ROMA. Atgal į praeitį...

Miestas išstypęs ant 7 kalvų, dar vadinamas amžinuoju... arba miestas, į kurį veda visi keliai... Roma.

Anot legendos, karaliaus brolis dvynius Romulą ir Remą pintinėje paleido į upę Tiberį. Išsigelbėjusius kūdikius žindė vilkė kelias dienas, vėliau juos užaugino piemuo, o suaugęs Romulas nužudė Remą ir tapo Romos karaliumi. Lyg įtempto veiksmo filmas, kupinas nenumatytų siužetinių vingių skamba miesto įkūrimo legenda. Visgi šiandien ne vien legendos ir istorijos gundo turistus pamatyti įvairiausius pasaulio kampelius... Kaip tik šviežiai kino teatruose rodomas naujausias James'o Bond'o filmas "Spectre" buvo filmuojamas Romoje. Tad su dideliu malonumu leidomės į kelionę pamatyti vieną romantiškiausių, gausybę istorijų menantį, o kartu ir labai turistų lankomą miestą. Ketinom pasidžiaugti trumpu atokvėpiu ir dar kelias dieneles pratęsti saulėtąjį rudenį, keliauti daugybę kartų pramintais takais, pajusti, pamatyti ir išgirsti šurmulį miesto, kurį dar galėčiau pavadinti miestu - muziejumi. 

APSIGINKLAVĘ

2015 m. lapkričio 30 d. Data, kai antrą kartą lankomės Italijoje ir antrą kartą ji mus pasitinka su ginklu rankose. Pirmąjį kartą, kuomet po atostogų pas mamą Ispanijoje stabtelėjome vienai dienai pasižvalgyti po nuostabųjį Bergamo miestelį ir pamatyti dar mados sostine vadinamą Milaną... Tiesa, jokių madų prisižiūrėti nespėjome. Mūrinis ir pakankamai nykus - turbūt toks apibūdinimas jam labiausiai tiktų...  Vos atvykę iš metro stoties laiptukais kilome į centrinę aikštę, kai akis užkabino šūkaliojantys žmonės, plastikinių stiklinių krūva ir įvairūs popiergaliai išsimėtę po aikštę. Tąkart po futbolo rungtynių sirgaliai nusprendė surengti riaušes miesto centre... Suskubom atsitraukti į saugesnę vietą - užkilom ant miesto katedros stogo... Pasigrožėjome ne tik atsiveriančia centrinės miesto dalies panorama, bet ir spektaklį gavom neblogą: nuo Milano katedros stogo stebėjome skriejančias dūmines granatas, eisenas su pagaliais rankose ir krūvą ginkluotos policijos. Klausėmės girdėtų ir ne tik skanduočių, aidinčių per visą aikštę, kurių garsą karts nuo karto užgoždavo ratus sukančių, lėtai artėjančių  ir  tolstančių sraigtasparnių gausmas.

Šį sykį viskas kiek kitaip... Po visai nesenų teroro įvykių Paryžiuje dauguma Europos miestų sustiprino saugumą savo šalyse, ginkluoti automatais kariškiai, pulkai policijos išsidėstę visoje centrinėje miesto dalyje tam tikra prasme leido pasijausti gal net saugiau negu, kad jų nebūtų buvę... Saugiau nuo kišenvagių, ar kitokių lengvo grobio tykančių dykaduonių. Visgi visą laiką primindami, kad saugumo jausmas labai jau reliatyvus, kad pavojus gali būti visai šalia, kad bet kada gali tapti auka... ir nei pulkai kariuomenės, nei ginklai tavęs neapsaugos, kai atsidursi "kare" nežinia ko ir dėl kokios savo tiesos kovojančio. Tad budrumas neapleido visos kelionės metu.

ITALIŠKA KAVA

Mūsų trijų dienų kelionę pradėjome susitikimu su Marko, hostelio savininku. Labai nuosekliai ir išsamiai pasidalinęs informacija, ką veikti, ką aplankyti, kokias miesto dalis pasirinkti pietums ar vakaro pramogoms bei kokiu transportu keliauti, nepaliko jokių šansų turizmo informacijos centrui. Turėjome viską: nuo žemėlapių iki paženklintų taškų ką veiksime. Dar taręs kelis žodžius pakvietė ryte papusryčiauti jo kepyklėlėje - kavinukėje visai šalia, už kampo. Tad iš pačio ryto ten ir patraukėme. Rytą pradėjome sočiu kapučino puodeliu ir šokoladiniu rageliu, kurie turiu pripažinti ten labai populiarūs. Kai buvau paklausta su kuo pageidaučiau kapučino, man susisuko galva nuo siūlomų variantų, tad tiesiog atsakiau: "Su viskuo", dar pamaniau: "paprasčiau bus"... Gavau kapučino puodelį su grietinėle, kremu, šokoladu, kakavos ir trupinto šokolado papuošimu, puodelio viduryje puikavosi stačiai įsmeigtas šaukštelis, nes nuo priedų kava iš gėrimo virto tirštu kavos desertu. Kol mėgavomės pusryčiais, už nugaros pasikartojančiu ritmu per beveik vienodą laiko intervalą... tik vis besikeičiančiu balsu girdėjau pasikartojančius žodžius: "Ciao! (Sveiki), espresso, grazie (ačiū), prego (prašau), ciao! (iki!)...." Tomas sako: "ale neblogas kavos gėrimo konvejeris vyksta..." Per vienas dureles klientai įlėkdavo užsisakydavo espresso kavos, vienu ypu išmaukdavo ir jau po akimirkos padėkoję atsisveikindavo lėkdami pro kitas duris baro gale... Supratau, kad yra žmonių labiau priklausomų nuo kavos nei aš. Supratau ir jog man kava labiau ritualas... gal dėl to espresso kavą renkuosi itin retai... Čia, lyg kokiam alubary, stikliuką susivartai ir išeini...

Tą dieną išvaikščiojom didžiąją dalį Romos senamiesčio. Pradėjome nuo Koliziejaus. Kadangi Marko mus puikiai informavo - bilietą iš karto įsigijome į du objektus (Koliziejų ir Palatino kalvą su Forumu. Nors lapkričio pabaiga laikoma ne turistiniu sezonu, bet tik ne šioje šalyje.... Turistų kiekis vis tiek atrodė labai didelis, ypatingai lankomose vietose... Visur tekdavo palūkėti apie pusvalandį gan ilgose, bet greitai judančiose eilėse. 

Apkeliavę pagrindinius objektus ir pajutę, jog kojos jau prašosi sodinamos, o pilvai maitinami, pirmiesiems pietums Romoje pageidavome nuostabaus vaizdo ir itališko maisto, buvom net savo meniu susidarę, ką kiekvienas norime paragauti kelionės metu. Tikriausiai nenustebinsime, bet pirmiesiems pietums pasirinkome cannelloni makaronus, įdarytus mėsa ir pomidorų padažu bei picą. Pietavome aikštėje priešais Panteoną, šventyklą, šiuo metu priskirtą katalikų bažnyčiai. Įspūdinga jos architektūra su gaubtu kupolu, kurio viduryje pūpso vienintelis natūralios šviesos šaltinis - gigantiška skylė. Pastatas tikrai pakankamai didelis, kad pasijustum mažas. Nedaug kas čia pasikeitė per 2000 metų, sakoma, įspūdingiausia būna lyjant lietui, kuomet šuoras šviesos ir vandens krenta žemyn ir per mažas skylutes grindyse suvarva kažkur dar žemiau...

Romoje bažnyčių yra daugiau nei 900, tad gali rasti ir įdomesnių variantų kaip kad šios dvi neoklasicistinės bažnyčios Popolo aikštėje. Jas radome klaidžiodami po „Shoping street‘ą“ ir ieškodami labai „naminių“ ledų Tomui (jie ten tikrai labai skanūs), o man delninuko darbo kalėdiniam vakarėliui...  Vizualiai bažnyčios atrodo labai panašios, lyg dvynės, bet gerai įsižiūrėjus matai ne vieną skirtumą, o ir vidus labai skirtingas. Kaip sakoma, kiekvienam pagal poreikį. Tą vakarą vienoje jų vyko šventinis vakaras, gyvai dainavo mergina gitarai pritariant, buvo smagu stabtelėti ir stebėti su kokiu atkaklumu kunigėliai žaidė "kojinį" tinklinį šalia bažnyčios...

SVEČIUOSE PAS FRANCESCO

Sekmadienį skyrėme Vatikanui. Žinojom iš anksto, kad keltis reikės labai anksti, nes Bazilika ir Vatikano muziejus yra labai, labai, labai gausiai lankomi objektai, tad tikrai nenorėjome lūkuriuoti valandų valandas kilometrinėse eilėse. Sutapo ir tai, kad buvo paskutinis mėnesio savaitgalis, kuomet Vatikano muziejaus lankymas yra nemokamas. Deja, šis faktas ne tik patrigubina norinčiųjų jį pamatyti lankytojų kiekį, bet tuo pačiu ir darbo laikas jo buvo gerokai trumpesnis. Žinojome, kad Vatikane turime atsidurti labai anksti, kad spėti apžiūrėti Šv, Petro Baziliką bei užkilti ant jos kupolo ir stogo, o jau paskui ketinome traukti link muziejaus. Į Baziliką pavyko atvykti dar visai auštant. Saulutės spindulėliai pranirdavo tarp masyvių kolonų grandinės Bazilikos aikštėje, apšviesdami visą ją spindinčia geltona šviesa. Buvo labai ramu ir tylu, tik kirai suko ratus virš bazilikos kupolo. Aikštė ties Bazilika įspūdinga ir tuo, jog abiejuose jos galuose yra akmens masyvai, ant kurių atsistojus keturiomis eilėmis einanti kolonų grandinė aplink aikštę susilieja į vieną kolonų eilę... Na tikrai įspūdinga... Iš išorės Bazilika neatrodo tokia didelė, kokią ją pamatai kildamas į kupolą. Džiaugiausi pasirinkusi liftą, o ne laiptus, nors norint pasiekti kupolo aikštelę dar nemažai reikėjo palipėti keistai siaurais pasvirusiais palei kupolo formą, blizgiais ir slidžiais laiptukais... Įspūdinga... nuo viršau žiūrint į bazilikos grindis žmonės virsta mažais taškeliais. Užplūsta neįtikėtinas didybės jausmas. Tada dar kartą suvoki, koks mažas esi. Be abejonių ji paliko didžiausią įspūdį visos kelionės metu.

Į Baziliką mums pasisekė patekti be eilės. Kai jau vėliau vidudienį čia sugrįžom, minia žmonių stovėjo beveik nejudančioje eilėje, išsirikiavusioje per visą aikštę ties patikrinimo postais.... Pamaniau, kad verta kartais anksčiau prabusti. Tiesa, taip puikiai nesisekė Vatikano muziejuje: kokių gerų 2 kilometrų eilę pavyko įveikti per valandą. Su visa drauge laukusia minia įplaukėm į vidų ir pasijutom lyg būtume nublokšti žmonių bangos  per pagrindinę turistų trasą. Gerai tai, kad muziejus išplanuotas judėjimui viena kryptimi link išėjimo. Blogai tai, kad mudu su Tomu sugalvojome pagudrauti ir išsukome pažioplinėti atskirai po Siksto koplyčią, pasigrožėti freskomis... Veltui... po to teko su dar didesne minia visą muziejų apkeliauti iš naujo, nes jokio kito paslėpto išėjimo ar kelio neradom... Siksto koplyčia įspūdinga, tik mėgavimąsi drumstė gausybė žmonių, oro trūkumas ir prižiūrėtojų šūkaliojimai, kiekvieno žioplinėtojo tramdymai. Tildydami ir saugodami, kad nepaveiksluotų jie vis demonstratyviai ištartavo "Šššššš" ir skėryčiodavo rankomis... „muziejaus klientai“ irgi pagerinti... juk neišgausi jokio normalaus kadro iš už skverno traukdamas telefoną ir paslapčia mėgindamas belen ką ir belen kaip fotografuoti.... Turbūt žmoguje užprogramuotas nepaklusimas taisyklėms ir noras vat vis savaip padaryti nei reikalauja taisyklės... Tiesa pasakius išėjusi iš muziejaus pajutau palengvėjimą. Bėda buvo ta tik, kad kojų nuo nuovargio beveik nebejaučiau, o jau ir valgyt norėjosi... Tad vadovaudamiesi Marko nurodymais nusprendėme keliauti į jaukų rajonėlį už upės Trastavere. Tai bene viena jaukiausių ir romantiškiausių vietų mieste, kurioje pilna įvairiausių kavinučių už visai padorią kainą. Vakare nuostabūs gatvės muzikantai užpildė dieną galutinai, dalindami puikias emocijas  ir džiaugsmą mūsų ausims...

PRIEŠ IŠSKRENDANT

Paskutiniąją dieną jau niekur nebenorėjau skubėti, juk visgi atostogos... Beje ir jaučiausi tragiškai, nosis be paliovos tekėjo, čiaudėjau kas 5 minutes ir gerklę lyg su grandinėm kas būtų trynęs visą naktį... Na, bet pas mus kaip visada, ramus poilsis baigiasi tuo, kad planas sustatomas pasiekti maximumą... ir čia jau Tomuko neperkalbėsi... J Tą dieną ketinome spėti aplėkti senąjį Appia kelią, aplankyti  katakombas bei pamatyti 3 skirtingų laikotarpių viena po kita 3 aukštais po žeme išsidėsčiusias bažnyčias. Beje, nors ir su šiokiais tokiais nesklandumais, planą įgyvendinome 100 procentų! Smagiai iškeliavome metro link. Viešojo transporto bilietėlis Romoje galioja pusantros valandos su  persėdimu, tad vos 20 minučių užtrukę metro jau laukėme autobuso stotelėje ant saulutės besišildydami. Autobuso mums reikėjo 660.... Jaučiau kaip dilgčioja kojų pėdutes nuo pastarųjų dienų vaikščiojimo, bet dabar gerai ramu...juk sėdžiu :) Laukėm autobuso. Per gerą pusvalandį pro stotelę spėjo pravažiuoti bent penki 664 numerio autobusai... Tomas pradėjo nerimauti, juk šiandien vakare išskrendam, o dar net iki vietos nenusigavom, pertikrino visus tvarkaraščius, bet autobusas ir dar po pusvalandžio neatvažiavo... Tuomet ėmėmės savo senųjų triukų, kaip kitados Tailande, Chang Maijuje, kuomet ieškojome Tigrų karalystės. Tiesa, ten situacija buvo kiek kitokia - nei vietinių kalbos, nei sistemos, nei vietų nežinojome... jau nekalbant apie viešojo transporto sistemos niuansus, o ir atstumai buvo gerokai didesni, tad kaip ir tąkart taip ir šį pavyko nutrepsėti iki parko pėstute. Pagaliau pasiekėme senąjį Appia kelią. Tiesa iš jo likęs neilgas akmeningas ruožas, bet vis tiek smagu pamatyti. Beje vaizdai gerokai pasikeitė. Pasikeitė ne tik miesto vaizdai, atsivėrė lygumos ir žaliuojančios  pievos, kur ne kur galėjai išvysti prabangias vilas pasislėpusias už aukštų tvorų, vietomis išnirdavo senoviniai griuvėsiai. Po kelių dienų praleistų senamiestyje buvo gera atsidurti žalumos apsuptyje.

Katakombose paveiksluoti nebuvo galima, bet įspūdžiai įstrigę atmintyje išliks ilgai. Toks laidojimo būdas sugalvotas siekiant taupyti žemę Romoje. Įspūdinga, jog Katakombų tuneliai išsiraizgę didžiausiuose plotose. Požeminės kapinės siekia iki 5 aukštų po žeme. Daugiau kastis gylyn nebegalėjo, neleido požeminiai vandenys. Gidė vedžiojo mus siaurais, drėgnais ir ilgais koridoriais. Galvojau, būtų nejauku čia būti be kompanijos. Laidojami čia buvo įvairių sluoksnių žmonės, dažniau turtingieji. Jie turėjo ir didesnes celes su tapytomis freskomis. Gėlės ir paukščiai simbolizuodavo rojų. Beje Kristus žymimas buvo graikiškos abecelės raidėmis XP. Laidota čia buvo dar nuo ankstyvosios krikščionybės, kuomet ir "šiuolaikinių" simbolių, tokių kaip kyžius nebuvo. 

Visai prieš išskrendant sugrįžom link Koliziejaus, kur keliavom aplankyti trisluoksnės bažnyčios po žeme. 1857 m. pradėjus kasinėjimus buvo atrastos autentiškos 4 a. Bazilikos liekanos tiesiai po dabartine bažnyčia. Dar vėliau buvo atrasti sluoksniai ir 1 amžiaus pastato liekanų. Neįtikėtina, kaip vienoje vietoje gali keliauti per istoriją, matyti ir pajausti skirtumus. Išgyventi jausmą lyg keliautum atgal į praeitį. Kaip ta praeitis gilyn į žemę nyksta ir mažėja, kaip virsta smėliu ir moliu..... 

 Pirmą kartą skridau su Wizzair, ir pradžioj abejojau ar užteks man tokios mažos kuprinytės trim dienom (išmatavimai mažesni nei skrendant su Ryanair oro linijomis), bet supratau, kad kuo mažiau pasiimi, tuo lengviau gyveni... Beje, tai  ir pirmoji kelionė po Euro įvedimo, kai turėjome pagaliau pajausti visą Euro naudą, kadangi nebereikia konvertuoti, skaičiuoti, keisti pinigų... Bet visada yra vienas  "BET" Šį kartą ir mūsų jis neaplenkė... Dar prieš išskrendant buvau skaičiusi, kad italai mėgsta gynus pinigus, bet kažkaip nesureikšminau šios informacijos, dar prisiminiau kelionę į Islandiją, kur net miške su kortelių skaitytuvu galėjome atsiskaityti, tad per daugiausia grynųjų ir neėmėm, juk turistinis miestas...... O veltui :) Jau antros dienos vakarą buvome išsileidę visus grynus pinigus, nes beveik niekur nepageidavo priimti kortele, tad paskutiniąją dieną Termini stotyje pradėjome ieškoti bankomato.... Na ne veltui Roma vadinamas "ancient city" (senovinis miestas)... Po ilgų klaidžiojimų radom vieną bankomatą - neveikiantį, tik vėliau jau visai prieš išeinant pavyko išsigryninti pinigų. Bet iš tikrųjų, kaip savaitgalio kelionė, Roma - nuostabus pasirinkimas... gali nė neiti į lankomus objektus, miestas vaizdų tikrai negaili, žmonės šilti ir besišypsantys, kava nuostabi, oras geras, tad ko daugiau reikia trumpam atokvėpiui nuo darbų....