SINGAPŪRAS. SKONIŲ PASAULIS ARBA ADAPTACIJA. I DALIS

Singapūras – sala, besijungianti tiltu su Malaizija arba valstybė-miestas pietryčių Azijoje. Dydžio beveik kaip Vilniaus rajonas, nors turinti daugiau nei penkis su puse milijonus  gyventojų, daugiausia kinų (74%), malajų (13%), indų (9%) ir visų kitų (3%), todėl kaip miestas, Singapūras tikrai labai didelis, nors kaip valstybė - mažutė. Taigi, čia aš ir išsiruošiau keliauti 2017 m. lapkričio 22 d.

KAČIUKAS

Apie šį, dar laukiantį gyvenimo nuotykį sužinojau birželio mėnesį ir pradžioj nelabai tikėjau, kad išvažiuosiu. Tačiau kai Tomas liepą išskrido, suvokiau, kad taip jau ir bus... Pradžia nebuvo lengva, gal labiausiai dėl įsitraukimo ir didelio noro dalyvauti visose savo darbinėse,  užklasinėse ir kitose laivalaikio veiklose... Visada buvau labai aktyvus žmogus, todėl šiek tiek gąsdino mintis: „O ką gi aš veiksiu išvykus, ar rasiu savo kelią, ar sugebėsiu vėl viską sukurti iš naujo?“ Nors  tai ne pirmas mano išvykimas pagyventi svetur (Belgija, Pietų Afrikos Respublika). Galėčiau tai įvardinti kaip dar vieną psichologinį savęs išbandymą, o gal ir kaip baimę išeiti iš komforto zonos. Kai jau turi didelį įdirbį, mylimą darbą, hobį, tiksliau net kelis hobius, kurie puikiai sekasi, draugų, kolegų ir artimųjų ratą, susimąstai, ar tikrai turi viską mesti ir viską keisti.... Turbūt turi. Šį pokyti dabar jau galiu vadinti (kol kas) didžiausiu posūkiu ir „transformacija“ savo gyvenime. Tad nebuvo kur dingti reikėjo pabaigti visus  užkritusius darbus ir pasiruošti persikėlimui: surūšiuoti daiktus – ką atiduot, ką parduot, ką pasiimt kartu, padaryti remontą, iškraustyti butą, sutvarkyti visus finansinius, nekilnojamojo turto klausimus bei suorganizuoti visus reikiamus dokumentus keliavimui, pasirūpinti vertimais ir t.t... 

Vilniaus oro uoste

Labiausiai pasiruošimas užtruko dėl mūsų naujo šeimos draugo – mažo „ryžo“ ir pūkuoto kačiuko - Garfio. Nepaisant to, kad Lietuva yra ES šalis (tad paprastai daug sričių yra sureguliuotos tarpvalstybinėmis sutartimis), bet Singapūro trečiųjų šalių atžvilgiu ji nepatenka nei į vieną šalių kategoriją pagal pasiutligės paplitimo nustatymo lygį, todėl norint įsivežti augintinį yra taikomi patys griežčiausi reikalavimai. Nepakanka, kad gyvūnas yra „čipuotas“, turi ES augintinio pasą ir yra tinkamai paskiepytas. Reikalingas papildomas skiepas nuo pasiutligės. Mėnesio laikotarpiui praėjus atliekamas TITR kraujo serologinis tyrimas bei nustatomas pasiutligės antikūnių kiekis kraujyje, taip pat papildomai reikia dezinfekuoti kačiuką nuo įvairių išorinių bei vidinių parazitų (erkės, blusos, kirmėlės), paskiepyti nuo kačių gripo (ir dar kelių ligų, bet visa tai įeina į vieną skiepą). Skiepai taip pat turi būti atliekami prieš tam tikrą nustatytą laiką (ne mažiau ir ne daugiau nei numatyta reikalavimuose, todėl svarbu sekti  kalendorines dienas) taip pat kačiukas negali būti jaunesnis nei  12 mėnesių, kad galėtų skristi. Tuomet, kai jau žinai, kad tyrimai geri tik tada gali pirkti skrydį ir rezervuoti vietą augintiniui lėktuve. Kadangi Garfis ne mažas, o ir į Singapūrą skrendant gyvūnas priimamas tik kieto plastiko arba metalo dėžėje, bet kokiu atveju jis nebūtų galėjęs skristi salone, todėl rezervavau jam vietą cargo siuntų skyriuje (bagažo skyrius). Svarbu rezervuoti vietą kaip įmanoma iš anksto, nes Finnair skrydžių bendrovės lėktuvuose iš viso gyvūnėliams gabenti yra skirtos 2 vietos salone ir 2 vietos cargo siuntų skyriuje. Gyvūno skraidinimo kaina atitinkamai nemaža: salone gyvūnėlio skraidinimo kaina 70 €, cargo siuntų skyriuje - 300€.  Visai prieš išskrendant, lyg daugiau nebūtų kitų svarbių reikalų sutvarkyti turi pateikti visus tyrimų bei keliavimo dokumentus ir užsakyti kelionės sertifikatą VMVT, kuris išduodamas 1-2 dienas iki skrydžio. Be jo gyvūnas skristi negali. Sertifikatui gauti turi užpildyti specialią paraišką, kurioje prašoma, ne tik kad pilotų skraidymo licencijų numerius surašyti, bet ir lėktuvo valstybinį numeri ir tikslius išmatavimus platformos, kur gyvūnėlis bus skraidinamas... :) Žinoma, šios informacijos skrydžių bendrovė man nepateikė, tad ir VMVT galiausiai pareiškė, kad jiems užteks tik tikslių skrydžių laikų bei numerių ir kačiuko transportavimo dėžės išmatavimų bei svorio. Be viso to, ką reikėjo padaryti Lietuvoje atitinkamai Tomui reikėjo suorganizuoti ir kačiuko dokumentus ir priėmimą Singapūre: t.y. rezervuoti vietą Karantine, užsakyti kačiuko importo licenciją AVA ir užsakyti /suderinti kačiuko sutikimo laiką oro uoste. Tad užtrukau tikrai nei daug nei mažai – viso 2 mėnesius, kol paruošiau kačiuką kelionei. Tiesa, yra ir kitų niuansų ruošiant augintinį tolimai kelionei: reikia pripratinti kačiuką ir prie pačios transportavimo dėžės, pavežioti ji drauge mašinoje ir t.t.

LĖKTUVAS

Į oro uostą mane atlydėjo tėveliai ir brolis. Pati turbūt nebūčiau susitvarkius su visa savo manta. Pirmąkart gyvenime skridau verslo klase, tad ir prisikrauti daiktų galėjau net iki 3 vienetų registruojamo bagažo po 32 kilogramus (nors sakoma, kad geriausia pasiimti su savimi tiek kad galėtum išsinešti, teturėjau tik 29, 26 ir 15 kg tiek kiek galėjau išsivežti:), plius kačiukas su visa dėže, rankinis lagaminas ir rankinė. Registruotam bagažui atidaviau savo 2 „gariūnines tašes“, kelioninę kuprinę ir  kačiuką, kurį dar prieš pasiimant paprašė ištraukti iš transportavimo dėžės, kad galėtų ją peršviesti. Žinoma, iš baimės jis kiūtojo pačiame tolimiausiame dėžės kamputyje ir nerodė jokio noro lįsti lauk, teko jėga traukti. Persimečiau per petį (kaip paprastai jis labiausiai mėgsta) ir jaučiau kaip savo kojytėmis ir nagais įsikibo man į petį, jaučiau kaip greitai plaka jo širdutė ir tik galėjau įsivaizduoti, kiek baimės jo galvoje sukosi. Jį išsinešė.

Paskutinį kartą apsikabinom ir atsisveikinom  su tėveliais...  Patikrinimo poste dar sugebėjau pralinksminti pareigūnus su netikėtu įrenginiu-robotu siurbliu, kuris užėmė beveik visą rankinį bagažą. :) Gal galvojo, kad reprezentuoju kokią siurblių kompaniją, bet tebūnie, tikiu, kad dar ne tokių keistenybių prisižiūri :)

Galvoje sukosi daugybė minčių... kaip skrydį ištvers kačiukas, kaip seksis tėveliams kraustytis, kaip Andrius su Živile, juk tik po dienos kai išskridau šį pasaulį išvydo naujas žmogeliukas – mano sūnėnas Edgaras....💗 Taip begalvodama net pamiršau, kad skrendu verslo klase ir nebeužėjau pasižiūrėti kaip atrodo Vilniaus oro uosto verslo klasės lounge‘as :D Į Helsinkį skridau lėktuviuku, kuris savo dydžiu labiau priminė autobusiuką. Pirmas dalykas, kurį įlipusi padariau - stiuardesės paklausiau, ar jie žino, kad lėktuve yra kačiukas ir ar jam užteks oro. Žinoma, kad buvau nuraminta: „Viskas  gerai, kačiukas visai šalia, beveik pilotų kabinoje“. Kuomet rezervavau kačiukui vietą, Finnair darbuotojų buvau informuota, kad jį turėsiu pasiimti prieš keičiant lėktuvą, tačiau Helsinkyje man jo niekas neatidavė, sakė jį transportuos tiesiai į kitą lėktuvą. Tad turėjau nemažai laiko, apie 4 valandas iki kito skrydžio. Šį kartą Tomas paskambinęs man priminė, kad nueičiau į Verslo klasės lounge‘ą. 

Oro uostas buvo visai tuščias, tik vienas kitas bežioplinėjantis keleivis po Kalėdiškai apsirėdžiusias parduotuves. loung‘as paliko puikų įspūdį, net pagalvojau, kad priklausomai nuo kainos jei galima būtų vien jį be verslo klasės bilietų rezervuoti - visai apsimokėtų. Spauda, televizoriai, groja rami muzika, maistas, užkandžiai, desertai, kava/arbata ir net alkoholiniai gėrimai įskaičiuoti... Tikrai geriau nei „blūdint“ po parduotuves ir dar išleisti krūvą pinigų, jei turi ilgesnį laiko tarpą persėdimui. Tiesa, svarbu atsipalaidavus savo skrydžio nepražiopsoti :)

Įžengus  į lėktuvą ir pamačius savo būsimo skrydžio vietą - net nepajutau kaip išsišiepiau :)... Na taip patogiai dar turbūt nebuvau skridusi niekada. Turėjau visą savo asmennę „kajutę“, kur maloniai apsiovusi tapkutes galėjau ne tik pilnai išsitiesti, turėjau gan platų televizorių, įvairiausių drėkinančių kremukų rinkinuką, bet ir pasivaišinau šampano taure. Didžiausią įspūdį paliko ne pats šampanas, bet taurės, kuriose jis buvo patiekiamas... Jas išvydus prisiminiau Eglytę,  kuri turi šių nuostabių taurių kolekciją. Taurės išskirtinio meno šedevrai. Šių taurių negali sumaišyti su niekuo kitu -  tai Tapio Wirkkala’s dizaino Iittala's Ultima Thule taurių kolekciją, lyg maži rasos lašeliai švelniai dengia visą taurės paviršių. Smagu, kad draugai buvo čia šalia, prisiminimuose ir skrendant...

PIRMIEJI ĮSPŪDŽIAI - ADAPTACIJA

Pirmiausia tai niekaip negalėjau suprasti kaip čia taip gavosi, kad ką tik išmiegojus naktį ir papusryčiavus iš lėktuvo išlipau į vakarą. Laikas čia skiriasi nuo Lietuvos +6 h. Dienos šviesa kiekvieną dieną, nesvarbu ar tai vasara, žiema, ruduo ar pavasaris - visada trunka lygiai 12 val., naktis atitinkamai taip pat. Saulė kyla 7.00 ryte, o leidžiasi 7.00 vakare. Turėjau susirinkti visą savo bagažą ir išsiaiškinti kur nukeliavo kačiukas, nes niekas man jo taip ir negrąžino. Jį išgabeno į Changi oro uosto karantino zoną. Dar po kelių oficialių dokumentų tvarkymų tik Tomui su specialiu leidimu leido jį aplankyti oro uosto karantine. Kitą dieną Garfis buvo išgabentas į nuolatinį, mėnesio trukmės karantiną, kur prasidėjo jo pratinimosi prie naujų sąlygų bei oro laikotarpis. 

Naujieji namai

Transportą keliauti Singapūre gali rinktis kokį tik nori: puikiai išvystyta viešojo transporto sistema (autobusai, metro), taip pat jei nori dar patogiau keliauti gali rinktis taxi arba Uber ar Grab - pavežėjimą teikiančius automobilius. Namo iš oro uosto važiavome su taxi. Pirmas įspūdis apie miestą: aplink labai žalia, gausybė augmenijos ir žalumos, o kelias vedantis nuo Changi oro uosto iki centro apsodintas nuostabaus grožio medžiais, todėl iš pradžių nustebau: "O kur gi tie dangoraižiai?" Namo parvažiavome ganėtinai vėlai, tad nieko nelaukę išskubėjome pirmajai vakarienei. Restoranų, kavinių ir kitokių pavalgymo įstaigų yra begalės Singapūre. Ne maža dalis jų dirba pernakt, tad ko jau ko, bet pavalgyti čia visada rasi. Ne veltui valgymas, kaip ir prekinimasis Singapūre laikomi vienais dažniausių laisvalaikio praleidimo būdų.  Maisto pasirinkimas čia irgi įspūdingas, gali galva susisukti nuo skirtingų Azijos virtuvių: japonų, tajų, kinų, malajų, vietnamiečių, korėjiečių... ir dar visokių kitų pasaulio virtuvių pasirinkimo. Pasirinkti reikia ne tik kur valgysi, bet ir ką valgysi: kiekvienas restoranas turi po visą krūvą patiekalų. Džiaugiuosi, kad dar ir dažnas po patiekalo nuotrauką turi, kas padeda lengviau apsispręsti ką valgyti. Maitinimo įstaigas galima būtų suskirstyti į kelias kategorijas...  Negaliu pasakyti nei kur geriau, ar smagiau, skaniau ar net priimtiniau maitintis – turbūt tai nuo nuotaikos ar tuo metu esamos lokacijos ar net kiekvieno atskiro žmogaus priklauso, bet manau įdomu išmėginti kiekvieną vietą, taip sužinoti valgymo subtilybes, priartėti prie vietinių, jų kultūros ir greičiau įsilieti į visumą. Kartu tai ir galimybė geriau pažinti skirtingus patiekalus ir jau vėliau suprasti, kas skaniau gamina. O perliukų tikrai gali surasti visur.

Hawker centrai – dažniausiai įsikūrę greta centro ar didesnių transporto stočių ir greta HDB  (valstybės lengvatomis nuomojamų būstų teritorijų ar pavienių namų). Hawker centrų atsiradimo istorija gan įdomi: iš pradžių maistą hawkeriai vežiodavo po skirtingus rajonus ir gamindavo ant savo vežiojamų stalų - ratų, tačiau laikui bėgant, apie 1950-1960 – uosius metus, dėl higienos stoks bei antisanitarinių sąlygų, ir žinoma, patogumo, hawker‘iai pradėjo burtis į centrus. 2016 m. net du tokie hawker „kioskai“ pirmieji pasaulyje pelnė po Michellin žvaigždę už nepriekaištingą maistą. 

Užklydus pavalgyti, surasti vietos atsisėsti kartais būna sudėtinga, todėl pirmiausia ką rekomenduojama pasidaryti – tai užsiimti vietą: tą galima padaryti palikus servetėlę ar visą jų maišelį ar kokį laikraštį ant stalo. Aš dažniausiai palieku visą rankinuką, kad patogiau po to maistą rinktis būtų. Servetėlių nusipirkti čia negausi, o ir nedalina čia niekas jų. Tad servetėlių turi nusipirkti iš anksto arba kartais jų gali nusipirkti iš negalią turinčių žmonių. Tiesa, valkatavimas Singapūre draudžiamas, bet nežinau ar Hawker centruose dirbantieji turi tokį susitarimą, ar tiesiog tokia tvarka, kad servetėlių neparduoda, bet taip prisideda ir padeda vargstantiesiems bent šiek tiek prisidurti ir gauti vieną kitą pinigą iš valgančiųjų. Labiausiai turistams žinomas hawker centras yra įsikūręs šalia centrinių dangoraižių, vadinamas Lau Pa Sat, bet gerų jų yra tikrai žymiai daugiau. :)

Kita maitinimo įstaigų kategorija - tai uždaro tipo „food court‘ai“  įsikūrę prekybos centruose. Tai dar viena „prekybcentrių kultūra. Apie vieną tokią kultūrą kažkada rašiau savo pasakojimuose apie Johanesburgą, tik ši šiek tiek kitokia. Vienas labiausiai paplitusių laisvalaikio praleidimo būdų Singapūre yra prekinimasis. Čia gali įsigyti ko tik nori. Yra prekybos centrų veikiančių net visą parą. Vieni išblizginti su prabangiausiomis parduotuvėmis kiti paprastesni, mažesni o yra ir specializuotų prekybcentrių, kur gali rasti visą krūva kirpyklų ar manikiūro – pedikiūro salonų, rytų medicinos centrų su labai įdomiomis paslaugomis (tokiomis kaip pavyzdžiui žvakės deginimas ausyje, akupunktūra), ar kitokių skirtingas paslaugas teikiančių salonų. Beje, dauguma jų labai specializuoti. Jei kirpykla tai tik kerpa, o jei nori susitvarkyti nagus turi paieškoti kitame aukšte ar net perėjus per gatvę į kitą prekybos centrą. Tokių prekybcentrių yra labai daug mūsų gyvenamame rajone, nes tai daugiau ekspatų gyvenamas rajonas. Nors pažvelgus pro langą į vidų, vaizdas primena tarybinius laikus, kur tokius didelius uzbonus ant galvos maudavo... :)  Manau panašių yra ir kituose rajonuose, svarbu pasirinkti higienišką ir tinkamą. Tam dar teks daug paieškų ir pastangų įdėti, kad rasti tinkamą kainos ir kokybės santykį. Bet šiek tiek nuklydau nuo esminės temos – maisto. Food court'ų sistema labai panaši kaip ir hawker centruose, skirtumas tik tas, kad patalpos yra kondicionuojamos. Užsiimi vietą, pasiimi pageidaujamą patiekalą ir valgai. :) Tokių food court'ų paslaugų savininkų yra keli, kol kas mačiau tik Kopitiam ir Food Republic.

Taip pat pavalgyti gali ir kavinėse, restoranuose rajonuose ar arčiau centro. Tuomet tave jau pilnai aptarnauja ir maistą atneša, priešingai nei food court'uose ar hawker centruose, kur apsitarnauti turi pats. Čia darbas vyksta non-stop ir virtuvių čia gali išragauti kokių tik nori, svarbu tik spėti per savo gyvenimą viską aplankyti. :) Na, o jei jau nusprendei pats sau ką pasigaminti tai parduotuvėje irgi dažniausiai gali pasiklysti tarp prekių kiekio, ypač padažų skyriuje. Tiesa, labiausiai džiugina čia vaisių pasirinkimas: dar niekur nesu mačiusi tokios vaisių pasirinkimo skalės, čia jų tikra karalystė. Parduotuvėse, turguose jų gali rasti kokių tik nori (čia jau net nevardinsiu mums tobulai žinomų tokių kaip ananasų ar apelsinų, čia širdį džiugina dragon, passion, star fruit, rambutanai, durianai, ličiai ir dar visa krūva, kurių net pavadinimų nežinau...

PIRMIEJI PATYRIMAI

Buvo penktadienis, pirmoji mano Singapūre diena, krausčiau ir dėliojau daiktus ir jaučiausi visiškai ne savo "rogėse" ir dar tikrai ne kaip namie. Nors šilumos buvo +29 Celsijaus, nesupratau ar man karšta ar šalta... Krėtė kažkoks nesuvokiamas šaltis, nors aplink buvo labai tvanku. Baseinas visai netraukė, nors dabar praėjus jau kuriam laikui su malonumu įšoku atsigaivinti ir praplaukti kelis ratus.... Adaptavausi iš lėto. Iškrausčiau ir baigiau dėlioti visus daiktus tik visai vakare, apie 5.00 valandą. Išalkau... tad nusprendžiau, kad atėjo metas išeiti pasivaikščioti, apsidairyti ir pavalgyti. Iškeliavau savo pirmai vakarienei. Tik išėjusi supratau, kad miestas atrodo visai kitaip nei piešiau savo vaizduotėje. Nors nemažai kalbėdavomės su Tomu dar prieš atvykstant, visgi kažkodėl Singapūrą įsivaizdavau panašų į Bankoką... o gatves ir eismą jose piešiausi lyg kokiam Teherane ar Marakeše... Kur kamuolys dulkių ir "motopirka" po "motopirkos" važiuoja, visi pypina ir totali betvarkė kely...Čia visiškai priešingai. Visur švaru ir tvarkinga, nors prisipažinsiu vieną žiurkę ir čia esu mačiusi, kai perskrodė skersai kelią... Žinoma, nepalyginsi su Bankoku, kur tik sutemus iš po kiekvieno gatvės apšvietimo stulpo kyšo po šešias akis...ar tos krūvos didelių tarakonų kur laksto po gatvę.... oi, net šiurpas perbėgo pagalvojus. Eismo dalyviai taip pat kruopščiai laikosi vairavimo taisyklių bei per perėjas praleidžia ir šiaip jokio chaoso - tik civilizacija! Prisiminiau, kai Tomas pasakojo apie leidimo įsigyti automobilį Singapūre išdavimo tvarką. Čia ne tik kad turi gauti leidimą įsigyti mašiną, automobilis negali būti senesnis nei 10 metų (nebent istorinis). Šiuo metu dar ir griežtinama ši tvarka ir berods nuo kitų metų naujų leidimų kiekis bus ribojamas atitinkamai: kiek senų mašinų bus išregistruojama tiek naujų leidimų išdudoama. Beje, leidimo kaina įsigyti mašiną yra labai didelė. Visa tai daroma tam kad apsisaugoti nuo tikimybės Singapūrą paversti didele stovėjimo aikštele. Tiesa pasakius labai gera tvarka, nes net su tokiais griežtais reikalavimais - automobilių gatvėse tikrai netrūksta. 

Singapūre viena iš oficialių kalbų yra anglų kalba.Tą dieną pasirinkau tailandiečių restoranėlį greta namų. Užsakant maistą kalbėjomės angliškai, tik pati supratau, kad nieko nesuprantu ką kalba mano pašnekovas... Šiek tiek pasimečiau... Užsisakiau tailandietiškus noodl'us su jūros gėrybėmis, paruoštus mažiau aštriai. Gavau labai skanius ir laaabai aštrius noodl'us, bet čekyje išmušė, kad buvo mažiau aštru. :) Supratau, kad teks adaptuotis ir prie aštrumo lygio :)  Pasakojau vėliau šią istoriją Tomui, sakė reikės laiko priprasti girdėti ir suprasti skirtingus akcentus. Tad dabar pasitaikius progai praktikuojuos. :) Pavalgius atsigavau, gyvenimas nušvito naujomis spalvomis.

SINGAPURO LIETUVIAI

Tomas lietuvių bendruomenę rado per Facebook grupę, ir džiaugėsi užsimezgusia draugyste bei drauge leisdamas laisvalaikį su keliais naujais draugais. Atskridus prie šios grupės prisijungiau ir aš. Šiomis dienomis Singapūre viešėjo Arvydas Avulis, kuris sukvietė lietuvių bendruomenę susitikti. Džiaugiausi šia galimybe susipažinti, pabendrauti ir susidraugauti. Tad pasižymėjau, kad dalyvausiu ir išsiruošiau į patį Singapūro centrą dar šiek tiek iš anksčiau, kad galėčiau pasigrožėti nuostabia miesto panorama. Susitikimas buvo planuojamas centre, tad išlipau kelias stoteles anksčiau ir smagiai pasivaikščiojau grožėdamasi dangoraižiais, įlanka ir nuostabiais atsiveriančiais vaizdais. Buvo malonu pasimatyti, praplėsti akiratį, susipažinti bei smagiai praleisti laiką pačioje Singapūro širdyje su vaizdu į patį Marina Bay Sands viešbutį.

Visa centrinė miesto dalis nuklota dangoraižiais. Tiesiog žandikaulis atvėpsta (kitaip ir nepavadinsi) pamačius šiuos dangų skrodžiančius pastatus. Jausmas lyg patenki į "Matricą"... ir susimąstai ar viskas tikra, ar tai tik mūsų iliuzija. Po susitikimo nusprendėm dar apsukti ratą ir paklaidžioti tarp šių milžinų. Keliuose jų, viršutiniuose aukštuose yra įsikūrę restoranai ar apžvalgos aikštelės. Viena tokių - restoranas-alaus darykla Level 33. Kadangi tai kartu ir Tomo vieno iš ofisų pastatas tad buvo visai nesudėtinga jį surasti. Staliuką su žadą atimančiu vaizdu gavome iš karto. Miesto panorama paliko neišdildomą įspūdį. O ir smagu buvo išbandyti šviežio degustacinio alaus rinkinį aukščiausiai pasaulyje įsikūrusioje darykloje 😃👌

 

PAŽINTIS SU LITTLE INDIA

Po truputį pradedu ruoštis kelionei į Vietnamą ir sutariau su Tomu, kad jis užsuktu nupirkti vieną papildomą kuprinę, kuri tiktų eiti prie jūros. Sutariau, kad važiuodamas iš darbo sustos Decathlon parduotuvėje ir nupirks kuprinę. Dienai praėjus Tomas sako: "O gal tu galėtum vakare, aplankius kačiuką, išlipti "Little India" metro stotelėje, drauge kuprinę nupirksim". Dar pagalvojau, ar ne paprasčiau jam po darbo vienam užsukti, bet kad jau palinksėjau, kad gerai tai gerai. Kaip ir paprastai, aplankiusi kačiuką išskubėjau link sutartos "Little India" stoties. 

Paprastai Singapūre žmonių visur labai daug: visi tvarkingai išsirikiuoja į eilutes, sukiša nosis į savo išmaniuosius telefonus ir niekas niekur neskubėdami visa mase juda pirmyn. Beje, dėl rikiavimosi į eilutes šis fenomenas ne kartą stebimas net prie restoranų ar tam tikro prekės ženklo ar tiesiog loterijos tikrinimo postų. Masė žmonių išsirikiuoja ir laukia savo eilės, kol prieis, nors tarkim šalia gali būti bent 5 laisvesni restoranai. Žmonės čia pripratę tankiai ir glaudžiai gyventi. Kartais susidaro toks jausmas, kad kiekvienas rūpinasi tik savimi ir nemato nieko aplinkui. Tik nepagalvokit neteisingai, tvarka, pagarba ir taisyklių laikymasis čia labai gerai išugdyta.  Pavyzdžiu,i tik įlipus vyresniam žmogui į metro, sėdintys arčiau durų iš karto pašoka. Man dar vis sunku judėti su visa mase, kartais norisi visus aplenkti, apeiti, apibėgti. Dažniausiai tai padaryti ganėtinai sudėtinga.

Turėjau dar kelias minutes, kol laukiau Tomo, tad nusprendžiau dar nesulaukus jo, iškišti nosį ir pasižvalgyti. Iškilusi iš metro pasijutau lyg būčiau patekus į kitą šalį. Žmonių čia knibždėjo dar daugiau nei visur kitur, aplinkui buvo išsidėsčiusios įvairiausios parduotuvėlės, turgeliai, kur buvo tiesiog krūvomis sukrauti parduodami grožio produktai, daržovės, vaisiai ir... įvairiausi aukso dirbiniai. Dirbiniai ne šiaip grandinėlės, bet storiausio pluošto aukso grandinės. Vietiniai sako, viskas kas vertingiausia reikia susidėti ant savęs... 😃 

Štai atėjo ir Tomas, pakvietė puodeliui kavos.... Ėjom pro visas parduotuvėles, o aš vis norėjau sustoti, Tomas vedėsi mane tolyn. Jaučiau visur ore tvyrantį smilkalų kvapą, keliuose lauko stenduose buvo galima nusipirkti indiškų gėlių. Prisėdome labai jaukiame vietiniame restoranėlyje. Po dienos kelionių jaučiausi pavargus, tiesiog nebejaučiau kojų. Pasitarėm, kad dabar lengvai užkasim, o vakarieniausim po apsilankymo vietiniame prekybcentryje. Tomas vis nerimavo, ar turėsiu jėgų vaikščioti, nes prekybcentris bus nemažas. Aš dar tik nusijuokiau ir numojau ranka: "Dar ne tokių esu mačius.... 😊"

Toliau siauromis gatvelėmis pralenkėm dar kelis kvartalus, nuostabiai raižytą šventyklą, aplinkui išskirtinai kitaip nei čia mačiau labai daug vyrų ir gal tik kelias moteris... Kažkaip pasijutau nejaukiai, nes pasvarsčiau, gal čia su savo šortais ne visai tinkamai apsirengus. Atkeliavom į "Mustafa" prekybos centrą. Apsauga Tomo kuprinę patikrino ir uždėjo plastmasinį susegėją, kad negalėtų nieko įsidėti į vidų. Įėjus į vidų tiesiog raibo akys nuo daiktų kiekio. Kokių tik čia prekių nebuvo pridėta. Niekaip nesupratau kaip veikė sistema: atrodė, lyg būtų kaip ir atskiros parduotuvės, ar greičiau skyriai, bet kur bepasirinktum prekę, gali susimokėti bet kurioje bendroje kasoje. Čia tiesiog gali surasti absoliučiai viską, lyg "Senukai", "Drogas", "Ermitažas", "Žana", "Maxima" ir dar kokia nors parduotuvė viename, nuo grožio iki buities prekių, nuo maisto iki batų, drabužių ir didžiausio aukso dirbinių skyriaus.... Čia tiesiog pirkinių rojus 😃

Kuo toliau, tuo dažniau pagalvoju apie plaukų salvos keitimą. Daugumoje parduotuvių plaukų dažų skyriuje gali pamatyti va tokį vaizdelį :) Iš kokių 13 matytų parduotuvių vienoje radau 1 spalvą 1 gamintojo, kuri dar yra per tamsi blondinė, ir kitoje parduotuvėje irgi 1 spalvą kuri daugiau mažiau tiktų man 👱

Galiausiai, kai visiškai nuvaikščiojom kojas po paklaidžiojimo po šį milžinišką ir klaidų Mustafa prekybos centrą, visiškai nebeturėdami jėgų keliavome į Arun - Tomo kolegos pasiūlytą indų virtuvės restoranėlį "Komala Vilas". Užėjus, viduj buvo pilna žmonių, tad atsiklausėm moteriškės ar galim prisėsti šalia ir atsisėdom. Priėjus padavėjui užsisakėm, o padavėjas palingavęs galvą pasakė reikės lipti į antrą aukštą, mat pirmame tik užkandžius duoda. Užlipom į antrą aukštą. Čia žmonių irgi tiršta, tad vėl pakartojom procedūrą ir atsiklausę prisėdom prie poros vietinių indų. Dar po kiek laiko, padavėjas atlaisvino mums atskirą stalą ir pakvietė persėsti, nors man puikiai būtų tikęs ir buvęs stalas. Po to, kai atnešė patiekalą kaip visas stalo dydis tai apsidžiaugiau, kad visgi persėdom. Buvo nesvietiškai skanu.

 Indiška masala arbatytė - energizuojanti ir nuteikianti geram vakarui

Skanumėlis indiško maisto restoranėlyje Komala Vilas, Little India rajone

Gal ir simboliška, kad skrendant čia kažkodėl pasirinkau filmą Avataras, nes kol kas kaip tas Avataras ir jaučiuosi, kuris nori pažinti, patirti, įsilieti ir tapti savu šiose žaliose miesto džiunglėse. Sakoma, kad Singapūrui pažinti užtenka 2-3 dienų. Turiu jų daug daugiau ir labai tuo džiaugiuosi, nes šis miestas-valstybė dar turi labai daug ko pasiūlyti. Kol kas pasilikau labiausiai lankomus turistų objektus kaip vyšnias ant torto vėlesniam laikui. Čia mane žavi viskas: tvarka, gebėjimas sugyventi taip glaudžiai, pagarba, multikultūriškumas, gamta ir tas begalinis skonių pasaulis, kur kiekvieną dieną gali rinktis iš milijono pačių įvairiausių patiekalų ir virtuvių...  O jau ryt laukia nauja patirtis ir dar viena pažintis su Azija - lankysim Vietnamą... tikiu, kad nauja patirtis bus labai skirtinga. Tad laukite tęsinio...:) 😅

ZAMBIJA - ne pagal planą

Oro uostas Johanesburge

Šį pasakojimą ilgai laikiau juodraščių skiltyje. Visgi ne veltui sakoma viskam yra savo laikas. Šiandien atėjo laikas papasakoti paskutiniąją kelionės į Afriką istoriją. Papasakosiu, kaip nusprendėme aplankyti valstybę, esančią Afrikos vidurio pietuose ir pagaliau pajausti tą tikrąją toliau nuo civilizacijos atitrūkusią Afriką bei pamatyti vieną iš 7 natūralių gamtos stebuklų - Viktorijos krioklyį - Zambiją. 

Pagal dydį pasaulyje Zambija yra 39 valstybė. Čia gyvena vienuolika su puse milijono gyventojų, didžioji dalis kurių gyvena labai skurdžiai. Net 64 % šalies gyventojų išgyvena už mažiau nei 1 $ per dieną. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis - natūrinis ūkininkavimas, žemdirbystė iš kurios išgyvena didžioji dalis vietinių gyventojų. Pagrindinis šalies ekonomikos variklis - vario kasyba ir sodrinimas, nors paskutiniu metu turizmas, investavimas ir privatizavimas smarkiai prisideda prie bent šiokio tokio šalies ekonomikos lygio palaikymo.

Šiai kelionei turėjome viso labo savaitę laiko. Pastudijavę galimybes keliauti po Zambiją, išanalizavę susisiekimo ir transportavimo galimybes, nusprendėme nekeliauti po šalį: autobusai Zambijoje pastoviai vėluoja ir kiekvienąsyk skirtingai. Automobilio nuomos galimybės ne itin džiugino taipogi: nors išsinuomoti galima ganėtinai už padorią kainą, visgi pasirašant nuomos sutartį reikia stebėti niuansus, ypač dėl kilometražo ribojimų, o dar pastudijavę apie kelių ar tai taip vadinamų autostradų kokybę, šį sykį į Lusaką - Zambijos sostinę, nusprendėme nekeliauti ir apsistoti Livingstone, miestelyje pietų Zambijoje, esančiame pačiame pasienyje su Zimbabve ir pasidžiaugti internete skelbiamais įvairiausių turizmo bendrovių teikiamais pramogų pasiūlymais, na bet apie juos šiek tiek vėliau. Pirmieji lūkesčiai atostogoms susiformavo dar naršant ir renkant informaciją prieš kelionę. Nepaisant fakto, kad tai viena vargingiausių šalių pasaulyje, apie Livingstoną susidariau štai tokią nuomonę: kad tai viena iš labiausiai turistinių lokacijų, kur net oro uoste už vizą galima atsiskaityti kortele - o tai jau tikrai daug, nes paprastai vizų klausimas Afrikos valstybėse būna kiek komplikuotas, gan dažnai vizą gali įsigyti tik pateikęs išankstinę užklausą per savo šalies konsulatą, o čia mat sudarytos sąlygos net kortele atsiskaityti... :) Internete buvo rašoma, kad tai viena labiausiai pasaulyje lankomų turistų vietų, tad vaizduotėje piešiau sau vieną iš Turkijos kurortinių miestų ir pradėjau galvoti, kad ko gero visas miestelis bus nusidriekęs vien viešbučiais... Po laikotarpio gyvenant "tarp sienų" Johanesburge ir uždarų rajonų, pamaniau: "na dabar pateksim vėl į turistinę erdvę, bet gal nieko tokio, juk ir tokios atostogos bus įdomios..., Juk negali visą laiką skubėti ir vis kažko tikėtis, reikia kartais ir atsipūsti". Svarstėm, kad automobilio nenuomosime, dėl taikomo kilometražo ribojimo, o vietoje jei jau reikės, pasivažinėsime su taksi. Nacionalinių parkų bei gyvūnų nemažai jau buvom pamatę gyvendami Johanesburge, tad juos irgi įsitraukėme tik į atsarginį lankytinų vietų sąrašą (o ir jiems aplankyti juk automobilis būtinas). Pasirankiojome pasiūlymų su įvairiausiomis pramogomis, tokių, kokių niekur kitur negali tikėtis, kaip pavyzdžiui išmėginti plėšriųjų gėlavandenių tigražuvių žvejybą ar ekstremalųjį raftingą Zambezės upėje. Taip besvajodama susirašiau visą sąrašą pramogų bei skaičiavau numatomas kelionės išlaidas. Na ir žinoma, didžiausius lūkesčius kėliau Nuostabiajam Zambijos perlui - Mosi oa Tunya arba dar vadinamajam "griaudžiančiajam rūkui" arba Viktorijos kriokliui - didžiausiam pagal dydį (pagal pločio 1708 m. ir aukščio 108 m. santykį) kriokliui pasaulyje, kuris lyg begalinė skraistė, neturinti nei pradžios nei pabaigos nusidriekia per du du besijungiančius nacionalinius Zambijos ir Zimbabvės parkus.

Zambijos oficiali valiuta yra kwacha, kas išvertus į lietuvių kalbą reikštų "aušra", siejant su Zambijos istorija - "Naujoji laisvės aušra". Valiuta pradėta vartoti 1968 m. Dar devintojo dešimtmečio pabaigoje šalis patyrė didelę ekonominę krizę, valiuta stipriai nuvertėjo ir dar 2012 m. 1 JAV doleris buvo lygus 5120 kwachų. Baisu pagalvojus, kokias sumas būtų reikėję išsikeitus pinigus nešiotis, jei nebūtų įvykdytas valiutos perskaičiavimas - būčiau milijonierė. Laimei, Zambijos bankas 2013 m. įvykdė valiutos perskaičiavimą ir nubraukė 3 nulius. Apsidžiaugėm, kad bus paprasta pasiskaičiuoti kainas, kadangi sumą tereikėjo padalinti iš 2, kad gautųsi suma "Litais". Su šia džiugia mintim, likus dienai iki skrydžio Tomas užsuko į banką Johanesburge išsikeisti pinigų, kur ir prasidėjo mūsų visos dar net neprasidėjusios kelionės linksmybės. Banke Tomas buvo palydėtas į atskirą kabinetą, lyg būtų pageidavęs kokią paskolą imti. Darbuotoja pasiteiravo ar pinigai buvo užsakyti keitimui iš anksto. Tomas, žinoma, atsakė, kad ne. Tuomet ji atsiprašė ir grįžo jau nebe viena o su dar viena kolege, kuri maloniai pranešė, kad pinigus būtina užsakyti prieš 2 dienas, o atėjus atsiimti pinigų pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, vizą, gyvenamosios vietos dokumentus, darbo sutartį... ir gal dar ką nors ko jau net neprisimenam... Kai man Tomas papasakojo savo nuotykius banke, tik išpūčiau akis ir atsisėdau. Taip nieko nepešę ir su neiškeistais Randais kišenėje skridome į Zambiją. Na jau Livingstone Randus svarstėm tikrai rasim kur išsikeisti.... Tik nepagalvojom, kad skrendam gegužės 1-ąją, laisvą nuo darbo dieną. Bet apie tai šiek tiek vėliau...

PIRMIEJI IŠŠŪKIAI

Dar Johanesburgo oro uoste važiuodami autobusu į lėktuvą buvome maloniai nustebinti: pirmą kartą Afrikoje išgirdome lietuvių kalbą. Į Livingstoną skridome drauge su ketveriuke PAR'e dirbančių lietuvaičių. Per visą laikotarpį praleistą Afrikoje tai buvo vieninteliai sutikti lietuviai, o kartu ir šios mūsų atostogų kelionės draugai :)

Skrydis buvo malonus, truko apie 2 valandas. Vis pagalvoju, kad įskaičiuotas maitinimas lėktuve gerokai prisideda prie laiko stumdymo lėktuve. Livingstonas pasitiko maloniai nustebinęs savo oru. Atidarius lėktuvo duris į vidų plūstelėjo karšto oro banga. ypač prisiminus, kad absoliučiai nieko vasariško persirengti neturėjau. Mat buvau prisiskaičius, kad geriau kojų plikų šiuose kraštuose nerodyti, o ir oro temperatūros tikėjausi gerokai mažesnės, tad jau galvoje sukosi mintys ką darysiu su savo apranga... Oro uostas, arba tiksliau angaras iki kurio iš lėktuvo nupėdinome pėstute buvo gerokai apgriuvęs, palubėse styrojo laidai ir iš šonų kyšojo triūbos.

Ties patikrinimo postais nusidriekė eilės. Judėjome link tikslo palengva. Greta vaikščiojo pareigūnas ir mosuodamas lazdele vaidino, kad labai sėkmingai reguliuoja eiles. Prie pasų patikrinimo bei vizų išdavimo langelių drauge su su mūsų naujaisiais draugais priėjome paskutiniai. Vienas iš pareigūnų pamatęs pasą paklausė, kas čia per valstybė, bet greta sėdėjęs kitas pareigūnas staiga netikėtai šyptelėjo ir ištarė: "Sabonis". Na va, pasirodo ir čia, kamuolį dažniausiai spardančiųjų krašte atsirado vienas krepšinio fanas :) Užpildžius visus reikiamus dokumentus jau buvome pasiruošę gauti vienkartinę vizą, teliko tik atsiskaityti. Buvom skaitę, kad Zambijoje banko kortelėmis atsiskaityti galima tikrai ne visur ir dažniau veikia Visa kortelės, nei Mastercard. Tačiau kadangi Tomas turėjo abi, o bankomatų Livingstone pilna, dėl to nesijaudinome. Tąkart oro uoste sėkmingai atsiskaitėm, bet kaip vėliau paaiškėjo tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai galėjome atsiskaityti Tomo Swedbank kortelėmis, kuriose ir buvo visi mūsų turimi pinigai, skirti kelionei. Tiesa dar turėjome šiek tiek Randų, kuriuos išsikeisti pasirodė irgi nebuvo taip paprasta kaip tikėjomės - mat atskridome laisvą nuo darbo dieną... Kuo toliau tuo linksmiau darėsi... Oro uosto bankomate išsiėmėm paskutinius mano kortelėje turimus 50 eurų vietine valiuta. Šiek tiek atsipūtę ir atsigavę po visų oro uosto procedūrų išėjome į lauką, buvo baisiai karšta, nieko persirengti, kas tiktų tokiam orui neturėjau, tai tiesiog nusiėmiau megztinį. Prie mūsų iš karto pribėgo taksistai ir pradėjo siūlyti pavėžėti, prasidėjo derybos. Jos čia vyksta kitaip nei musulmoniškuose kraštuose, jeigu mato, kad išmanai kainas, vietiniai labai ilgai nesidera, o tiesiog sutinka pavėžėti, juk čia viskas šalia.

KURORTAS... ? :)

Livingstono miestelis

Iki hostelio, kuris buvo beveik miestelio centre buvo apie 10 Km atstumas. Važiavome gan senu mėlynu taxi automobiliu be kondicionieriaus. Jaučiausi pavargusi ir alkana. Pradėjo matytis pirmieji miesto vaizdai. Jie buvo visiškai kitokie nei buvau nusipiešusi savo vaizduotėje. Atrodė, kad nematau nei vieno turisto, nei vieno viešbučio, jokių dangoraižių, namukai paprasti ir betonuoti, gatvės gan purvinos, šalikelėse mėtosi šiukšlės. Tvorų ir gan nemažai pakraščiuose, tik jos nebe elektrine viela apvestos, o stiklo šukėmis paviršiuje įbetonuotos. Gatvėse nei vieno Europietiškos išvaizdos žmogaus..., net ir šaligatvių ne visur buvo matyti. Gatvės pilnos dulkių ir smėlio...Pamačiau supermarketą, pagalvojau kiek iki jo teks eiti nuo mūsų hostelio, juk pilvas jau gurgte gurgė - noriu valgyti. "Atvažiavome" - pasakė taksistas ir sustojo ties ilga siena su aukštais vartais.
Pabeldus į duris sargybinis atidarė vartus... pasijutau lyg būčiau patekus į kitą pasaulį. Mačiau, kaip gupelė jaunimo pliurškiasi baseine ir jau svajojau kaip į jį šoksiu. Vidinė siena buvo išmarginta dailiais piešiniais, augo medžiai ir krūmai. Kambarį gavome greitai, buvome supažindinti su taisyklėmis kaip užsisakyti grilinimo paslaugas bei kaip nuvažiuoti iki krioklio, kuris buvo viso labo už 10 Km nuo viešbučio. Buvau baisiai alkana ir buvo baisiai karšta, o persirengti neturėjau į ką, o ir pinigų turėjom neperdaugiausiai jau svarstėm ką reikės daryti, nes prieš akis savaitgalis, bankai nedirba, tad išsikeisti bus sudėtinga. Tomo kortelės niekur neveikė (jau labiau pramogos dėlei išbandėm visus 10 skirtingų Livingstono bankomatų), tad persivedėm pinigus į mano sąskaitą, žinoma jie įkrito tik po ilgojo savaitgalio. Išsikeitėme atsivežtus Randus ir tris dienas leidom taupiai, kol galiausiai atėjus pirmadieniui pinigai įkrito į mano kortelę ir galėjome išsigryninti. Palengvėjo tikrai... Dar pagalvojau tada, kaip esame priklausomi nuo lustinės kortelės ir naujųjų technologijų... Žinoma pats viešbutis mums gerokai pagelbėjo, nes didžiąją dalį pramogų užsisakėme būtent per juos tad ir atsiskaityti galėjome vėliau.

Besiruošdama kelionei ilgai galvojau kokius gi drabužius dėtis. Zambijoje geriau trumpų šortų nenešioti, mat plikos kojos laikomos seksualumo išraiška, net labiau nei didelė iškirptė. Tad kraunantis daiktus pasvarsčiau, juk Afrikoje žiema, o pastarosiomis dienomis Johanesburge geriausiai jaučiausi su megztuku, tai ir pasiėmus džinsus bei porą džemperių ir jaučiausi visai tinkamai pasiruošusi kelionei. Na dar dėl viso pikto Tomui ir sau maudymosi kostiumus įsimečiau... Čia atskridus supratau, kad šortai čia net labai nešiojami, juk čia ne visa Zambija ir kad veltui nieko nepasiėmiau jaučiausi lyg koks pingvinas patekęs į keptuvę. Išsiruošėm ieškoti maisto ir pasižvalgyti po parduotuves. Miestas ir toliau sėkmingai mane stebino, tik išėjus į gatve mus pasitiko vietinis ir pasiėmė su viena ranka Tomą, su kita mane ir pradėjo klausinėti iš kur ir ką čia veikiame. Buvau skaičiusi, kad vietiniai baltaodžius priima su pagarba ir vienas iš pagarbos ženklų - laikyti už rankos ir kol kalbi nepaleisti. Buvo neįprasta, bet iš mandagumo leidau jam laikyti mano ranką, nors viduje norėjau sprukti kuo toliau. Kas buvo keisčiausia, pokalbio metu tikėjausi, kad nepažįstamasis nusitemps mus kur nors ko nors nusipirkti ar kokią savo parduotuvę parodyti, bet taip nebuvo. Jis tiesiog pasilabino, pasikalbėjo ir po to sėkmingai kiekvieną dieną mus kalbino, na ir ne vienas jis toks buvo... Galiausiai pripratau ir visai malonu taip besilaikant už rankų bendrauti tapo. :)

VIKTORIJOS KRIOKLYS

Vietinė gyventoja, vietinių vaikoma, užtat turistų dėmesio tikrai labai daug sulaukianti...

Man gyvybiškai reikėjo šortų ar suknelės ar bet ko su kuo neiškepčiau. Nežinau ar kada dar esu jautusi tokį diskomfortą, na gal tik kai keliavome į Maroką. Tuomet prisidėjau vasarinių drabužėlių, bet gavosi atvirkštinis variantas, buvo gerokai atšalę.... tad visą laiką pravaikščiojome su tais pačiais drabužiais. Miestelyje pasirodė nemažai drabužių parduotuvyčių. Pamaniau: na dabar tai jau "apsishopinsiu". Tik greitam mano nusivylimui supratau, kad visos jos dėvėtų drabužių parduotuvėlės, vėl likau nesupratusi, negi jie neturi net prekybos centro? Na po poros dienų tiesa ir tokį radome, bet jo jau mums nereikėjo, vienoje iš vietinių parduotuvių vis tik radau mūsiškų "Gariūnų" stiliaus atitikmenį su naujomis suknelėmis, tiesa kai kurios turėjo labai įdomius dydžius, visos per krūtinę buvo gerokai per didelės, bet kadangi kaina buvo juokinga, tai išsirinkusi tinkamiausią  pasičiupau, nes jau labai reikėjo maisto. Atėjus į prekybos centrą prekės neatrodė taip tvarkingai ir švariai sudėliotos, virš pomidorų ir kitų daržovių ratus suko musytės, o ties balta formine duona buvo išsirikiavusi eilė vietinių gyventojų - kaip supratau ji čia yra vienas geidžiamiausių produktų. Produktų kainos pasirodė gan didelės. Grįžom namo, pavalgėm ir išsitiesėm prie baseino ....Pagaliau supratom, kad viskas apie ką skaičiau internete įgavo visai naujus atspalvius, ką ten atspalvius, visas spalvas. Iš tikrųjų tai net džiaugiausi, nes keliaujant vienas svarbiausių tikslų yra pasisemti naujos patirties ir naujų įspūdžių, kurių ši kelionė žadėjo tikrai daug.

Kitą dieną išsiruošėme pamatyti stebuklą dėl kurio ir važiavome - Viktorijos krioklį, kuris buvo vos už 10 Km nuo vietos, kur gyvenome. Atsisakėme minties keliauti pėstute, ir gerai padarėme, nes takelio ar parko iki krioklio nėra sukurta, tad pasinaudojome viešbučio transferiu ir atvažiavome taxi. Susimokėję gan nemažą įėjimo mokestį iškeliavome į Livingstono - Viktorijos krioklio arba vietinių Mosi-ao-Tunya vadinamą parką. Rūkas, kuris griaudžia. Tikrai niekaip kitaip ir negalėtum pavadinti, vietomis susišnekėti buvo sunku, o ir sausi nelikome bekeliaudami po parką... Tai didžiausias krioklys pasaulyje (1708 metrai pločio ir 108 metrai aukščio), lyg ilga išgrauža ar kanjonas, arba lyg tikras gyvatės formos drakonas besispjaudantis vandeniu... lyg siena paskendusi savo pačios rūke, kai nesimato nei galo nei pradžios... Nežinau kiek dar palyginimų galėčiau sugalvoti šiam vaizdui... bet žinau viena - tai vienas neįtikėtinamiausių vaizdų, kuriuos teko matyti gyvenime.

Babuinai... jų čia visa galybė... Atrodė tokie mieli ir nekalti kad nesinorėjo nueiti... Bet vietiniai dažniausiai taip negalvoja. Šios beždionės čia nelabai mylimos dėl savo padarytų "zbitkų"... :)

 

Su nauja suknele.

Taip besigrožint kriokliu ir nuostabiai suprojektuotu Livingstono parku susitikome mūsų naujuosius draugus lietuvius. Pasilabinę pasišnekučiavome ir pasitarėme, kad galėtume vakare drauge išeiti papramogauti, pasižiūrėti, koks gi tas naktinis gyvenimas čia verda ir kaip linksminasi žmonės. Įdomiausia buvo tai, jog vakare tos miesto vietos, kur atrodė jog niekas nevyksta ir visiškai tuščia naktį atgyja ir prisipildo sausakimšai, pasirodė, kad čia yra ir daugiau baltaodžių žmonių. Užsukom į vieną iš vietinių barų, kur linksmybės jau buvo įsisukusios. Paprastai mano akis pratusi matyti, kad jei pasilinksminimo vieta, tai šokti pirmos pradeda merginos. Tačiau čia krūvelė vietinių vaikinų įsisuko į aikštelės vidurį ir galima sakyti visą vietinį šou padarė su įvairiausiais akrobatiniais triukais, Negalėjau patikėti tuo ką matau...Po to jie sėkmingai pradėjo šokdinti visus čia susirinkusiuosius. Netikėta ir smagi patirtis tas vietinis naktinis gyvenimas Livingstone.

Visada įdomu stebėti vietinius žmones, vietinius turistus. Jiems įėjimo kaina į Viktorijos krioklio parką gal dešimt kartų mažesnė nei turistams iš kitų kraštų ir jų čia tikrai nemažai. Moterys man pasirodė labai gražios, dailių veido bruožų, dauguma daug kūdesnės nei Pietų Afrikoje. Dailiai sudėtų figūrų. Tiesa, nors ir čia labai populiaru pintis įvairiausio tipo ir ilgio kasytes, įmantrių šukuosenų susuktų ar surištų iš tų kasyčių pasirodė daug mažiau. Daug paprastesnės ir švelnesnės jos su savo krūvom vaikučių pasirodė. Tiesa, Livingstone net ir perukus nešiojančiųjų pasirodė daug mažesnis kiekis moterų, nors perukai, turbūt, vienas populiariausių galvos apdangalų Johanesburge, gal dėl specifinių jųjų natūralių plaukų: stipriai besigarbanojančių ir ne itin stiprių bei sveikų. Gal dėl to perukas yra pasirenkamas kaip paprasčiausia priemonė pasiekti norimą rezultatą. Visą laiką čia būdama svajojau išmokti pinti ar pačiai sau susipinti milijoną kasyčių.... Tik vis pabijodavau, kaip grįžus į LT sureaguos mano darbdavys :)

Visai šalia vandens kritimo vietos, prie kurios prieini yra gilios uolų išgraužos. Ir laikotarpiais kuomet vanduo žemas, gali nubristi į tuos vadinamuosius "Velnio baseinus" ir jaustis lyg džiakuzi vonioje ant bedugnės krašto. Šį kartą šios pramogos neišbandėm, nes vanduo buvo net laaabai patvinęs.

Turbūt milijoną Viktorijos krioklio nuotraukų pridariau visomis kryptimis, nes pats parkas labai smagus pasivaikščioti ir pamatyti. Bet vienas takas paliko vistiek didžiausią įspūdi. Juo einant prieini, ko gero arčiausiai krioklio ir kad patektum toliau turi pereiti  beždžionių tiltu, kuris yra kiaurai permirkęs nuo purškiamo krioklio vandens. Batus jau buvau nusiavusi seniau, tad kai keliavau tiltu kojos slydo į visas puses, bet galiausiai nuėjom / nučiuožėm šlaputėliai į kitą liepto galą.

Kai nori būti iki kojų pirštukų galiukų šlapias, tereikia pasivaikščioti greta krioklio :)

Mosi-ao-Tunya krioklio purslai arba rūkas kyla iki 400 metrų aukščio, o retkarčiais net dar aukščiau, todėl matomi net 48 kilometrų atstumu nuo krioklio. Du kartus per metus, kuomet krioklys būna labiausiai pasruvęs ir kuomet būna pilnatis, čia gali išvysti neįtikėtiną reginį... tikrą gamtos stebuklą, apie kurį niekada gyvenime net nebūtum pagalvojęs. Ir esu laiminga galėjusi tą stebuklą išvysti - tai mėnulio vaivorykštė.... Tokį reginį gali išvysti tik vos keliose pasaulio vietose, dėl reikalingų sąlygų šiam reiškiniui įvykti. Esame pratę prie kasdienės saulės spindulių nutviekstos spalvotosios vaivorykštės, bet nuo mėnulio spindulių ji sukuria skirtingą atspalvių gamą ar tiksliau šviesios lanką. Kadangi vandens purslų tiek daug ir jie išsisklaido dideliu atstumu, Livingstono parke gali pamatyti šį neįtikėtiną reginį. Prieš kelionę į Zambiją apie šį gamtos reiškinį nežinojau ir tai buvo viena didžiausių gyvenimo staigmenų ir galbūt netgi dovanų. Tik įėję į parką pamatėme iškabą ir sužinojome, kad būtent dabar yra pats palankiausias laikotarpis išvysti šį stebuklą. Nusprendėm likti parke iki sutemų ir sulaukti saulėlydžio bei pamatyti Mėnulio vaivorykštę. Laukėm kelias valandas ir pagaliau sulaukėm... Pereinančių spalvų šviesos spindulys, dengė atkarpą tarp krioklio ir skardžio... Pilnatis ryškiai švietė. Mėnulis vis aukščiau kilo į dangų, leisdamas pamatyti vis kitokiu kampu vaivorykštę. Ir tikrai tai vienas labiausiai įsimintinų gamtos stebuklų ir kartu dovanų, kurias gyvenimas man atnešė.

Šalia Mosi-ao-Tunya vandens kritimo krašto

NAUJOS PAŽINTYS...

Vieną vakarą besišnekučiuodami prie baseino patraukėme dėmesį dviejų vietinių turistų, kurie čia atvyko pailsėti iš Lusakos. Tai buvo nepaprasta pažintis, viena tų, kuri tęsiasi iki šiol. Temos atrodė neišsemiamos, nes kalbėjome apie viską pradėję nuo to iš kur ir kas esame, sužinojome, kad Anok leidžia žurnalą ir puikiai žino kur Lietuva yra. Jo draugas Jo Jo irgi linksmų plaučių, netrūko linksmų istorijų. Taip bešnekučiuodami sulaukėm grilintos mėsos vakarienės. Nusprendėm drauge eiti pasilinksminti ir vėl kaip ir praeitą kart su sutiktais draugais lietuvaičiais atsidūrėme tame pačiame bare, radome ten ir juos. Prie mūsų prisijungė ir amerikietė dirbanti Lusakoje banke. Ilgai gvildenome korupcijos ir biurokratinio aparato Zambijoje subtilybes. Pasijutau lyg būčiau su seniai matytais bičiuliais. Tą kart Savana liejosi laisvai. Tai Pietų Afrikoje gaminamas sidras, lengvas, gaivaus skonio ir visai nesaldus gėrimas. Tam klimatui tikrai tiko.... Šokom iki paryčių, kol nebejaučiau kojų... Prisiminus tą vakarą ausyse skamba ir tuo metu populiarumo viršūnes skynusi daina, kurią per tą vakarą paleido gal kokius 10 kartų... Iki galo nežinau kuom ji vietinius taip traukia, bet man ji atmintyje įstrigo kaip prisiminimas apie Zambiją...

https://www.youtube.com/watch?v=Lypj5YO-Irc

GYVENIMAS ZAMBIJOJE IR PRABANGIOS PRAMOGOS

Kadangi vieną dieną nuo pat ryto iki tamsaus vakaro išbuvome Viktorijos krioklio parko, tikrai gerai jį apžiūrėjome ir kitomis dienas jau jau ieškojome kitokių pramogų. Viena jų - ekstremalus raftingas Zambezės upe. Esam bandę raftingą Chang Mai, Tailande, bet tai visiškai nepalyginami dalykai su tuo, ką patyrėme čia. Pramoga susidėjo iš kelių etapų, kurių kiekvienas vertė vis kitaip susiimti, reaguoti, suvokti ir ne kartą perlipti per save ir psichologine, ir fizine prasme. Mūsų kelionės vadai ir kuratoriai buvo vietiniai nuo mažumės plaukioję šiuose vandenyse, tad gerai išmanantys kiekvieną slenkstį, kiekvieną vingį ir atkarpą. Raftingas čia atliekamas už krioklio nusileidimo vietos, gerokai pavažiavus pro vietines gyvenvietes, nes viršuje iki krioklio Zambezė pilna laisvai gyvenančių krokodilų, kuriuos vėliau irgi turėjome progos apžiūrėti po raftingo plaukdami į vakarinį kruizą su vakariene. Žodžiais sunku nupasakoti šią pramogą, bet pirmas iššūkis buvo fizinis - nusileisti nuo stataus šlaito laiptais sukaltais iš vytelių. Kojos drebėjo visą tą pusvalandį, kol leidomės žemyn, galvojau nusiridensiu stačiai, bet tvirta gido ranka išgelbėjo. Ir vėliau pačioje upėje išgelbėjo, kai pajutau ką reiškia skęsti. Tai buvo dar vienas išbandymas man... na ir ne tik man, mūsų visi kompanionai panašią situaciją išgyveno, kai turbūt pirmą kartą gyvenime realiai pajutome ką reiškia skęsti. Tikrąja to žodžio prasme tai išgyvenau. Artėjant į pabaigą tikrai smagiam ir įspūdingam plaukimui plaustas vertėsi, o upė labai srauni, kupina slenksčių ir įvairių povandeninių srovių, kurių viena ir pasigavo mane, tiesiog iš visų jėgų kapanojausi į viršų, bet jaučiau lyg kažkokia papildoma jėga neleidžia išnirti ir laiko įsikibusi ir nepaleidžia iš vandens... Mačiau virš galvos šviesą, kuri deja tolo nepaisant pastangų plaukti į paviršių. Tikriausiai tas jausmas truko tik kelioliką sekundžių, bet tuo metu pamiršau, kad esu su gelbėjimo liemene ir tikrai nebežinojau ar išplauksiu. Žinoma fizika padarė savo ir liemenė galiausiai iškėlė į paviršių, taip pat šalia raftingo valčių papildomai plaukia dar du baidarininkai su vienvietėm baidarėm, jie mus iš to vandens visus surankiojo ir padėjo parplaukti iki plausto. Ta patirtis ir visa kita, kas įėjo į pramogą paliko tikrai neišdildomą įspūdį galvoje. Kartu tai buvo ir dar viena proga priartėti prie vietinių gyventojų, kuriuos matėme važiuodami per vietinius kaimus. Galėčiau tai pavadinti psichologiniu patyrimu... susimąstymu ir apmąstymu visko ką tu pats turi, ko pasiekei ir kaip kartais to nevertini ir pamiršti, kas gyvenime yra svarbiausia... Matydami kaip jie gyvena moliniuose nameliuose, o maži vaikučiai bėga paskui mašiną ir gaudo koka kolos ir vandens buteliukus mėtomus pro mašinos langus, nes jiems tai turbūt didžiausias turtas. Juk vanduo čia laikomas didele prabanga. Ir tie vaizdai nebuvo kaip nors pagražinti ar kaip kokioje Turkijoje ar Egipte, tai nebuvo parodomoji programa. Tai buvo realybė, kuri mano širdyje įstrigo visam gyvenimui... ilgai po to dar su Tomu, jau po kelionės diskutavome kaip skirtingai mes gyvename, kokie skirtingi lūkesčiai, viltys, siekiai... kokios skirtingos galimybės ir kaip vieniems "duotos" vienokios sąlygos, kitiems kitokios... Sakau "duota", nes turbūt gimus čia ar gimus Lietuvoje akivaizdžiai turi skirtingas galimybes norėti, mokėti, siekti.... realizuoti ir tiesiog gyventi... Iš kitos pusės, pasižiūrėjus į tų žmonių šypsenas ir mokėjimą džiaugtis paprasčiausiais dalykais ne visada aišku ar tos mūsų "galimybės" tikrai jiems tokios reikalingos...

Jau po raftingo atsikvėpėme kruize po Zambezę ir pasimėgavome vakariene laive...

Žiovaujančio begemoto galva.... 

ŽVEJYBOS YPATUMAI

Tai buvo paskutinė pramoga mūsų sąraše. Leidomės į plėšriųjų tigražuvių (Tigerfish) žvejybą, o tiksliau vietinių vadinamą medžioklę. Beje, turiu pastebėti, kad bet kokia pramoga savo kainos prasme labai viršijo mano įsivaizdavimą, nes turint omenyje pragyvenimo lygį ir paslaugų kainas tai jos gerokai viršijo net PAR paslaugų ir pramogų kainas. Išplaukėme anksti ryte, buvau susijaudinusi ir tikėjausi labai daug iš šios kelionės, juk žvejojusi buvau vienintelį kartą Islandijoje, kuomet po banginių stebėjimo žvejojome menkes, o tiksliau vieną po kitos traukėme jas iš vandens. Čia buvo kiek kitaip, plaukėme geras porą valandų dideliu greičiu prieš srovę Zambezės upe. Tuomet vadovas sustabdė motorinę valtį ir pasiūlęs atsigerti pamokino kaip užmauti mėsą ant meškerės. Taip taip mėsą, juk ketinome žvejoti plėšriąsias žuvytes. Mokino kaip užmesti ir kaip traukti žuviai užkibus ir kaip stipriai laikyti, nes jos gali būti labai stiprios. Bandėm po kelis kartus vis paplaukdami ir vėl pamėgindami, bet kaip niekas nekibo taip nekibo, dar po geros valandos man jau truputėlį pabodo šitokie žvejybos ypatumai, bet labiau patraukė akį, jau kurį laiką mus besekantis erelis. Aš numečiau meškerę ir visaip kaip bandžiau jį nupaveiksluoti, bet nesėkmingai, nes jis vis blaškėsi tarp medžių. Tada kelionės vadas paėmė gabalą mėsos ir nusviedė į vandenį, erelis tiesiog žaibo greičiu skriejo į jį ir pasičiupo mėsos gabalą. Po truputį vaizdai pradėjo keistis, ant kranto pamatėme kelis ramiai besišildančius ant saulės krokodilus, toliau keletą žirafų atėjusių čia atsigerti vandens. Akis džiugino ir dramblys savo didelį straublį iškėlęs į viršų, pasijutau vėl patekusi į "Game reserve'ą"... Deja per visą kelionės dieną taip ir nepavyko pagauti nei vienos žuvytės. Vėliau išsiaiškinome, kad ir negalėjome nieko pagauti ir buvome sėkmingai išdurti paslaugos tiekėjo, nes tai buvo ne tigražuvių žvejojimo metas, nors buvo baisiai malonu ir įdomu stebėti gyvūnus nuo kranto, visgi bijau ši paslauga gerokai per brangiai kainavo šį kartą.:)

Va tokį džiaugsmą tikėjausi pagauti :)

Džiaugiuosi viskuo, ką patyriau šioje kelionėje ir pamačiau kiek kitokią, kiek laukinę, mažiau civilizuotą, bet kartu ir labai nuoširdžią ir artimą Afriką. Ši kelionė atnešė ne tik naujų pažinčių, įdomių nuotykių ir patyrimų, bet ir dovanų, kurios išliks atmintyje ilgai. Nors ir atrodė, kad viskas vyksta ne pagal planą ir vis kažkas netikėto ir nelaukto nutinka, visgi tie netikėtumai ir buvo tai kas padarė šią kelionę išskirtine ir nuostabia. Tikiu, kad dar sugrįšiu į Afriką, nebūtinai Zambiją ar Pietų Afrikos Respubliką. Tikiu, kad dar yra labai daug, ką noriu savyje išgyventi pažindama šį žemyną...