Gyvenimas Pietų Afrikos Respublikoje - lyg dėlionė iš smulkių it kruopelytės detalių, kurią per visus 3 keliavimo ir gyvenimo mėnesius bandau surinkti į visumą. Kiekviena diena praleista čia, kiekvienas sutiktas žmogus, aplankytas parkas, muziejus ar regionas; sukauptos žinios ir patirtis atveria vis ryškesnį ir kiekvienąkart vis skirtingą šio paveikslo fragmentą. Šįkart trumpai, turbūt, nesigaus... Papasakosiu apie Afriką iš arčiau...apie nuostabią dykumų saulės išgarintą akmeningąją žemę; savanos ir stepių begalinius plotus, besidraskančias Atlanto ir Indijos vandenynų bangas, spalvingą vyno kelią, deimantų karštinę, užvaldžiusią sveiką protą ir pražudžiusią nesuskaičiuojamą kiekį gyvybių; apie nuostabaus grožio mažylius jūrinius miestelius ir rožine spalva nusidažiusį flamingų ežerą. Kelias ir šįsyk negailėjo netikėtumų, naujų atradimų ir iššūkių, kuriuos išgyvenę pasijutom laimingesni ir pilnesni.
Šeštadienį, 2015 m. gegužės 23 d. buvo jau aišku, kad "Air Lituanica" nebeskris, tad ir mano kelionė namo į Lietuvą, kuri artėja nenumaldomu greičiu, pakibo ant plauko.... Tad dar prieš išvykstant į seniai planuotą kelionę automobiliu aplink PAR reikėjo suieškoti ir nusipirkti naujus kelionės į Lietuvą bilietus. Suktis reikėjo greitai, nes šiai kelionei planuotos buvo lygiai 2 savaitės, o kilometrų daugiau nei 4 tūkstančiai, o dar ir pamatyti bei nuveikti laiko pasilikti reikėjo. Ilgai negaišom ir nusipirkę, turbūt, tuo metu priimtiniausią skrydį, lygiai 12 valandą dienos iškeliavome. Patogiausias ir greičiausias greitkelis, jungiantis Joburg'ą ir Cape town'ą yra N1, juo ir pradėjome savo kelionę. Leidomės vedami žemėlapio (o jis pasitaikė tikrai didelis:), vietinių žmonių patarimų, interneto platybių bei turizmo informacijos nuorodomis. Išsikėlėme tikslą ne kuo platesnį šalies plotą apimti, o kuo daugiau pamatyti, kad keliaujant nebūtų nei viena diena skirta vien pervažiavimui, ir kad kas dieną aplankytume bent vieną naują vietą, tiesiog ką įdomaus nuveiktume ar sužinotume. Tikslas iš pradžių atrodė sunkiai įgyvendinamas, visgi jį įgyvendinti pavyko . :)
Autostrada tikrai nuobodi, aplink plytinčios lygumos ir daug vienas su kitu besilenkiančių automobilių. Važiuodama bandžiau išlankstyti savo gigantą žemėlapį, kuris knygyne buvo vienintelis tad jį ir nusipirkau likus porai dienų iki išvykstant. Buvo jau 3 valanda dienos, kuomet pasiekėme Wiliam Pretorius gyvūnų draustinį. Jis nebuvo mūsų planuojamų objektų sąraše, tiesiog žemėlapyje pamatėme žalios spalvos plotelį ir nusprendėm paganyti akis, prablaškyti galvas ir pasimėgauti geltonomis savanos pievomis, pasidžiaugti vienu kitu medeliu bei visu tuzinu įvairiausių antilopių, stirnų, žirafų ir kitų šios teritorijos gyventojų. Visai ne veltui mes čia užsukom... Seneliukas darbuotojas davė kelis spausdintus lapus su parko žemėlapiu, kuriame buvo nelabai kas aišku, išbraižytos kelios linijos, kurios, kaip numanėme, simbolizavo kelią. Iki parko darbo pabaigos turėjome lygiai tris valandas, tad vyras pasakė geriau niekur nestoti, kad spėtume vartus pasiekti iki užsidarymo. Važiavome keliu, kuris vietomis tolo, vietomis artėjo prie ežero. Jis buvo smėlėtas ir duobėtas, o vietomis ir visai žole apžėlęs. Nesutikome nei vienos mašinos, nei vieno žmogaus... bet pamatėme kelias žirafų šeimynas. Žirafa - man vienas gražiausių gyvūnų šioje žemėje, atrodo galėčiau čia sustojusi žiūrėti ir žiūrėti į šiuos nuostabius ramiai sau žolę rupšnojančius ilgakaklius gyvūnus. Vėliau važiavome laukais, kuriuose ristele lakstė kresnų antilopių bandos. Dar prieš saulėlydį lenktyniavom su mus besivejančių stručių pora. Kelias buvo tikrai prastas, o iki parko darbo pabaigos jau liko visai nebe daug. Mašinos dugnas braukė per tankia ir kieta žole apaugusį kelią. Garsas nebuvo vienas iš maloniausių ausiai. Sutemo. Nors ir nebuvo labai drąsu važiuoti, bet vartus pasiekėme laiku. Naktinis važiavimas Pietų Afrikos keliais automobiliu nėra labai saugus - į kelią gali išbėgti ne tik karvės, kiškiai ar kiti mažieji savanos gyvūnėliai, vėžliai, stručiai, bet ir antilopės ar stirnos...
Tomo kolegos rekomendavo nakvynių iš anksto neieškoti, kadangi gegužė - birželis yra neturistinis metas ir nakvynę žadėjo, jog rasime lengvai... Bet visuomet yra vienas "bet"! Tik apie 10 valandą vakaro pasiekėme pirmąjį miestelį, kuriame turėjome susirasti nakvynę. Tai buvo pirmoji mūsų kelionės pamoka. Johanesburgas - didmiestis, kuriame gyvenimas verda iki vėlumos - visai kas kita kaimeliai ir miesteliai - nusileidus saulei gyventojų nebepamatysi gatvėse, viskas užsidaro gan anksti. Nakvynės sekėsi ieškoti, galima pavadinti, sunkiai, palyginus su vėlesniais vakarais. Svečių namų, hostelių ir lentelių su nuorodom, kad siūlo nakvynę buvo apstu, tik niekas durų neatidarė... Paklaidžiojus gerą valandą po nediduką miesteliuką mums pasisekė - vyriškis mus priėmė į savo valdomus svečių namus. Nuo šiol nakvynę, supratome, teks susirasti dar prieš sutemstant. Pamoką išmokome gerai ir kaskart apie 4-5 vakaro internetu ką susiradę apskambindavom ir susitardavom iš anksto. Visada sakiau, kad susiradus iš anksto (na bent jau ant lapo išsirašius galimus variantus ir telefono numerius) norimas nakvynės vietas viskas vyksta daug paprasčiau ir greičiau... :)
Iš ryto, prabudę šviežiomis galvomis nusprendėme Calesberg miestelį apžiūrėti iš naujo. Suradom turizmo informaciją ir apsidžiaugę nužingsniavome gauti kokių lankstinukų. Pasitikusi moteriškaitė pirmiausia pasiūlė apžiūrėti muziejų, nediduką, kažkada buvusį gyvenamą pastatą su keliais kambariais ir nedidele ekspozicija. Netrukom ilgai muziejuje ir jau norėjom padėkoję žygiuoti pro duris, kai staiga prisistatė ne visai patenkintos išvaizdos vyrukas, mat kodėl atvykome neperspėję ir pasimetęs puolė derinti savo susitikimus, nes jau ruošėsi mus vežioti po miestelį ir rodyti daugių daugiausiai 3 "labai įdomias" miestelio skulptūras. Viską galėjome kuo puikiausiai susirasti ir patys... buvo gan keblu atsisakyti vyruko paslaugų, kuris žinoma tikėjosi užsidirbti pinigėlių ir ėjo tiesiai link mūsų automobilio... Atsisveikinę supratome, kad čia daugiau nieko naujo nepamatysime ir išvažiavome Nieu Bethesda'os link.PELĖDŲ NAMAS
Savanos plotus keitė pusdykumė. Važiavome per Karu regioną, kurį sudaro Didysis (šiaurinė dalis) ir Mažasis Karu (pietinė, mažiau sausringa dalis, kurią nuo Didžiojo Karu riboja kalnų grandinė). Karu būdingi klimato kraštutinumai: dideli karščiai arba šalčiai, potvyniai arba sausros. Ilgą laiką šis regionas buvo mažai gyvenamas, 17 a. pabaigoj - 18 a. pradžioj ne visi drąsuoliai ryždavosi įveikti šios vietovės dar vadinamas "nenugalimąsias" kliūtis. Čia vandens labai mažai, o dideli sausringos žemės plotai atskiria visą likusiąją Pietų Afriką nuo Cape town'o. Didelę įtaką Karu gyvenviečių kūrimuisi turėjo 1864 m. JAV išrastas vandens siurblys, popmpuojantis vandenį iš gelmių ir naudojantis vėjo jėgą. Nuo 1883 m. čia plūstelėjo naujakurių ūkininkų banga. Ir dabar populiariausia vyraujanti ūkio šaka Didžiajame Karu yra avininkystė. Keliaudami matėm milžiniškas avių bandas išsibarsčiusias po laukus.
Į Nieu Bethesda'ą keliasdešimt kilometrų važiavom žvirkeliu. Miestelis įsikūręs slėnyje tarp kalnų. Tai greičiau net ne miestelis, o kaimelis. Kaitinanti saulė, tuščios, sausos, dulkėtos ir neasfaltuotos gatvės... ir nei vieno žmogaus, lyg viskas čia būtų atitrūkę nuo realybės. Prieš akis išniro senovinis vesternas.... Atrodė, kad ramybę sudrumsti gali tik nuo vėjo girgždančios durys ar per tuščias dulkėtas kaimelio gatves besiridenantys sudžiuvusios žolės kūliai. Čia tvyro tyla ir vos viena kita prasliūkinanti gyva dūšia.
Važiavom čia dėl vienos įžymybės - dėl Helen Martins Pelėdų namo. Garsus jis dėl išskirtinio namo vidaus dekoro bei įspūdingų lauko skulptūrų, pagamintų iš pačio paprasčiausio betono bei stiklo šukių. Moteriškės gyvenimas pasisuko taip, kad baigusi teisės mokslus, gyvenusi ir dirbusi didmiestyje ji išsiskyrė ir nusprendė grįžti į visų pamirštą miestelį, slaugė sergantį sunkaus būdo tėvą, po kurio mirties užkalė visus jo kambario langus ir išdažė jį juodai. Po to, būdama kūrybingos sielos ir turbūt nebežinodama, kur išsilieti, kur save realizuoti ji ėmėsi kurti šiuos pelėdų namus. Pirminis jos tikslas buvo atverti kūrybą žmonėms... tačiau vėliau apimta depresijos dėl savo senstančio ir ligoto kūno ir kitų psichologinių problemų ji užsidarė savy, užsitvėrė namus aukšta siena, nieko neprisileido arti, net apmėtydavo smalsuolius... ir dirbo, dirbo, dirbo. Kieme pakabino iškabą: "Čia mano pasaulis".
Helen sukūrė namus iš fantastikos srities: namo visos vidinės sienos, grindys ir lubos buvo išdažytos ryškiomis spalvomis ir padengtos to atspalvio smulkiai maltu stiklu išgautu iš butelių ar kitokio stiklo. Stiklas buvo malamas iki tokio smulkumo, kad gali vos jį įžiūrėti iš labai artimo atstumo. Namą apšvietus saulei visi maži stikleliai ir stikliukai nuo kiekvienos namo kertelės sutviska akyse; apima palaimos jausmas. Kiemą ji pristatė pilnut pilnutėlį įvairiausiomis figūromis ir pelėdomis, bibliniais personažais, kurie visi tiesė rankas ir akis į dangų. Keliaujant iš kambario į kambarį viduje sukirba visas spektras emocijų, nuo liūdesio iki šilumos ir džiaugsmo, o stovint kieme tyloje, kai vėjas aplink skulptūras varto dulkes ir smėlį apima bauginantis žavesys...
Beje, kaimelis netikėtumų turi ir daugiau... Po pasivaikščiojimo po Pelėdų namus, aplankėm ir fosilijų muziejų, kuriame saugomos dalis fosilijų, atrastų po didžiųjų potvynių laukuose visai šalia kaimelio. Tai buvo ropliai, panašūs į žinduolius, gyvenę daugiau nei prieš 280 mln. metų. Darbuotojas maloniai pasisiūlė palydėti ir aprodyti vietas, kur jos buvo rastos, bei vietas, kur jos taip ir liko nepaliestos... Sužinojom ne tik kaip fosilijos ištraukiamos iš akmens, kokia technika tam yra naudojama bei kiek laiko trunka vienos suakmenėjusius kaulų struktūros valymas bei kaip fosilijas atpažinti gamtoje, kaip jas atskirti nuo eilinio akmens.
Helen sukūrė namus iš fantastikos srities: namo visos vidinės sienos, grindys ir lubos buvo išdažytos ryškiomis spalvomis ir padengtos to atspalvio smulkiai maltu stiklu išgautu iš butelių ar kitokio stiklo. Stiklas buvo malamas iki tokio smulkumo, kad gali vos jį įžiūrėti iš labai artimo atstumo. Namą apšvietus saulei visi maži stikleliai ir stikliukai nuo kiekvienos namo kertelės sutviska akyse; apima palaimos jausmas. Kiemą ji pristatė pilnut pilnutėlį įvairiausiomis figūromis ir pelėdomis, bibliniais personažais, kurie visi tiesė rankas ir akis į dangų. Keliaujant iš kambario į kambarį viduje sukirba visas spektras emocijų, nuo liūdesio iki šilumos ir džiaugsmo, o stovint kieme tyloje, kai vėjas aplink skulptūras varto dulkes ir smėlį apima bauginantis žavesys...
Beje, kaimelis netikėtumų turi ir daugiau... Po pasivaikščiojimo po Pelėdų namus, aplankėm ir fosilijų muziejų, kuriame saugomos dalis fosilijų, atrastų po didžiųjų potvynių laukuose visai šalia kaimelio. Tai buvo ropliai, panašūs į žinduolius, gyvenę daugiau nei prieš 280 mln. metų. Darbuotojas maloniai pasisiūlė palydėti ir aprodyti vietas, kur jos buvo rastos, bei vietas, kur jos taip ir liko nepaliestos... Sužinojom ne tik kaip fosilijos ištraukiamos iš akmens, kokia technika tam yra naudojama bei kiek laiko trunka vienos suakmenėjusius kaulų struktūros valymas bei kaip fosilijas atpažinti gamtoje, kaip jas atskirti nuo eilinio akmens.
APLEISTAJAME SLĖNY
Kuomet atvykome į Graaf Reinet, iki saulėlydžio turėjome dar gerą valandą, tad nieko nelaukę nurūkome ieškoti "Comdebo" nacionalinio parko, žymaus dėl savo Apleistojo slėnio ("Valley of Desolation"). Vieta pritrenkė savo raudonos spalvos uolomis, molinga sutrūkinėjusia žeme ir kur ne kur išstypusiais juodais lyg nuodėguliai krūmais bei medžių liekanomis. Stovėjom ant stataus raudonų luitų ir akmenų skardžio, nuo kurio atsivėrė kvapą gniaužiantys toliai, maži miestelio nameliai ir paukščiai sukantys ratus ant uolų. Žygis buvo valandos trukmės, tiek nebeturėjom laiko, nes kaip visad viską stengiamės suspėti pasidaryti iki užsidarymo :) Tomas perbridęs per žoles rado kelią atgal, kuriuo ir pargrįžome link mašinos.
Artėjom link pakrantės ir "Garden route" (sodų kelio). Šį vakarą ketinome pasiekti Knysną, liko visai nebedaug... tik 60 Km ir mes prie vandenyno! Vietoj greitkelio pasirinkom Princo Alfredo perėją ir nusprendėm keliauti vingiuotais serpantinais per žaliuojančius kalnus link Spitkop'o viršukalnės, nuo kurios atsiveria nuostabūs žaliuojantys toliai ir surasti gigantiškųjų paparčių slėnį ... Kaip tarėm taip padarėm, ties Uniondale'u išsukom iš N9 greitkelio į žemėlapyje siaura ir vos įžiūrima linija išpieštą žvyro keliuką ir palengva stūmėmės pirmyn. Peizažas visiškai pasikeitė: visos stepės ir smėlingos dykumos virto milžinišku siūbuojančiu žaliu mišku.
Nesitikėjom, jog 60 Km teks važiuoti 4 valandas, pilvas šaukte šaukė, kad jam metas pietauti.. labai laukėm, kada gi pasirodys tas paparčių slėnis. Jį radę, pirmiausiai pasistiprinome ir iškeliavome vedini ženklų į miško gilumą ieškoti paparčių. Pasukom miško takeliu, kuris atrodė beveik identiškas lietuviškam miškui, tik gūdesnis, daug šlapesni ir klampesnis. Iš medžių tankumyno išniro jie, žali ir plačialapiai paparčiai, ūgiu didesni net už Tomą. Išsikeroję savo lapų vainikus virš galvų ir persiraizgę tarpusavy, lyg skėčiai užstojo saulės spindulius. Šaknys jųjų iškilusios iš žemės iki pus antro metro, juodos, perdrėkusios tysojo lyg kokie metriniai sliekai nuo viršaus ligi žemės. Žemė juoda ir nuo drėgmės klampiai slidi, bet kad jau pradėjom savo žygį, teko jį ir įveikti :) Vėliau tuo pačiu stačiu žvyrkeliu iškilom į Spitkopo viršukalnę ir mėgavomės atsivėrusiais kalnų vaizdais...
STRUČIŲ SOSTINĖ
Išriedėję iš Knysnos, toliau Garden route keliu patraukėme link George, o vėliau ir link Oudtshoorn'o, Bet prieš tai dar aplankėme kadaise per kelias savaites susikūrusį, o po maždaug 5-ių metų vaiduoklių miesteliu virtusį Millwood. Radus šioje vietovėje aukso ir 1886 m. leidus kasinėjimus, tūkstančiai laimės ieškotojų iš viso pasaulio suplaukė į netoli Knysnos esančius urvus. Vos per kelias savaites čia išaugo 6 viešbučiai, krūvos parduotuvių bei kitų aptarnaujančių įstaigų. 1888 m. buvo gauta net 1400 paraiškų iš norinčiųjų dirbti. Bėda ta, kad nepakankamas aukso kiekis šiose vietovėse buvo rastas ir kasyklos buvo apleistos, miestelis sunyko ir iš jo beliko tik keli kelio ženklai kasyklos įrenginiai, aptverti iškasinėti urvai ir vienintelis sveikas išlikęs namelis, kuris šiuo metu veikia kaip muziejus - vienintelis primenantis šių vietų istoriją statinys.
Aplankę Millwood miestelio liekanas, keliavome į Mažojo Karu teritoriją. Kraštovaizdis kaip jau ne kartą šios kelionės metu vėl smarkiai pasikeitė, įvažiavom į raudonos uolėtos žemės teritoriją, žalius miškus pakeitė sausringos kalvos ir akmenys. Pasimatė pirmosios stručių fermos. Vienu momentu Tomas susiraukė, po to nerimastingai atidarė ir vėl uždarė mašinos langą, ir nieko nesakęs sustojo šalikelėje. Išlipę iš mašinos radom sprogusią padangą.... Nudžiugino, kad nuomojamoje mašinoje radom normalų ratą, ne "tabletę" ar taip vadinamą mažytę padangą. Greitai pakeitę padangą atvykom į Oudtshoorn'ą - miestelį, vadinamą stručių sostine.
Aplankę Millwood miestelio liekanas, keliavome į Mažojo Karu teritoriją. Kraštovaizdis kaip jau ne kartą šios kelionės metu vėl smarkiai pasikeitė, įvažiavom į raudonos uolėtos žemės teritoriją, žalius miškus pakeitė sausringos kalvos ir akmenys. Pasimatė pirmosios stručių fermos. Vienu momentu Tomas susiraukė, po to nerimastingai atidarė ir vėl uždarė mašinos langą, ir nieko nesakęs sustojo šalikelėje. Išlipę iš mašinos radom sprogusią padangą.... Nudžiugino, kad nuomojamoje mašinoje radom normalų ratą, ne "tabletę" ar taip vadinamą mažytę padangą. Greitai pakeitę padangą atvykom į Oudtshoorn'ą - miestelį, vadinamą stručių sostine.
Stručiai į Pietų Afriką atkeliavo iš šiaurinės žemyno dalies dar prieš 2000 m., čia esamas sausas ir šiltas klimatas, o tuo pačiu ir pakankamas kiekis vandens jiems labai tiko, tad jie čia ramiai sau gyveno, kol 1860 m. vienas ūkininkas, gyvenanti Graaf Reinet nesugalvojo šio nuostabių plunksnų savininko prijaukinti. Strutis gali užaugti iki 2 m aukščio ir sverti iki 100 Kg, bėgdamas strutis gali išvysti net iki 70Km/h greitį. Įdomu tai, kad norėdamas suvirškinti maistą strutis praryja daugybę įvairiausių akmenų, uolienų, kitų aštrių daiktų, kurie valgant žoles ir sėklas skrandyje smulkina maistą trindamiesi vienas į kitą. Stručiai daugiausiai buvo auginami dėl jų išskirtinai gražių plunksnų, kurias 19 a. pardavinėjo kaip prabangias drabužių dekoro detales. Po I Pasaulinio karo plunksnų paklausa smarkiai krito, tad dabar paukščiai daugiausiai auginami dėl kiaušinių, mėsos ir odos. Stručio oda laikoma antra tvirčiausia po kengūros odos.
Stručių fermoje siūloma atrakcija sveriantiems ne daugiau nei 75 Kg - pajodinėti ant stručio... Pasijodinėjimas trunka gal 20 sekundžių, strutis specialiai nemokinamas ir nekankinamas, tiesiog kol užlipa jojikas stručiui pridengiamos akys, kad nepasibaidytų, o po to paleidžiamas. Atrodo labai įspūdinga. Strutis be galo gražus paukštis, o jo plunksnos neapsakomo švelnumo. Paukštis stovi aptvare su maišeliu ant galvos (kad nieko nematytų ir nesijaudintų) ir tik po akimirkos, kitos nuimamas nuo akių uždangalas, paukštis pasileidžia bėgti lyg galvos netekęs, juk ne veltui yra tas posakis susijęs su stručio galva: "lights are on, no one's home" (mat kiekviena jo akis yra didesnė ir sunkesnė už jo smegenis). Įdomus reginys
Stručių fermoje siūloma atrakcija sveriantiems ne daugiau nei 75 Kg - pajodinėti ant stručio... Pasijodinėjimas trunka gal 20 sekundžių, strutis specialiai nemokinamas ir nekankinamas, tiesiog kol užlipa jojikas stručiui pridengiamos akys, kad nepasibaidytų, o po to paleidžiamas. Atrodo labai įspūdinga. Strutis be galo gražus paukštis, o jo plunksnos neapsakomo švelnumo. Paukštis stovi aptvare su maišeliu ant galvos (kad nieko nematytų ir nesijaudintų) ir tik po akimirkos, kitos nuimamas nuo akių uždangalas, paukštis pasileidžia bėgti lyg galvos netekęs, juk ne veltui yra tas posakis susijęs su stručio galva: "lights are on, no one's home" (mat kiekviena jo akis yra didesnė ir sunkesnė už jo smegenis). Įdomus reginys
Nakvynę planavome pačiame Oudshoorne, žaviame miestelyje, kupiname restoranėlių, kur galima paragauti strutienos. Miestelis nedidelis, bet jaukus. Tad apsistoję name lyg dvare, iškeliavome vakarieniauti - šį kartą būtent stručio mėsos ir ketinome paskanauti. Esam ragavę ir Lietuvoje, tik tąkart kažkaip nesužavėjo, tad reikėjo išmėginti dar kartą. Kepsnys daromas iš stručio kelio mėsos, kitiems patiekalams gaminti naudojama mėsa iš stručio kaklo. Mėsa raudonos spalvos, lyg jautienos, bet minkštesnė, lengvesnė... buvo tikrai skanu, tik krokodilo neaplenkė :)
CANGO URVUOSE
Papusryčiavę iškeliavome į šalimais esančius Cango urvus, garsėjančius savo nuostabiu grožiu ir dydžiu - tai didžiausi Pietų Afrikoje urvai su stalaktitų ir stalagmitų stulpais. Tuneliai ir urvai sudaro apie 5 km ir tik ketvirtadalis jų yra atverti turistams. Čia galima ne tik pasivaikščioti ir pasigrožėti urvais, atsiveriančiomis salėmis, bet ir išmėginti "Nuotykių turą", kurį mes žinoma ir pasirinkom. Tiksliai nežinojau, kas mūsų laukia, viduje jau kirbėjo jauduliukas. Tai yra praplėstas turas, jo metu patenkama į gilesnes celes ir siaurus tunelius, kuriais kadaise mažas 12 m berniukas, pasišviesdamas žibaline lempele, šliauždamas, ropodamas ir pamažu braudamasis per siauručius uolų tarpelius atrado visą šį kelią, kuris eina ratu... Apšliaužėme ir mes - nuostabi patirtis. Jausmas lyg patys urvus ir būtume atradę :)
Papusryčiavę iškeliavome į šalimais esančius Cango urvus, garsėjančius savo nuostabiu grožiu ir dydžiu - tai didžiausi Pietų Afrikoje urvai su stalaktitų ir stalagmitų stulpais. Tuneliai ir urvai sudaro apie 5 km ir tik ketvirtadalis jų yra atverti turistams. Čia galima ne tik pasivaikščioti ir pasigrožėti urvais, atsiveriančiomis salėmis, bet ir išmėginti "Nuotykių turą", kurį mes žinoma ir pasirinkom. Tiksliai nežinojau, kas mūsų laukia, viduje jau kirbėjo jauduliukas. Tai yra praplėstas turas, jo metu patenkama į gilesnes celes ir siaurus tunelius, kuriais kadaise mažas 12 m berniukas, pasišviesdamas žibaline lempele, šliauždamas, ropodamas ir pamažu braudamasis per siauručius uolų tarpelius atrado visą šį kelią, kuris eina ratu... Apšliaužėme ir mes - nuostabi patirtis. Jausmas lyg patys urvus ir būtume atradę :)
BANGINIŲ LINK
Po urvų, vėl priartėjome prie vandenyno. Sekantis suplanuotas sustojimo taškas Mossel Bay mus pasitiko apniukusiu dangumi ir šaltu vėju. Kiek pasivaikščioję prie uosto radom visą eilę restoranėlių, kurių vienintelis buvo ne lauko, turbūt dėl to ir lankytojų buvo pilnas. Mums pasisekė gauti staliuką prie lango, pro kurį matėm besiblaškančias žuvėdras besitikinčias rasti kokią žuvį. Netikėti pietūs nuostabiame žvejybiniame restoranėlyje arba tiksliau seno laivo denyje su vaizdu į sklandančias žuvėdras, ragaujant šviežias ir nuostabiai minkštai ir skaniai paruoštas jūros gėrybes su taure kavos gėrimo su likeriu... mmm kas galėtų būti geriau prieš kelionę banginių link..
Visa bėda, kad banginių nėra, nors teigiama, kad juos pamatyti galima jau nuo birželio, dažniausiai jie čia atplaukia rugsėjį. Vietinės degalinės darbuotojas tik numojo ranka, kai pasakėme, jog tikimės pamatyti banginių šiuo metu: "Dar per anksti..." Visgi šėlstančios bangos ir jūra hipnotizavo. Tikėjomės tądien nuvažiuoti daugiau, ir kitą rytą ilgai nelaukiant pasiekti piečiausią Afrikos žemyno tašką L'Algul'ą. Planas nepavyko, nes apskambinę visus viešbutukus ir svečių namus ir neradę nakvynės nusprendėme likti Swellendame. Tai arklių ir avių augintojų miestelis, jaukus, labai žalias, tvarkingas ir gaivus, niūksantis didelio ir pilko kalno, apsigobusio baltų debesų staltiese, papėdėje. Apsistojome arklių augintojų svečių namuose, kur visą vakarą praleidom naminio kačiuko draugijoje prie rusenančio židinio...
PAKELIUI Į CAPE TOWN'Ą: PIEČIAUSIAS AFRIKOS TAŠKAS IR NETIKĖTAI RASTI PINGVINAI
L'Algul - miestelis šalia Indijos ir Atlanto vandenynų. Sakoma, kažkur šiose vietose yra tikroji Indijos ir Atlanto vandenynų susidūrimo vieta, čia ir piečiausias Afrikos žemyno taškas. Pūtė stiprus vėjas, bangos taškėsi į uolas ir pradėjo lyti... Ilgai netrukę važiavome toliau...
Pakeliui į Cape Town'a aplankėme ir daugiau jūrinių, žvejybinių nuostabiai gražių miestelių, su išlikusia senovine olandų architektūra. Hermanus'e sustojom papietauti, vis dar tikėdamiesi išvysti nors vieną banginį, kadangi čia didžiausia tikimybė pamatyti banginius tiesiog nuo olų. Deja, jų nebuvo, tad keliavome toliau.
Kelias vedė palei pakrantę, palei mažus miestelius, palei žiemai uždarytas ir grotomis užtrauktas vilas. Važiavome siaura gatve, kai ant kelio Tomas pamatė nupieštą pingviną ir rodyklę važiuoti dar tiesiai. Pajuokavom, kad kas tokiu darganotu oru norės valgyti ledus. Nupieštas pingvinas mums asocijavosi su "Penguin" ledais, niekaip kitaip. Bet pamatę antrąją nuorodą nusprendėm išbandyti, sakėm bent jau dar bangų pasižiūrėsim. Ir vos išlipę iš mašinos pamatėm pirmuosius drąsuolius šlepsinčius visai šaliai ir besimaskatuojančius su savo sparneliais :) Buvo taip netikėta ir nuostabu! Kiek paėję radom visą tuntą pingvinų - tai didžiausia Stony pingvinų kolonija Pietų Afrikoje.
Kadaise, išsipylus naftai šiuose kraštuose, buvo vykdoma gelbėjimo misija, visi pingvinai buvo surinkti į didžiulius sunkvežimius ir nugabenti apie 1000km į rytus link Durban'o. Paleisti pingvinai ilgai netruko užsibūti krante, jie parplaukė vandeniu atgal į savo namus link Hermanus'o. Per jų kelionės laikotarpį vieta nuo išsiliejusios naftos jau buvo išvalyta...
Afrikos pingvinai yra mažiukai, suaugę gali sverti nuo 2,2 iki 3,5 Kg, užaugti iki 70 cm ūgio, vidutinis plaukimo greitis yra 7 Km/h, bet esant pavojui gali plaukti net iki 19 Km/ h. Įdomu tai, kad mažyliai gimsta su švelnaus pūko, neatsparioms vandeniui plunksnomis, kurias paskui keičia į normalias. tiesa po pirmojo keitimo jie tampa tamsiai mėlynos spalvos, todėl vadinami "Mėlynaisiais mažyliais". Pingvinai plunksnas keičia kasmet - tuo laikotarpiu jie neina į vandenį, nes nebeturi apsauginio sluoksnio nuo šalto vandens. Aplankėm pingvinus kaip tik tuo metu kai dauguma jų turėjo atsivedę mažylius. Jų čia buvo galybė. Pingvinai nykstanti gyvūnų rūšis ir yra įtraukta į Raudonąją knygą, todėl nepakartojamas jausmas, kai tarp besidaužančių bangų jie ramūs ir šeimyniški gyvena savuose urveliuose.
VĖJO "NUGLOSTYTI"
Nakvynės Cape town'e nebuvome radę iš anksto. Tad Tomas ėmėsi skambinimo ir paieškų, o aš vairavau. Sutemo, greitkeliu, užsikimšusiu mašinom artėjom link Cape town'o. Telefonas buvo beveik beišsikraunąs, negelbėjo ir mašininis pakrovėjas, o kaip žinia, šiuolaikiniai telefonai ilgai nelaiko. Nebeturėjome ir navigacijos, vadovavomės vos tamsoje įžiūrimu žemėlapiuku ir kelio ženklais, siekėme pasiekti centrą. Tomas užsirašė kelių hostelių adresus Main Road'e, tad nusprendėme pritaikyti pirmosios nakvynės paieškos metodą ir tiesiog toje gatvėje užeiti į svečių namus ar hostelius ir paklausti ar turi laisvų kambarių. Pirmasis į kurį užėjome pasirodė per brangus, bet išėję, kitoje kelio pusėje pamatėme dar Zambijoje matytą iškabą (tiesa kaip po to išsiaiškinome jie su Zambija nieko bendro neturi... gal tik pavadinimą), ir nusprendėme užsukti. Apėję ilgą tvorą radome įėjimą į recepciją. Tik pravėrus duris į akis plūstelėjo tabako dūmų kamuolys. Aplink recepcijos stalą apstatytą viskio buteliais sėdėjo gal 7 vyrų odinėmis kelnėmis kompanija, keli buvo pasipuošę kaubojiško stiliaus skrybėlėmis. Jaučiausi, lyg būčiau įsibrovusį į senų baikerių barą ir sutrukdžiusi vakarėlį, tačiau vyras su gitara už recepcijos stalo draugiškai šūktelėjo užeiti. Tomas nepasimetė ir pasiteiravo ar neturi jie laisvų kambarių. Vyras atsakė, kad kambarių neturi.. bet gali pasiūlyti visą butą už gerą kainą ir pasiėmęs raktus nusvirduliavo jojo parodyti. Butukas nedidelis 1 kambario, bet puikiai įrengtas, ko mums ir tereikėjo. Tiesa, vyrukas dar pralemeno, kad savininkas ateis tik ryt, tad jei norėsim pratęsti nakvynę susitarti reikės iš ryto, matai jis čia tik prižiūri tvarką savaitgaliais :) Dėl viso pikto paprašėm čekio, kad atsiskaitėm. Ryte susitikom ir su savininku, labai malonaus būdo vyruku, kuris ne tik pratęsė nakvynę, bet ir nupasakojo, kur artimiausios parduotuvės, barai, ką pamatyti, ir net dėl artimiausių dienų orų įspėjo, kad rytoj žada lietų su audra... o šiandien dėl gūsingo vėjo Stalo kalno (Table mountain, tokį pavadinimą jis gavo dėl savo išvaizdos, daugiau nei 3 km ilgio plokščios jo viršūnės) pakilimas funikulieriumi greičiausiai neveiks. Prognozės nenudžiugino, bet sėdom į mašiną ir skubėjome link kalno, išmėginti laimę. Vėjas buvo tikrai galingas, net po Islandiją keliaujant tokio vėjo nebuvom sutikę. Automobilio dureles atidarant reikėjo stipriai laikyti, kad neišlaužtų. Dar prieš išvykstant į šią kelionę Tomo kolegos įspėjo, kad geru oru džiaugtis turėtume iki birželio, o po to pamatysite, kokia yra ta Afrikos žiema. Galvojau, kad jie čia nerimtai, ir dabar dar vis niekaip negaliu patikėti, kad šalta. Primena ispaniškosios Torreviejos žiemos orą. Kaip ir reikėjo tikėtis funikulierius nei šiandien nei artimiausiomis dienomis nežadėjo veikti, o ir lipimas į kalną tokiu oru neteikė didžiulio pasitenkinimo, tad darbuotoja pasiūlė bent jau aprodyti patalpas ir mechanizmus ir nors iš pakilimo aikštelės pasidaryti keletą foto :)
GEROSIOS VILTIES IŠKYŠULIO VILTYS
Nusprendėm, kadangi nelyja - tai yra šiandien ta diena, kai reikia nukeliauti į Gerosios vilties iškyšulį ir nieko nelaukę patraukėm pakrantės keliu per nuostabiuosius Fish Houk'o bei Simon's Town'o jūrinius miestelius iškyšulio link. Kaip ir visos kelionės metu Afrikoje atstumus nuo vieno iki kito objekto įsivaizdavau daug mažesnius, nei jie yra iš tikrųjų, o laikas skriejo dvigubai greičiau, nei norėjosi. Iki "Table mountain" nacionalinio parko likus keletui kilometrų stabtelėjome gigantiškų, vandenyno bangų nugludintų riedulių paplūdimyje, kuriame gyvena dar viena mažųjų Afrikos pingvinų kolonija. Įspūdis kitoks nei pirmą kartą išvydus neįtikėtinai didelį pingvinų būrį labiau laukinėje, mažiau turistų lankomoje (bent jau žiemos metu) pakrantėje. Čia jų buvo žymiai mažiau, bet apžiūrėti juos galėjome daug artimesniu atstumu. Tomas nepraleido progos pabendrauti su vienu nediduku, bet labai užsispyrusiu pingviniuku. Buvom skaitę, kad kuomet pingvinas jaučia įtampą, stresą, ar jam kas nelabai patinka, kuomet jį kankina nerimas, jis pradeda kraipyti galvą. O šis mažylis kaip tik stovėjo mums ant tako, kuriuo norėjome patekti prie vandens ir net nesiruošė trauktis. Eiti pro jį nesiryžau, nes smailus it žirklės snapelis nieko gero nežadėjo. Statant vis arčiau koją jis ėmėsi savo galvos kraipymo manevro ir vis šlepsėjo vietoje. nieko daugiau nedarė, tik stovėjo ir kraipė savo galvytę. Dar kiek pasimuistę, nusprendėm nebetrukdyti mažojo gyventojo ir skubėti iškyšulio link.
Gerosios vilties iškyšulys yra įspūdingas savo gamta, ypač vasaros metu. Čia yra vieta, kur susikerta 2 vandenynai: Indijos ir Atlanto. Kaip žinia, vandens ribos labai sąlyginės, tačiau kaip tyčia nuo kyšulio vizualiai vandens spalva abiejose pusėse gerokai skyrėsi. Nors tai veikiausiai tik dėl skirtingo tų pakrančių gylio, bet atrodė įspūdingai. Vėjas tiesiog šėlo tarp gigantiškų bangų besidaužančių į uolėtą krantą. Ir staiga visai šalia besiblaškančių bangų išvydom būrelį besimaitinančių stručių. Neįtikėtini vaizdai, vėliau matėm ir daugiau čia gyvenančių gyvūnų: bestriksinčių palei pakrantę gazelių, ramiai sau ant uolų miegančių ruonių, į kuriuos trankosi griausmingosios bangos ir beždžionių - babuinų. Tiesa, vietinės moterys, kaip jau ne kartą teko matyti pamačiusios babuiną pradeda šaukti lyg kokią žiurkę pamačiusios. Čia jie labai nemėgstami, griežtai draudžiama juos šerti, net bauda yra numatyta. Turistų akimis žiūrint jie labai mieli (turbūt dėl to, kad elgesiu primena mus pačius) ir žaismingi, todėl visi puola juos paveiksluoti. Funikulierius dėl esamų oro sąlygų nedirbo ir čia, tad šįkart nusprendėme švyturį pasiekti pėstute. Aplankę labiausiai į pietvakarius nutolusį Afrikos žemyno kraštą ir pasisėmę nuostabių vaizdų namo į sostinę grįžti ketinome kita pakrante, deja dėl užvirtusių akmenų kelias buvo uždarytas. Jau sutemus grįžome labai pavergę ir net nepastebėjome kaip 7 vakaro užmigome, o prabudę kitą rytą už lango aptikome lietų...
Pirmiausia nusprendėm susitvarkyti nuleistos padangos reikalus su "AVIS'u", o tada keliauti į "Aquarium'ą". Kadangi padangų jie nesaugo pakeitimui, tad nusprendė mums duoti naują mašiną, šį kart Ford Fiesta. Perkėlę visus daiktus išskubėjome krantinės link. Galvojome trumpam stabtelsime prekybos centre papusryčiauti ir tik išlipus, paspaudus užrakinimo mygtuką ji džiaugsmingai pyptelėjo (ne standartiniu signalizacijos pyptelėjimu, o šaižiu signalu). Garsas nuaidėjo per visą požeminį parkingą. Susižvalgėme su Tomu, išmėginome šį triuką dar kartą. Mašina sėkmingai sau pypino ne tik ją užrakinant, bet ir atrakinant, net po du kartus, visi žiūrėjo, ką čia darom su ta mašina :) Kadangi nemažai dar teks su ja važinėti, grįžome į nuomos kompaniją pakeisti automobilio dar kartą. Bandėm išsiaiškinti ar nėra kokio būdo išjungti pypsėjimą, bet darbuotojai atsakė, ne, jos visos pypsi :) Vėl gavusi Hyundai i20 pasijutau kažkaip saugiai, lyg namo grįžusi :) Dabar jau tiesiu taikiniu keliavom į 2 vandenynų akvariumą. Apvaikščioję visas ekspozicijas ir prisižiūrėję gigantiškų žuvų ir ryklių užsisakėme ir jūros gėrybių pietus. Čia jos visuomet būna šviežios ir nuostabiai paruoštos. Mums pasisekė, kai išėjome iš muziejaus debesys prasisklaidė ir audra baigėsi. Dabar jau laimingi ir sotūs vaikščiojom po krantinės teritoriją. Apvažiavome spalvingųjų musulmoniškųjų namukų kvartalėlį Bo-Kaab, aplankėme Gerosios vilties tvirtovę apžiūrėjom centrinę miesto dalį, o vakare išmėginome ir naktinį Cape town'o gyvenimą, išragavau įvairiausius vietinių gamintojų vynus su nuostabiomis užkandėlėmis.
L'Algul - miestelis šalia Indijos ir Atlanto vandenynų. Sakoma, kažkur šiose vietose yra tikroji Indijos ir Atlanto vandenynų susidūrimo vieta, čia ir piečiausias Afrikos žemyno taškas. Pūtė stiprus vėjas, bangos taškėsi į uolas ir pradėjo lyti... Ilgai netrukę važiavome toliau...
Pakeliui į Cape Town'a aplankėme ir daugiau jūrinių, žvejybinių nuostabiai gražių miestelių, su išlikusia senovine olandų architektūra. Hermanus'e sustojom papietauti, vis dar tikėdamiesi išvysti nors vieną banginį, kadangi čia didžiausia tikimybė pamatyti banginius tiesiog nuo olų. Deja, jų nebuvo, tad keliavome toliau.
Kelias vedė palei pakrantę, palei mažus miestelius, palei žiemai uždarytas ir grotomis užtrauktas vilas. Važiavome siaura gatve, kai ant kelio Tomas pamatė nupieštą pingviną ir rodyklę važiuoti dar tiesiai. Pajuokavom, kad kas tokiu darganotu oru norės valgyti ledus. Nupieštas pingvinas mums asocijavosi su "Penguin" ledais, niekaip kitaip. Bet pamatę antrąją nuorodą nusprendėm išbandyti, sakėm bent jau dar bangų pasižiūrėsim. Ir vos išlipę iš mašinos pamatėm pirmuosius drąsuolius šlepsinčius visai šaliai ir besimaskatuojančius su savo sparneliais :) Buvo taip netikėta ir nuostabu! Kiek paėję radom visą tuntą pingvinų - tai didžiausia Stony pingvinų kolonija Pietų Afrikoje.
Kadaise, išsipylus naftai šiuose kraštuose, buvo vykdoma gelbėjimo misija, visi pingvinai buvo surinkti į didžiulius sunkvežimius ir nugabenti apie 1000km į rytus link Durban'o. Paleisti pingvinai ilgai netruko užsibūti krante, jie parplaukė vandeniu atgal į savo namus link Hermanus'o. Per jų kelionės laikotarpį vieta nuo išsiliejusios naftos jau buvo išvalyta...
Afrikos pingvinai yra mažiukai, suaugę gali sverti nuo 2,2 iki 3,5 Kg, užaugti iki 70 cm ūgio, vidutinis plaukimo greitis yra 7 Km/h, bet esant pavojui gali plaukti net iki 19 Km/ h. Įdomu tai, kad mažyliai gimsta su švelnaus pūko, neatsparioms vandeniui plunksnomis, kurias paskui keičia į normalias. tiesa po pirmojo keitimo jie tampa tamsiai mėlynos spalvos, todėl vadinami "Mėlynaisiais mažyliais". Pingvinai plunksnas keičia kasmet - tuo laikotarpiu jie neina į vandenį, nes nebeturi apsauginio sluoksnio nuo šalto vandens. Aplankėm pingvinus kaip tik tuo metu kai dauguma jų turėjo atsivedę mažylius. Jų čia buvo galybė. Pingvinai nykstanti gyvūnų rūšis ir yra įtraukta į Raudonąją knygą, todėl nepakartojamas jausmas, kai tarp besidaužančių bangų jie ramūs ir šeimyniški gyvena savuose urveliuose.
VĖJO "NUGLOSTYTI"
Nakvynės Cape town'e nebuvome radę iš anksto. Tad Tomas ėmėsi skambinimo ir paieškų, o aš vairavau. Sutemo, greitkeliu, užsikimšusiu mašinom artėjom link Cape town'o. Telefonas buvo beveik beišsikraunąs, negelbėjo ir mašininis pakrovėjas, o kaip žinia, šiuolaikiniai telefonai ilgai nelaiko. Nebeturėjome ir navigacijos, vadovavomės vos tamsoje įžiūrimu žemėlapiuku ir kelio ženklais, siekėme pasiekti centrą. Tomas užsirašė kelių hostelių adresus Main Road'e, tad nusprendėme pritaikyti pirmosios nakvynės paieškos metodą ir tiesiog toje gatvėje užeiti į svečių namus ar hostelius ir paklausti ar turi laisvų kambarių. Pirmasis į kurį užėjome pasirodė per brangus, bet išėję, kitoje kelio pusėje pamatėme dar Zambijoje matytą iškabą (tiesa kaip po to išsiaiškinome jie su Zambija nieko bendro neturi... gal tik pavadinimą), ir nusprendėme užsukti. Apėję ilgą tvorą radome įėjimą į recepciją. Tik pravėrus duris į akis plūstelėjo tabako dūmų kamuolys. Aplink recepcijos stalą apstatytą viskio buteliais sėdėjo gal 7 vyrų odinėmis kelnėmis kompanija, keli buvo pasipuošę kaubojiško stiliaus skrybėlėmis. Jaučiausi, lyg būčiau įsibrovusį į senų baikerių barą ir sutrukdžiusi vakarėlį, tačiau vyras su gitara už recepcijos stalo draugiškai šūktelėjo užeiti. Tomas nepasimetė ir pasiteiravo ar neturi jie laisvų kambarių. Vyras atsakė, kad kambarių neturi.. bet gali pasiūlyti visą butą už gerą kainą ir pasiėmęs raktus nusvirduliavo jojo parodyti. Butukas nedidelis 1 kambario, bet puikiai įrengtas, ko mums ir tereikėjo. Tiesa, vyrukas dar pralemeno, kad savininkas ateis tik ryt, tad jei norėsim pratęsti nakvynę susitarti reikės iš ryto, matai jis čia tik prižiūri tvarką savaitgaliais :) Dėl viso pikto paprašėm čekio, kad atsiskaitėm. Ryte susitikom ir su savininku, labai malonaus būdo vyruku, kuris ne tik pratęsė nakvynę, bet ir nupasakojo, kur artimiausios parduotuvės, barai, ką pamatyti, ir net dėl artimiausių dienų orų įspėjo, kad rytoj žada lietų su audra... o šiandien dėl gūsingo vėjo Stalo kalno (Table mountain, tokį pavadinimą jis gavo dėl savo išvaizdos, daugiau nei 3 km ilgio plokščios jo viršūnės) pakilimas funikulieriumi greičiausiai neveiks. Prognozės nenudžiugino, bet sėdom į mašiną ir skubėjome link kalno, išmėginti laimę. Vėjas buvo tikrai galingas, net po Islandiją keliaujant tokio vėjo nebuvom sutikę. Automobilio dureles atidarant reikėjo stipriai laikyti, kad neišlaužtų. Dar prieš išvykstant į šią kelionę Tomo kolegos įspėjo, kad geru oru džiaugtis turėtume iki birželio, o po to pamatysite, kokia yra ta Afrikos žiema. Galvojau, kad jie čia nerimtai, ir dabar dar vis niekaip negaliu patikėti, kad šalta. Primena ispaniškosios Torreviejos žiemos orą. Kaip ir reikėjo tikėtis funikulierius nei šiandien nei artimiausiomis dienomis nežadėjo veikti, o ir lipimas į kalną tokiu oru neteikė didžiulio pasitenkinimo, tad darbuotoja pasiūlė bent jau aprodyti patalpas ir mechanizmus ir nors iš pakilimo aikštelės pasidaryti keletą foto :)
GEROSIOS VILTIES IŠKYŠULIO VILTYS
Nusprendėm, kadangi nelyja - tai yra šiandien ta diena, kai reikia nukeliauti į Gerosios vilties iškyšulį ir nieko nelaukę patraukėm pakrantės keliu per nuostabiuosius Fish Houk'o bei Simon's Town'o jūrinius miestelius iškyšulio link. Kaip ir visos kelionės metu Afrikoje atstumus nuo vieno iki kito objekto įsivaizdavau daug mažesnius, nei jie yra iš tikrųjų, o laikas skriejo dvigubai greičiau, nei norėjosi. Iki "Table mountain" nacionalinio parko likus keletui kilometrų stabtelėjome gigantiškų, vandenyno bangų nugludintų riedulių paplūdimyje, kuriame gyvena dar viena mažųjų Afrikos pingvinų kolonija. Įspūdis kitoks nei pirmą kartą išvydus neįtikėtinai didelį pingvinų būrį labiau laukinėje, mažiau turistų lankomoje (bent jau žiemos metu) pakrantėje. Čia jų buvo žymiai mažiau, bet apžiūrėti juos galėjome daug artimesniu atstumu. Tomas nepraleido progos pabendrauti su vienu nediduku, bet labai užsispyrusiu pingviniuku. Buvom skaitę, kad kuomet pingvinas jaučia įtampą, stresą, ar jam kas nelabai patinka, kuomet jį kankina nerimas, jis pradeda kraipyti galvą. O šis mažylis kaip tik stovėjo mums ant tako, kuriuo norėjome patekti prie vandens ir net nesiruošė trauktis. Eiti pro jį nesiryžau, nes smailus it žirklės snapelis nieko gero nežadėjo. Statant vis arčiau koją jis ėmėsi savo galvos kraipymo manevro ir vis šlepsėjo vietoje. nieko daugiau nedarė, tik stovėjo ir kraipė savo galvytę. Dar kiek pasimuistę, nusprendėm nebetrukdyti mažojo gyventojo ir skubėti iškyšulio link.
Gerosios vilties iškyšulys yra įspūdingas savo gamta, ypač vasaros metu. Čia yra vieta, kur susikerta 2 vandenynai: Indijos ir Atlanto. Kaip žinia, vandens ribos labai sąlyginės, tačiau kaip tyčia nuo kyšulio vizualiai vandens spalva abiejose pusėse gerokai skyrėsi. Nors tai veikiausiai tik dėl skirtingo tų pakrančių gylio, bet atrodė įspūdingai. Vėjas tiesiog šėlo tarp gigantiškų bangų besidaužančių į uolėtą krantą. Ir staiga visai šalia besiblaškančių bangų išvydom būrelį besimaitinančių stručių. Neįtikėtini vaizdai, vėliau matėm ir daugiau čia gyvenančių gyvūnų: bestriksinčių palei pakrantę gazelių, ramiai sau ant uolų miegančių ruonių, į kuriuos trankosi griausmingosios bangos ir beždžionių - babuinų. Tiesa, vietinės moterys, kaip jau ne kartą teko matyti pamačiusios babuiną pradeda šaukti lyg kokią žiurkę pamačiusios. Čia jie labai nemėgstami, griežtai draudžiama juos šerti, net bauda yra numatyta. Turistų akimis žiūrint jie labai mieli (turbūt dėl to, kad elgesiu primena mus pačius) ir žaismingi, todėl visi puola juos paveiksluoti. Funikulierius dėl esamų oro sąlygų nedirbo ir čia, tad šįkart nusprendėme švyturį pasiekti pėstute. Aplankę labiausiai į pietvakarius nutolusį Afrikos žemyno kraštą ir pasisėmę nuostabių vaizdų namo į sostinę grįžti ketinome kita pakrante, deja dėl užvirtusių akmenų kelias buvo uždarytas. Jau sutemus grįžome labai pavergę ir net nepastebėjome kaip 7 vakaro užmigome, o prabudę kitą rytą už lango aptikome lietų...
Kelionei įpusėjus patraukėm vakariniąja Pietų Afrikos pakrante namų link. Šiandien mūsų laukė vyno kelias gomurio malonumų link. PAR garsėja savo vynais, pastaruoju metu ji laikoma didžiausia vyno gamintoja ir eksportuotoja pasaulyje. Dėl šalyje puikiai prigijusių vynuogių veislių Chenin Blanc ir Pinotage, didžiausi vynuogynų plotai jomis ir apsodinti,
Visus 600 Km mirkome lietuje, buvo sunku vairuoti, tamsu, vingiuotas kelias ir daugybė sunkvežimių. Guodėmės bent tuo, kad tokiu oru vis tiek nieko geresnio nenuveiktume, tad geriau pravažiuoti tą atstumą ir atsibusti su saule :) Jau visai naktį atvažiavome į Springboką, nediduką miestelį apsuptą kalnų. Kitą rytą kaip ir tikėjomės vėl saulės spinduliai kuteno nosis, pusryčiauti keliavome į vietinio senolio valdomą kavinutę, kuri yra įsikūrusi knygyne ir joje eksponuojama įvairiausių mineralų kolekcija, sukaupta vyriškio per visą gyvenimą. Ne tik skaniai pavalgėme, bet ir apsižvalgę keliavome ieškoti miestelio 2 įžymybių - tai vario kasyklos ir senųjų kapinių. Buvo gan sudėtinga, nes jokių nuorodų nebuvo, tačiau atradome žydų muziejų, į kurį visai neketinome eiti, bet priekabi tetulytė muziejaus prižiūrėtoja primygtinai "paprašė" paaukoti pinigėlių ir jį apžiūrėti, o po to ji nupasakojo (kas keisčiausia labai stebėdamasi, kad mes norime tai pamatyti, nes jos nuomone tai visiškai neverti dėmesio objektai) kaip surasti mūsų ieškomas vietas. Viską padarę, ko ji prašo, net apėję įšalusią patalpą, pilną gyventojų suneštų sendaikčių ir gavę nuorodas iškeliavome. Kapines rasti buvo ypatingai sunku, nes nuorodų nebuvo jokių, kapinės senovinės, todėl įsilieja į bendrą kalno vaizdą, o ir privažiavimas prie jų labiau tiktų 4 varomais ratais valdomai transporto priemonei, bet vaizdas tikrai nenuvylė. Su mėlynąja kasykla buvo paprasčiau, nes ji geriau matėsi, trumpai pasižvalgę iškeliavome link Uppington'o, Augrabies nacionalinio parko su jo deimantu - Augrabies kriokliu.
Augrabies nacionalinis parkas, esantis apie 100 Km nuo Uppingtono, kuriame keliavome link nuostabiojo Augrabies krioklio, kuris potvynio metu pasrūva didžiuliu kiekiu vandens ir galinga srove plūsta per visą tarpeklį... Keliavom ir į Mėnulio kalną - didžiulį keistai rausvos spalvos akmens masyvą. Jausmas lyg tikrai ne ant šios planetos žemės stovėtume...
DEIMANTAI IR ROŽINIS VANDUO
Visos kelionės metu aplankytos aukso ir deimantų kasyklos buvo labai skirtingos... Ir tik vienas dalykas bendras - tai pamišimas, pamišimas dėl turto....Niekaip negaliu suvokti, kaip žodis"deimantas", "auksas" gali sukelti tokį sąmyšį žmonių protuose. Sąmyšis ne tik protuose, bet ir veiksmuose: per kelias savaites išnyrantys miestai, visos gyvenvietės, su visomis reikalingiausiomis ir ne tik paslaugomis: restoranai, barai, viešbučiai ir žinoma "bordeliai" :) O visgi įdomiausia, kad labiausiai pasipelnę iš visos karštinės žmonės buvo visai ne aukso ieškotojai, o laiku susivokę ir pradėję teikti maitinimo, kirpimo ir kitas paslaugas, pardavėjai ir kitokio plauko žmonės. Svarbiausias lankomas objektas šiame mieste - Didžioji skylė. Neįtikėtina, kad nesuskaičiuojami tūkstančiai žmonių (iki šiol nežinomas tikslus jų skaičius) keliavo per dykumas, išpirkinėjo po mažylį plotelį žemės. Rankomis, ir kastuvais kasė, rausė ir skaldė žemę (nes tik daug vėliau buvo pradėta naudoti specialią įrangą bei rausti urvus) ir padėjo savo galvas ieškodami deimantų. 17 Ha ploto teritorija, 1,6 km perimetru buvo išrausta. Šio dirbtinio kraterio gylis 214 m. o deimantų rasta 2272 kg.
Kelionė aplink Pietų Afriką atvėrė naujų vaizdų, sukėlė daugybę naujų minčių ir pamąstymų. Gyvenimas Johanesburge smarkiai skiriasi nuo likusios šalies dalies: tik iškeliavus už jo ribų miesteliuose ir kaimeliuose neberasi gigantiškų, vielomis apkarstytų tvorų, žmonės kitaip bendraują, jautiesi daug saugesnis ir atviresnis. Nėra čia ir tokio didelio nusikalstamumo, ypatingai Šiaurinėje šalies dalyje, žmonės nesigviešia ir į arbatpinigius gatvėse, degalinėse ir restoranuose... Kelionė atvėrė daug naujų šios šalies spalvų, pamatėm, kad atotrūkis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų tikrai labai didelis. Nei vieno savininko, siūliusio nakvynę neaptikom juodaodžio, visgi aptarnaujantis personalas, dažniausiai buvo atvirkštinis variantas. Važiuojant autostrada link Cape town'o, prie kiekvieno didesnio miestelio pravažiuodavom ir pro jo skurdųjį rajoną (dar vadinamą "township'u). Gal dėl to, kad dar nepakankamai laiko praėjo po apartheido panaikinimo, gal dar nepraaugo pakankamai kartų, kad susimaišymas ir gyvenimo sąlygos būtų suvienodėjusios... Sunkiai protu suvokiamas aukso karštinės istorijos vingis... Žmonių ligotas siekis išsikasti aukso ar deimantų... kiek turi būti pametęs galvą, kad dulkėse, purve, be vandens ir normalaus maisto po 14 val. per dieną kapstytis urvuose ūžiant iki kurtumo privedantiems gręžimo įrenginiams. Ir tokių ne vienas, ne du kurie dėl velniai žino ko paliko čia savo gyvybes... Žinoma, labiausiai pakerėjo gamta ir gyvūnija... Turbūt - tai viena iš nedaugelio vietų žemėje, kur gali pamatyti šitiek laisvai gyvenančių gyvūnų ir paukščių ir kiekvieną kartą nustembti jų įvairove.... Pilnomis galvomis įspūdžių grįžom namo ... ir dar nespėjus susigulėti įspūdžiams jau po savaitės ruošėmės skristi pasišildyti ir patirti naujus nuotykius į salą paskendusią tarp cukranendrių - į Mauricijaus salą....
Nuorodos į kitas dalis apie Pietų Afrikos Respubliką:
