Kaip dabar dažnas "F.B." parašytų: 6 paros lovos rėžimu keistoje kompanijoje, 1 knyga ir 2 perskaityti žurnalai, 3 naujos "draugės" bei neįprasta garsų ir kvapų terapija. O dabar apie viską plačiau...
Atlikus kraujo tyrimus polliklinikoje, šeimos gydytoja davė siuntimą į Santariškių klinikas, kur neužilgo nuo atvykimo bei kelių skubių tyrimų, rankų venų "praarimo" adatomis nuvedė į skyrių. Erdvu... šviesūs raminantys kreminiai tonai, 5 lovos iš kurių 3 užimtos, langai praverti - pirmas įspūdis neblogas...
Pradėkime nuo to, jog kompanija iš tikro gan keista: vien tai, jog visi nepažįstami ir visi ligoti guli vienoje uždaroje patalpoje beveik 24 val. per parą, 7 d. per savaitę. Kitas dalykas - būdamas palatoje su kitais ligoniais patenki lyg į relybės šou, su ten esančiais žmonėmis praleidi pakankamai daug nenutrūkstamai einančio laiko - tad nori ar nenori - tampi tos naujos "šeimos" dalimi...Nepamirškime ir "iš išorės" nustatytos tvarkos - tai ligoninės nustatytų taisyklių: maistas tam tikru laiku, lašalinės, tyrimai, gydytojų apžiūra bei vizitacijos, vaistų gėrimas.... Džiugu, kad lanko draugai bei artimieji ir gali ištrūkti iš "grupės" ribų. Iš kitos pusės, visuomet įdomu patyrinėti žmones bei jų elgesio modelius, jų susikurtus arba įgytus vaidmenis bei elgseną, gali netgi pats susikurti ir prisiskirti sau visiškai naują ir nepatirtą vaidmenį.
Yra keletas temų, kurias ligoninėję esantys lankytojai tikrai ir būtinai aptars. Kuomet paliečiama tema ką, kiek, ko ir kam reikia "duoti" - visi ligoniai kažkaip atkunta ir visi turi ką pasakyti šiuo klausimu. Dažniauisia aptariama kokiam ar kokios srities specialistui duoti....ar kas nors yra kam nors davęs ir ar gydytojai tikrai geriau žiūrės jei duosi ...o gal tiesiog atsidėkoti išeinant nedidele dovanėle. Iš tikrųjų ši tema kartais atrodo ne tiek "kambariokų" smalsumą kelianti, kiek labai puiki proga užmegsti pokalbį jį išvystyti.
Dar vienas labai svarbus aspektas, kuris ligoninėje kažkodėl visiems pasidaro labai aktualus, nors paprastai to juk dažniausiai nepasakoji ir nesidalini net su artimiausiais žmonėmis - tai papasakoti visą savo ligos istoriją - ypač nuodugniai išanalizuojant sunkiausias prasirgtas ligas bei sirgimo periodus. Kiekvienas "palatos draugas" tikrai papasakos kaip jis jaučiasi su išsamiu pasakojimu, kas jo organizme vyksta šiuo metu, kaip jis su tuo skausmu gyvena bei išgyvena, vėlgi prisimins kokią patirtį įgijo gydydamas tą ar kitą ligą. Sužinai tokių intymių dalykų, kurių atrodo net nenorėtum žinoti bei artimiausiam žmogui vargu ar pasakotum...Na, bet išklausyti juk galima... :) Tokiais atvejais suprantu, kodėl vyresnio amžiaus žmonėms ligoninė tampa visai priimtinu dalyku, nes ten ne vien pasirūpinama fiziniais žmogaus poreikiais bei gydomos ligos. Labai svarbiu aspektu tampa socializacijos veiksnys. Manau, komunikacija ir bendravimas - tai esminiai atgaivinantys jųjų sielas veiksniai.
Lankydamasis ligoninėje sužinai ir kitų įdomių dalykų, pavyzdžiui, gultis į ligoninę geriausia mėnesio pradžioje, (jei tai neskubu), nes skiriamų vaistų kiekis gaunamas mėnesio pradžioje, o gale mėnesio, o dar labiau tikėtina ketvirčio pabaigoje jų tiesiog gali ir nelikti - tad teks vaistus pirktis pačiam.
Labai svarbu jausti ir suprasti šalia esančius žmones, susipažinti ir surasti susirinkusios "grupės" ribas. Geriausia neleisti peržengti privatumo ribų. Tokiu atveju labai džiaugiuosi ausų kištukais, Mp3 grotuvu, žurnalais, knygom, o labiausiai tuo, jog galiu vaikščioti ir kuo daugiau būti gryname ore. Nenorėčiau daugiau sirgti taip pat kaip ir patekti į išanksto sukurtą grupę, tam tikrose patalpose su tam tikru rėžimu, nes visada smagiau rinktis grupes pačiam, kurti rėžimą bei vaidmenis, nei būti nublokštam į tam tikrą su jauegzistuojančiomis sąlygomis užprogramuotą "relybę".... tad būkime sveiki ir laimingi!
