikėtu įrenginiu-robotu siurbliu, kuris užėmė beveik visą rankinį bagažą. :) Gal galvojo, kad reprezentuoju kokią siurblių kompaniją, bet tebūnie, tikiu, kad dar ne tokių keistenybių prisižiūri :)

Galvoje sukosi daugybė minčių... kaip skrydį ištvers kačiukas, kaip seksis tėveliams kraustytis, kaip Andrius su Živile, juk tik po dienos kai išskridau šį pasaulį išvydo naujas žmogeliukas – mano sūnėnas Edgaras....💗 Taip begalvodama net pamiršau, kad skrendu verslo klase ir nebeužėjau pasižiūrėti kaip atrodo Vilniaus oro uosto verslo klasės lounge‘as :D Į Helsinkį skridau lėktuviuku, kuris savo dydžiu labiau priminė autobusiuką. Pirmas dalykas, kurį įlipusi padariau - stiuardesės paklausiau, ar jie žino, kad lėktuve yra kačiukas ir ar jam užteks oro. Žinoma, kad buvau nuraminta: „Viskas  gerai, kačiukas visai šalia, beveik pilotų kabinoje“. Kuomet rezervavau kačiukui vietą, Finnair darbuotojų buvau informuota, kad jį turėsiu pasiimti prieš keičiant lėktuvą, tačiau Helsinkyje man jo niekas neatidavė, sakė jį transportuos tiesiai į kitą lėktuvą. Tad turėjau nemažai laiko, apie 4 valandas iki kito skrydžio. Šį kartą Tomas paskambinęs man priminė, kad nueičiau į Verslo klasės lounge‘ą. 

Oro uostas buvo visai tuščias, tik vienas kitas bežioplinėjantis keleivis po Kalėdiškai apsirėdžiusias parduotuves. loung‘as paliko puikų įspūdį, net pagalvojau, kad priklausomai nuo kainos jei galima būtų vien jį be verslo klasės bilietų rezervuoti - visai apsimokėtų. Spauda, televizoriai, groja rami muzika, maistas, užkandžiai, desertai, kava/arbata ir net alkoholiniai gėrimai įskaičiuoti... Tikrai geriau nei „blūdint“ po parduotuves ir dar išleisti krūvą pinigų, jei turi ilgesnį laiko tarpą persėdimui. Tiesa, svarbu atsipalaidavus savo skrydžio nepražiopsoti :)

Įžengus  į lėktuvą ir pamačius savo būsimo skrydžio vietą - net nepajutau kaip išsišiepiau :)... Na taip patogiai dar turbūt nebuvau skridusi niekada. Turėjau visą savo asmennę „kajutę“, kur maloniai apsiovusi tapkutes galėjau ne tik pilnai išsitiesti, turėjau gan platų televizorių, įvairiausių drėkinančių kremukų rinkinuką, bet ir pasivaišinau šampano taure. Didžiausią įspūdį paliko ne pats šampanas, bet taurės, kuriose jis buvo patiekiamas... Jas išvydus prisiminiau Eglytę,  kuri turi šių nuostabių taurių kolekciją. Taurės išskirtinio meno šedevrai. Šių taurių negali sumaišyti su niekuo kitu -  tai Tapio Wirkkala’s dizaino Iittala's Ultima Thule taurių kolekciją, lyg maži rasos lašeliai švelniai dengia visą taurės paviršių. Smagu, kad draugai buvo čia šalia, prisiminimuose ir skrendant...

PIRMIEJI ĮSPŪDŽIAI - ADAPTACIJA

Pirmiausia tai niekaip negalėjau suprasti kaip čia taip gavosi, kad ką tik išmiegojus naktį ir papusryčiavus iš lėktuvo išlipau į vakarą. Laikas čia skiriasi nuo Lietuvos +6 h. Dienos šviesa kiekvieną dieną, nesvarbu ar tai vasara, žiema, ruduo ar pavasaris - visada trunka lygiai 12 val., naktis atitinkamai taip pat. Saulė kyla 7.00 ryte, o leidžiasi 7.00 vakare. Turėjau susirinkti visą savo bagažą ir išsiaiškinti kur nukeliavo kačiukas, nes niekas man jo taip ir negrąžino. Jį išgabeno į Changi oro uosto karantino zoną. Dar po kelių oficialių dokumentų tvarkymų tik Tomui su specialiu leidimu leido jį aplankyti oro uosto karantine. Kitą dieną Garfis buvo išgabentas į nuolatinį, mėnesio trukmės karantiną, kur prasidėjo jo pratinimosi prie naujų sąlygų bei oro laikotarpis. 

Naujieji namai

Transportą keliauti Singapūre gali rinktis kokį tik nori: puikiai išvystyta viešojo transporto sistema (autobusai, metro), taip pat jei nori dar patogiau keliauti gali rinktis taxi arba Uber ar Grab - pavežėjimą teikiančius automobilius. Namo iš oro uosto važiavome su taxi. Pirmas įspūdis apie miestą: aplink labai žalia, gausybė augmenijos ir žalumos, o kelias vedantis nuo Changi oro uosto iki centro apsodintas nuostabaus grožio medžiais, todėl iš pradžių nustebau: "O kur gi tie dangoraižiai?" Namo parvažiavome ganėtinai vėlai, tad nieko nelaukę išskubėjome pirmajai vakarienei. Restoranų, kavinių ir kitokių pavalgymo įstaigų yra begalės Singapūre. Ne maža dalis jų dirba pernakt, tad ko jau ko, bet pavalgyti čia visada rasi. Ne veltui valgymas, kaip ir prekinimasis Singapūre laikomi vienais dažniausių laisvalaikio praleidimo būdų.  Maisto pasirinkimas čia irgi įspūdingas, gali galva susisukti nuo skirtingų Azijos virtuvių: japonų, tajų, kinų, malajų, vietnamiečių, korėjiečių... ir dar visokių kitų pasaulio virtuvių pasirinkimo. Pasirinkti reikia ne tik kur valgysi, bet ir ką valgysi: kiekvienas restoranas turi po visą krūvą patiekalų. Džiaugiuosi, kad dar ir dažnas po patiekalo nuotrauką turi, kas padeda lengviau apsispręsti ką valgyti. Maitinimo įstaigas galima būtų suskirstyti į kelias kategorijas...  Negaliu pasakyti nei kur geriau, ar smagiau, skaniau ar net priimtiniau maitintis – turbūt tai nuo nuotaikos ar tuo metu esamos lokacijos ar net kiekvieno atskiro žmogaus priklauso, bet manau įdomu išmėginti kiekvieną vietą, taip sužinoti valgymo subtilybes, priartėti prie vietinių, jų kultūros ir greičiau įsilieti į visumą. Kartu tai ir galimybė geriau pažinti skirtingus patiekalus ir jau vėliau suprasti, kas skaniau gamina. O perliukų tikrai gali surasti visur.

Hawker centrai – dažniausiai įsikūrę greta centro ar didesnių transporto stočių ir greta HDB  (valstybės lengvatomis nuomojamų būstų teritorijų ar pavienių namų). Hawker centrų atsiradimo istorija gan įdomi: iš pradžių maistą hawkeriai vežiodavo po skirtingus rajonus ir gamindavo ant savo vežiojamų stalų - ratų, tačiau laikui bėgant, apie 1950-1960 – uosius metus, dėl higienos stoks bei antisanitarinių sąlygų, ir žinoma, patogumo, hawker‘iai pradėjo burtis į centrus. 2016 m. net du tokie hawker „kioskai“ pirmieji pasaulyje pelnė po Michellin žvaigždę už nepriekaištingą maistą. 

Užklydus pavalgyti, surasti vietos atsisėsti kartais būna sudėtinga, todėl pirmiausia ką rekomenduojama pasidaryti – tai užsiimti vietą: tą galima padaryti palikus servetėlę ar visą jų maišelį ar kokį laikraštį ant stalo. Aš dažniausiai palieku visą rankinuką, kad patogiau po to maistą rinktis būtų. Servetėlių nusipirkti čia negausi, o ir nedalina čia niekas jų. Tad servetėlių turi nusipirkti iš anksto arba kartais jų gali nusipirkti iš negalią turinčių žmonių. Tiesa, valkatavimas Singapūre draudžiamas, bet nežinau ar Hawker centruose dirbantieji turi tokį susitarimą, ar tiesiog tokia tvarka, kad servetėlių neparduoda, bet taip prisideda ir padeda vargstantiesiems bent šiek tiek prisidurti ir gauti vieną kitą pinigą iš valgančiųjų. Labiausiai turistams žinomas hawker centras yra įsikūręs šalia centrinių dangoraižių, vadinamas Lau Pa Sat, bet gerų jų yra tikrai žymiai daugiau. :)

Kita maitinimo įstaigų kategorija - tai uždaro tipo „food court‘ai“  įsikūrę prekybos centruose. Tai dar viena „prekybcentrių kultūra. Apie vieną tokią kultūrą kažkada rašiau savo pasakojimuose apie Johanesburgą, tik ši šiek tiek kitokia. Vienas labiausiai paplitusių laisvalaikio praleidimo būdų Singapūre yra prekinimasis. Čia gali įsigyti ko tik nori. Yra prekybos centrų veikiančių net visą parą. Vieni išblizginti su prabangiausiomis parduotuvėmis kiti paprastesni, mažesni o yra ir specializuotų prekybcentrių, kur gali rasti visą krūva kirpyklų ar manikiūro – pedikiūro salonų, rytų medicinos centrų su labai įdomiomis paslaugomis (tokiomis kaip pavyzdžiui žvakės deginimas ausyje, akupunktūra), ar kitokių skirtingas paslaugas teikiančių salonų. Beje, dauguma jų labai specializuoti. Jei kirpykla tai tik kerpa, o jei nori susitvarkyti nagus turi paieškoti kitame aukšte ar net perėjus per gatvę į kitą prekybos centrą. Tokių prekybcentrių yra labai daug mūsų gyvenamame rajone, nes tai daugiau ekspatų gyvenamas rajonas. Nors pažvelgus pro langą į vidų, vaizdas primena tarybinius laikus, kur tokius didelius uzbonus ant galvos maudavo... :)  Manau panašių yra ir kituose rajonuose, svarbu pasirinkti higienišką ir tinkamą. Tam dar teks daug paieškų ir pastangų įdėti, kad rasti tinkamą kainos ir kokybės santykį. Bet šiek tiek nuklydau nuo esminės temos – maisto. Food court'ų sistema labai panaši kaip ir hawker centruose, skirtumas tik tas, kad patalpos yra kondicionuojamos. Užsiimi vietą, pasiimi pageidaujamą patiekalą ir valgai. :) Tokių food court'ų paslaugų savininkų yra keli, kol kas mačiau tik Kopitiam ir Food Republic.

Taip pat pavalgyti gali ir kavinėse, restoranuose rajonuose ar arčiau centro. Tuomet tave jau pilnai aptarnauja ir maistą atneša, priešingai nei food court'uose ar hawker centruose, kur apsitarnauti turi pats. Čia darbas vyksta non-stop ir virtuvių čia gali išragauti kokių tik nori, svarbu tik spėti per savo gyvenimą viską aplankyti. :) Na, o jei jau nusprendei pats sau ką pasigaminti tai parduotuvėje irgi dažniausiai gali pasiklysti tarp prekių kiekio, ypač padažų skyriuje. Tiesa, labiausiai džiugina čia vaisių pasirinkimas: dar niekur nesu mačiusi tokios vaisių pasirinkimo skalės, čia jų tikra karalystė. Parduotuvėse, turguose jų gali rasti kokių tik nori (čia jau net nevardinsiu mums tobulai žinomų tokių kaip ananasų ar apelsinų, čia širdį džiugina dragon, passion, star fruit, rambutanai, durianai, ličiai ir dar visa krūva, kurių net pavadinimų nežinau...

PIRMIEJI PATYRIMAI

Buvo penktadienis, pirmoji mano Singapūre diena, krausčiau ir dėliojau daiktus ir jaučiausi visiškai ne savo "rogėse" ir dar tikrai ne kaip namie. Nors šilumos buvo +29 Celsijaus, nesupratau ar man karšta ar šalta... Krėtė kažkoks nesuvokiamas šaltis, nors aplink buvo labai tvanku. Baseinas visai netraukė, nors dabar praėjus jau kuriam laikui su malonumu įšoku atsigaivinti ir praplaukti kelis ratus.... Adaptavausi iš lėto. Iškrausčiau ir baigiau dėlioti visus daiktus tik visai vakare, apie 5.00 valandą. Išalkau... tad nusprendžiau, kad atėjo metas išeiti pasivaikščioti, apsidairyti ir pavalgyti. Iškeliavau savo pirmai vakarienei. Tik išėjusi supratau, kad miestas atrodo visai kitaip nei piešiau savo vaizduotėje. Nors nemažai kalbėdavomės su Tomu dar prieš atvykstant, visgi kažkodėl Singapūrą įsivaizdavau panašų į Bankoką... o gatves ir eismą jose piešiausi lyg kokiam Teherane ar Marakeše... Kur kamuolys dulkių ir "motopirka" po "motopirkos" važiuoja, visi pypina ir totali betvarkė kely...Čia visiškai priešingai. Visur švaru ir tvarkinga, nors prisipažinsiu vieną žiurkę ir čia esu mačiusi, kai perskrodė skersai kelią... Žinoma, nepalyginsi su Bankoku, kur tik sutemus iš po kiekvieno gatvės apšvietimo stulpo kyšo po šešias akis...ar tos krūvos didelių tarakonų kur laksto po gatvę.... oi, net šiurpas perbėgo pagalvojus. Eismo dalyviai taip pat kruopščiai laikosi vairavimo taisyklių bei per perėjas praleidžia ir šiaip jokio chaoso - tik civilizacija! Prisiminiau, kai Tomas pasakojo apie leidimo įsigyti automobilį Singapūre išdavimo tvarką. Čia ne tik kad turi gauti leidimą įsigyti mašiną, automobilis negali būti senesnis nei 10 metų (nebent istorinis). Šiuo metu dar ir griežtinama ši tvarka ir berods nuo kitų metų naujų leidimų kiekis bus ribojamas atitinkamai: kiek senų mašinų bus išregistruojama tiek naujų leidimų išdudoama. Beje, leidimo kaina įsigyti mašiną yra labai didelė. Visa tai daroma tam kad apsisaugoti nuo tikimybės Singapūrą paversti didele stovėjimo aikštele. Tiesa pasakius labai gera tvarka, nes net su tokiais griežtais reikalavimais - automobilių gatvėse tikrai netrūksta. 

Singapūre viena iš oficialių kalbų yra anglų kalba.Tą dieną pasirinkau tailandiečių restoranėlį greta namų. Užsakant maistą kalbėjomės angliškai, tik pati supratau, kad nieko nesuprantu ką kalba mano pašnekovas... Šiek tiek pasimečiau... Užsisakiau tailandietiškus noodl'us su jūros gėrybėmis, paruoštus mažiau aštriai. Gavau labai skanius ir laaabai aštrius noodl'us, bet čekyje išmušė, kad buvo mažiau aštru. :) Supratau, kad teks adaptuotis ir prie aštrumo lygio :)  Pasakojau vėliau šią istoriją Tomui, sakė reikės laiko priprasti girdėti ir suprasti skirtingus akcentus. Tad dabar pasitaikius progai praktikuojuos. :) Pavalgius atsigavau, gyvenimas nušvito naujomis spalvomis.

SINGAPURO LIETUVIAI

Tomas lietuvių bendruomenę rado per Facebook grupę, ir džiaugėsi užsimezgusia draugyste bei drauge leisdamas laisvalaikį su keliais naujais draugais. Atskridus prie šios grupės prisijungiau ir aš. Šiomis dienomis Singapūre viešėjo Arvydas Avulis, kuris sukvietė lietuvių bendruomenę susitikti. Džiaugiausi šia galimybe susipažinti, pabendrauti ir susidraugauti. Tad pasižymėjau, kad dalyvausiu ir išsiruošiau į patį Singapūro centrą dar šiek tiek iš anksčiau, kad galėčiau pasigrožėti nuostabia miesto panorama. Susitikimas buvo planuojamas centre, tad išlipau kelias stoteles anksčiau ir smagiai pasivaikščiojau grožėdamasi dangoraižiais, įlanka ir nuostabiais atsiveriančiais vaizdais. Buvo malonu pasimatyti, praplėsti akiratį, susipažinti bei smagiai praleisti laiką pačioje Singapūro širdyje su vaizdu į patį Marina Bay Sands viešbutį.

Visa centrinė miesto dalis nuklota dangoraižiais. Tiesiog žandikaulis atvėpsta (kitaip ir nepavadinsi) pamačius šiuos dangų skrodžiančius pastatus. Jausmas lyg patenki į "Matricą"... ir susimąstai ar viskas tikra, ar tai tik mūsų iliuzija. Po susitikimo nusprendėm dar apsukti ratą ir paklaidžioti tarp šių milžinų. Keliuose jų, viršutiniuose aukštuose yra įsikūrę restoranai ar apžvalgos aikštelės. Viena tokių - restoranas-alaus darykla Level 33. Kadangi tai kartu ir Tomo vieno iš ofisų pastatas tad buvo visai nesudėtinga jį surasti. Staliuką su žadą atimančiu vaizdu gavome iš karto. Miesto panorama paliko neišdildomą įspūdį. O ir smagu buvo išbandyti šviežio degustacinio alaus rinkinį aukščiausiai pasaulyje įsikūrusioje darykloje 😃👌

 

PAŽINTIS SU LITTLE INDIA

Po truputį pradedu ruoštis kelionei į Vietnamą ir sutariau su Tomu, kad jis užsuktu nupirkti vieną papildomą kuprinę, kuri tiktų eiti prie jūros. Sutariau, kad važiuodamas iš darbo sustos Decathlon parduotuvėje ir nupirks kuprinę. Dienai praėjus Tomas sako: "O gal tu galėtum vakare, aplankius kačiuką, išlipti "Little India" metro stotelėje, drauge kuprinę nupirksim". Dar pagalvojau, ar ne paprasčiau jam po darbo vienam užsukti, bet kad jau palinksėjau, kad gerai tai gerai. Kaip ir paprastai, aplankiusi kačiuką išskubėjau link sutartos "Little India" stoties. 

Paprastai Singapūre žmonių visur labai daug: visi tvarkingai išsirikiuoja į eilutes, sukiša nosis į savo išmaniuosius telefonus ir niekas niekur neskubėdami visa mase juda pirmyn. Beje, dėl rikiavimosi į eilutes šis fenomenas ne kartą stebimas net prie restoranų ar tam tikro prekės ženklo ar tiesiog loterijos tikrinimo postų. Masė žmonių išsirikiuoja ir laukia savo eilės, kol prieis, nors tarkim šalia gali būti bent 5 laisvesni restoranai. Žmonės čia pripratę tankiai ir glaudžiai gyventi. Kartais susidaro toks jausmas, kad kiekvienas rūpinasi tik savimi ir nemato nieko aplinkui. Tik nepagalvokit neteisingai, tvarka, pagarba ir taisyklių laikymasis čia labai gerai išugdyta.  Pavyzdžiu,i tik įlipus vyresniam žmogui į metro, sėdintys arčiau durų iš karto pašoka. Man dar vis sunku judėti su visa mase, kartais norisi visus aplenkti, apeiti, apibėgti. Dažniausiai tai padaryti ganėtinai sudėtinga.

Turėjau dar kelias minutes, kol laukiau Tomo, tad nusprendžiau dar nesulaukus jo, iškišti nosį ir pasižvalgyti. Iškilusi iš metro pasijutau lyg būčiau patekus į kitą šalį. Žmonių čia knibždėjo dar daugiau nei visur kitur, aplinkui buvo išsidėsčiusios įvairiausios parduotuvėlės, turgeliai, kur buvo tiesiog krūvomis sukrauti parduodami grožio produktai, daržovės, vaisiai ir... įvairiausi aukso dirbiniai. Dirbiniai ne šiaip grandinėlės, bet storiausio pluošto aukso grandinės. Vietiniai sako, viskas kas vertingiausia reikia susidėti ant savęs... 😃 

Štai atėjo ir Tomas, pakvietė puodeliui kavos.... Ėjom pro visas parduotuvėles, o aš vis norėjau sustoti, Tomas vedėsi mane tolyn. Jaučiau visur ore tvyrantį smilkalų kvapą, keliuose lauko stenduose buvo galima nusipirkti indiškų gėlių. Prisėdome labai jaukiame vietiniame restoranėlyje. Po dienos kelionių jaučiausi pavargus, tiesiog nebejaučiau kojų. Pasitarėm, kad dabar lengvai užkasim, o vakarieniausim po apsilankymo vietiniame prekybcentryje. Tomas vis nerimavo, ar turėsiu jėgų vaikščioti, nes prekybcentris bus nemažas. Aš dar tik nusijuokiau ir numojau ranka: "Dar ne tokių esu mačius.... 😊"

Toliau siauromis gatvelėmis pralenkėm dar kelis kvartalus, nuostabiai raižytą šventyklą, aplinkui išskirtinai kitaip nei čia mačiau labai daug vyrų ir gal tik kelias moteris... Kažkaip pasijutau nejaukiai, nes pasvarsčiau, gal čia su savo šortais ne visai tinkamai apsirengus. Atkeliavom į "Mustafa" prekybos centrą. Apsauga Tomo kuprinę patikrino ir uždėjo plastmasinį susegėją, kad negalėtų nieko įsidėti į vidų. Įėjus į vidų tiesiog raibo akys nuo daiktų kiekio. Kokių tik čia prekių nebuvo pridėta. Niekaip nesupratau kaip veikė sistema: atrodė, lyg būtų kaip ir atskiros parduotuvės, ar greičiau skyriai, bet kur bepasirinktum prekę, gali susimokėti bet kurioje bendroje kasoje. Čia tiesiog gali surasti absoliučiai viską, lyg "Senukai", "Drogas", "Ermitažas", "Žana", "Maxima" ir dar kokia nors parduotuvė viename, nuo grožio iki buities prekių, nuo maisto iki batų, drabužių ir didžiausio aukso dirbinių skyriaus.... Čia tiesiog pirkinių rojus 😃

Kuo toliau, tuo dažniau pagalvoju apie plaukų salvos keitimą. Daugumoje parduotuvių plaukų dažų skyriuje gali pamatyti va tokį vaizdelį :) Iš kokių 13 matytų parduotuvių vienoje radau 1 spalvą 1 gamintojo, kuri dar yra per tamsi blondinė, ir kitoje parduotuvėje irgi 1 spalvą kuri daugiau mažiau tiktų man 👱

Galiausiai, kai visiškai nuvaikščiojom kojas po paklaidžiojimo po šį milžinišką ir klaidų Mustafa prekybos centrą, visiškai nebeturėdami jėgų keliavome į Arun - Tomo kolegos pasiūlytą indų virtuvės restoranėlį "Komala Vilas". Užėjus, viduj buvo pilna žmonių, tad atsiklausėm moteriškės ar galim prisėsti šalia ir atsisėdom. Priėjus padavėjui užsisakėm, o padavėjas palingavęs galvą pasakė reikės lipti į antrą aukštą, mat pirmame tik užkandžius duoda. Užlipom į antrą aukštą. Čia žmonių irgi tiršta, tad vėl pakartojom procedūrą ir atsiklausę prisėdom prie poros vietinių indų. Dar po kiek laiko, padavėjas atlaisvino mums atskirą stalą ir pakvietė persėsti, nors man puikiai būtų tikęs ir buvęs stalas. Po to, kai atnešė patiekalą kaip visas stalo dydis tai apsidžiaugiau, kad visgi persėdom. Buvo nesvietiškai skanu.

 Indiška masala arbatytė - energizuojanti ir nuteikianti geram vakarui

Skanumėlis indiško maisto restoranėlyje Komala Vilas, Little India rajone

Gal ir simboliška, kad skrendant čia kažkodėl pasirinkau filmą Avataras, nes kol kas kaip tas Avataras ir jaučiuosi, kuris nori pažinti, patirti, įsilieti ir tapti savu šiose žaliose miesto džiunglėse. Sakoma, kad Singapūrui pažinti užtenka 2-3 dienų. Turiu jų daug daugiau ir labai tuo džiaugiuosi, nes šis miestas-valstybė dar turi labai daug ko pasiūlyti. Kol kas pasilikau labiausiai lankomus turistų objektus kaip vyšnias ant torto vėlesniam laikui. Čia mane žavi viskas: tvarka, gebėjimas sugyventi taip glaudžiai, pagarba, multikultūriškumas, gamta ir tas begalinis skonių pasaulis, kur kiekvieną dieną gali rinktis iš milijono pačių įvairiausių patiekalų ir virtuvių...  O jau ryt laukia nauja patirtis ir dar viena pažintis su Azija - lankysim Vietnamą... tikiu, kad nauja patirtis bus labai skirtinga. Tad laukite tęsinio...:) 😅