Kaip dabar dažnas "F.B." parašytų: 6 paros lovos rėžimu keistoje kompanijoje, 1 knyga ir 2 perskaityti žurnalai, 3 naujos "draugės" bei neįprasta garsų ir kvapų terapija. O dabar apie viską plačiau...
Atlikus kraujo tyrimus polliklinikoje, šeimos gydytoja davė siuntimą į Santariškių klinikas, kur neužilgo nuo atvykimo bei kelių skubių tyrimų, rankų venų "praarimo" adatomis nuvedė į skyrių. Erdvu... šviesūs raminantys kreminiai tonai, 5 lovos iš kurių 3 užimtos, langai praverti - pirmas įspūdis neblogas...
Pradėkime nuo to, jog kompanija iš tikro gan keista: vien tai, jog visi nepažįstami ir visi ligoti guli vienoje uždaroje patalpoje beveik 24 val. per parą, 7 d. per savaitę. Kitas dalykas - būdamas palatoje su kitais ligoniais patenki lyg į relybės šou, su ten esančiais žmonėmis praleidi pakankamai daug nenutrūkstamai einančio laiko - tad nori ar nenori - tampi tos naujos "šeimos" dalimi...Nepamirškime ir "iš išorės" nustatytos tvarkos - tai ligoninės nustatytų taisyklių: maistas tam tikru laiku, lašalinės, tyrimai, gydytojų apžiūra bei vizitacijos, vaistų gėrimas.... Džiugu, kad lanko draugai bei artimieji ir gali ištrūkti iš "grupės" ribų. Iš kitos pusės, visuomet įdomu patyrinėti žmones bei jų elgesio modelius, jų susikurtus arba įgytus vaidmenis bei elgseną, gali netgi pats susikurti ir prisiskirti sau visiškai naują ir nepatirtą vaidmenį.
Yra keletas temų, kurias ligoninėję esantys lankytojai tikrai ir būtinai aptars. Kuomet paliečiama tema ką, kiek, ko ir kam reikia "duoti" - visi ligoniai kažkaip atkunta ir visi turi ką pasakyti šiuo klausimu. Dažniauisia aptariama kokiam ar kokios srities specialistui duoti....ar kas nors yra kam nors davęs ir ar gydytojai tikrai geriau žiūrės jei duosi ...o gal tiesiog atsidėkoti išeinant nedidele dovanėle. Iš tikrųjų ši tema kartais atrodo ne tiek "kambariokų" smalsumą kelianti, kiek labai puiki proga užmegsti pokalbį jį išvystyti.
Dar vienas labai svarbus aspektas, kuris ligoninėje kažkodėl visiems pasidaro labai aktualus, nors paprastai to juk dažniausiai nepasakoji ir nesidalini net su artimiausiais žmonėmis - tai papasakoti visą savo ligos istoriją - ypač nuodugniai išanalizuojant sunkiausias prasirgtas ligas bei sirgimo periodus. Kiekvienas "palatos draugas" tikrai papasakos kaip jis jaučiasi su išsamiu pasakojimu, kas jo organizme vyksta šiuo metu, kaip jis su tuo skausmu gyvena bei išgyvena, vėlgi prisimins kokią patirtį įgijo gydydamas tą ar kitą ligą. Sužinai tokių intymių dalykų, kurių atrodo net nenorėtum žinoti bei artimiausiam žmogui vargu ar pasakotum...Na, bet išklausyti juk galima... :) Tokiais atvejais suprantu, kodėl vyresnio amžiaus žmonėms ligoninė tampa visai priimtinu dalyku, nes ten ne vien pasirūpinama fiziniais žmogaus poreikiais bei gydomos ligos. Labai svarbiu aspektu tampa socializacijos veiksnys. Manau, komunikacija ir bendravimas - tai esminiai atgaivinantys jųjų sielas veiksniai.
Lankydamasis ligoninėje sužinai ir kitų įdomių dalykų, pavyzdžiui, gultis į ligoninę geriausia mėnesio pradžioje, (jei tai neskubu), nes skiriamų vaistų kiekis gaunamas mėnesio pradžioje, o gale mėnesio, o dar labiau tikėtina ketvirčio pabaigoje jų tiesiog gali ir nelikti - tad teks vaistus pirktis pačiam.
Labai svarbu jausti ir suprasti šalia esančius žmones, susipažinti ir surasti susirinkusios "grupės" ribas. Geriausia neleisti peržengti privatumo ribų. Tokiu atveju labai džiaugiuosi ausų kištukais, Mp3 grotuvu, žurnalais, knygom, o labiausiai tuo, jog galiu vaikščioti ir kuo daugiau būti gryname ore. Nenorėčiau daugiau sirgti taip pat kaip ir patekti į išanksto sukurtą grupę, tam tikrose patalpose su tam tikru rėžimu, nes visada smagiau rinktis grupes pačiam, kurti rėžimą bei vaidmenis, nei būti nublokštam į tam tikrą su jauegzistuojančiomis sąlygomis užprogramuotą "relybę".... tad būkime sveiki ir laimingi!
2012 m. rugpjūčio 1 d., trečiadienis
2012 m. sausio 30 d., pirmadienis
EGIPTAS. Kas slepiasi vandenyje?
2010 metų pavasaris buvo sudėtingas keliautojams.Vieniems atostogas sugadino gamtos išdaigos, kaip kad balandį išsiveržęs Islandijos ugnikalnis, kitiems gi - kelionių organizatoriai, kurie paliko daugelį žmonių be atostogų sėdėti ant sukrautų lagaminų Lietuvoje. Mudu kaip tik ir buvome iš tų antrųjų, visgi, ne taip lengvai pasiduodančių negandoms. Ilgai nelaukę susiradome naują skrydį ir iškeliavome link Raudonosios jūros, iškeliavome nardyti... pažinti povandeninį pasaulį. Nuskridę į Egiptą susitikome su Ayman (jo kontaktus turėjome iš anksčiau), pasigrožėjome Naująja Hurgados Marina, prieplauka, ten stovinčiomis prabangiomis jachtomis, vėliau aptarėm tolimesnius planus, ir jau kitą rytą išplaukėm į jūrą link koralinių rifų.
Pirmas kartas visuomet atrodo šiek tiek bauginantis: balionai, svareliai, reguliatoriai....ir kita įranga....galų gale juk nežinai, ko gali tikėtis... Ayman papasakojo kaip kvėpuoti po vandeniu, kaip judėti bei kaip užsidėti ir išsivalyti kaukę, jai prisipildžius vandeniu. Labai svarbu nepamiršti "prasipūtinėti" ausų, kad nepažeisti ausų. Dar šiek tiek instruktažo kaip elgtis po vandeniu, ir jau laikas ruoštis pirmajam leidimuisi. Apsivilkome... arba tiksliau sakant "apsitempėme" kostiumus. Ayman apžiūrėjo įrangą, uždėjo svarelius, balioną, ir pirmasis pažinti povandeninio pasaulio leidosi Tomas.... Dar po kelių minučių jų nebesimatė..... Laukiau gerą pusvalandį..... o gal ir daugiau.... neramu buvo...... Štai ir Tomas!.... Linksmas, atrodo viskas puiku... nespėjau daugiau nieko paklausti, atėjo mano eilė leistis. Užsidėjau kaukę, reguliatorių. Berniukas uždėjo svorius ir balioną, viską sureguliavo…. Sėdėjau ant laivo krašto, tabalavau kojomis vandenį ……..
Pirmasis įšokimas,... įleidimas į vandenį dažniausiai būna didžiausią stresą keliantis veiksnys, kadangi šokama yra jau su visa įranga ir reguliatoriumi burnoje.... kuris be jokios abejonės pirmąjį kartą šokant iš jos ir išsprūsta, o tada ir ateina ta pirmojo didžiojo streso minutė, kol išmoksti ramiai kvėpuoti ( nepaleidžiant reguliatoriaus iš burnos) :) Reguliatorius, kaip taisyklė išsprūdo ir man. Supanikavau, bet Ayman labai greit nuramino ir atrodė viskas vėl grįžo į savo vietas. Apsipratau su vandeniu su naujovišku kvėpavimo būdu ir pradėjome leistis žemyn…. Gilyn....gylyn... ir gilyn …...ir dar giliau...
Dar nežinojau kaip giliai nusileidom…Ayman parodė laikroduką, kad pasiekėm 3 m. gylį. Įdomus jausmas….visą laiką rodėsi, kad užgula ausis. Artėjome prie koralinio rifo…kažkaip spaudė ausis... žinojau, jog su sloga nerti negalima, bet visgi taip norėjosi išmėginti.....teko dažnai "prasipūtinėti" ausis....tad stengiausi apie tai negalvoti.... Pasimatė pirmoji augmenija, daugybė įvairiaspalvių žuvyčių…. Visos tokios gražios… o kartu ir tokios skirtingos….. neapsakoma galybė juodųjų jūros ežių…juodi ir spygliuoti...tikrai nuostabūs....o koralai visi skirtingi - dabar net neprisimenu visų jų pavadinimų..... Pirmąjį kartą viskas atrodo keista - kaip lyg apžvalginė ekskursija be galo dideliame akvariume, kuriame pilna neįtikėtinos floros ir faunos... viskas taip gyva, spalvota ir taip arti... Bandom paliesti koralą.... o dabar žuvytę.... vaje kaip smagu....vanduo skaidrus, skaidrus, o jauties lyg rojuje.
Pirmas kartas - tai apsipratimas su nauja vieta, kūno pripratimas prie slėgio. Kiti nėrimai lengvesni, nes žinai kaip turi elgtis - juk esi ten tik svečias. Pats nėrimas tai ne vien pasiplaukiojimas - tai kartu ir didelis fizinis darbas, todėl vakare jautiesi pavargęs, nors kupinas neapsakomų įspūdžių. Neriant kitus kartus daugeliui pavyksta pamatyti morenas, daugybę įvairiausių žuvyčių... laimingiesiems net ryklius, "liūtažuves" ar "akmenžuves" bei įvairiaspalvius "chirurgus", ir kiekvieną kartą atrandi vis daugiau naujo. Kiekvienas koralas ir visa flora, visas ten gyvenantis pasaulis tiesiog pribloškia. Neapsakomi vaizdai. Neriant pirmąjį kartą šiek tiek ėmė nerimas, nors visada žinojau, jog šalia Ayman ar Hanny, kurie labai rūpinosi fiziniu ir psichologiniu pasirengimu nėrimui, stengėsi ne tik kuo daugiau parodyti, bet ir suteikė įdomios ir naudingos informacijos. Džiaugiuosi, jog patekau į geras rankas, nes narai - povandeniniai gidai - tai tie žmonės, kurie supažindina tave su povandeninio pasaulio guvenimu, atskleidžia vandens gilumoje slypintį grožį. Todėl džiaugiuosi radusi patikimus palydovus :)
Keista kai pagalvoji, bet nerdamas turi išmokti būti žuvimi: visi judesiai sulėtinti, kojos juda ramiai ir tolygiai kaip žuvies uodega, kvėpavimas ramus ir gilus... privalai išmokti būti ramus ir atsipalaidavęs, ..... bet niekada nepametęs budrumo. Po vandeniu šalta, todėl svarbu būti tinkamai apsirengus. Žmogaus kūnas vandenyje atiduoda šilumą 25 kartus greičiau nei sausumoje.Visada buvau iš tų, kurios mėgsta šilumą, tad, džiaugiausi, kad galėjau pasirinkti "ilgą" kostiumą. Tai leido išbūti ilgėliau po vandeniu. Pirmasis nėrimas truko apie pusvalandį. Kai išlipau visa drebėjau iš šalčio, bet kartu ir negalėjau atsidžiaugti, jog tai padariau..po to sekė dar keli nėrimai ir pagalba Tomui išsilaikyti naro sertifikatą....
Greičiausiai kiekvienam mūsų yra tekę maudytis: kam ežere, kam upėje, o kam net ir jūroje..... bet ar daugelis mūsų yra susimąstę, koks didelis ir įvairus pasaulis slypi po vandeniu.... atrodo įbrendi, praplauki, ir išlipi..... ir vėl sau judi sausumoje....o ten toje skaidrioje tyloje slepiasi nedaugeliui pažįstamas ir labai įspūdingas vandens pasaulis. Svarbiausia tik nepamiršti, jog mes esame tik svečiai tose platybėse,. Saugokime ir mylėkime, ką vis dar turime!
Kelionės nuotraukų galerija:
Pirmas kartas visuomet atrodo šiek tiek bauginantis: balionai, svareliai, reguliatoriai....ir kita įranga....galų gale juk nežinai, ko gali tikėtis... Ayman papasakojo kaip kvėpuoti po vandeniu, kaip judėti bei kaip užsidėti ir išsivalyti kaukę, jai prisipildžius vandeniu. Labai svarbu nepamiršti "prasipūtinėti" ausų, kad nepažeisti ausų. Dar šiek tiek instruktažo kaip elgtis po vandeniu, ir jau laikas ruoštis pirmajam leidimuisi. Apsivilkome... arba tiksliau sakant "apsitempėme" kostiumus. Ayman apžiūrėjo įrangą, uždėjo svarelius, balioną, ir pirmasis pažinti povandeninio pasaulio leidosi Tomas.... Dar po kelių minučių jų nebesimatė..... Laukiau gerą pusvalandį..... o gal ir daugiau.... neramu buvo...... Štai ir Tomas!.... Linksmas, atrodo viskas puiku... nespėjau daugiau nieko paklausti, atėjo mano eilė leistis. Užsidėjau kaukę, reguliatorių. Berniukas uždėjo svorius ir balioną, viską sureguliavo…. Sėdėjau ant laivo krašto, tabalavau kojomis vandenį ……..
Pirmasis įšokimas,... įleidimas į vandenį dažniausiai būna didžiausią stresą keliantis veiksnys, kadangi šokama yra jau su visa įranga ir reguliatoriumi burnoje.... kuris be jokios abejonės pirmąjį kartą šokant iš jos ir išsprūsta, o tada ir ateina ta pirmojo didžiojo streso minutė, kol išmoksti ramiai kvėpuoti ( nepaleidžiant reguliatoriaus iš burnos) :) Reguliatorius, kaip taisyklė išsprūdo ir man. Supanikavau, bet Ayman labai greit nuramino ir atrodė viskas vėl grįžo į savo vietas. Apsipratau su vandeniu su naujovišku kvėpavimo būdu ir pradėjome leistis žemyn…. Gilyn....gylyn... ir gilyn …...ir dar giliau...
Dar nežinojau kaip giliai nusileidom…Ayman parodė laikroduką, kad pasiekėm 3 m. gylį. Įdomus jausmas….visą laiką rodėsi, kad užgula ausis. Artėjome prie koralinio rifo…kažkaip spaudė ausis... žinojau, jog su sloga nerti negalima, bet visgi taip norėjosi išmėginti.....teko dažnai "prasipūtinėti" ausis....tad stengiausi apie tai negalvoti.... Pasimatė pirmoji augmenija, daugybė įvairiaspalvių žuvyčių…. Visos tokios gražios… o kartu ir tokios skirtingos….. neapsakoma galybė juodųjų jūros ežių…juodi ir spygliuoti...tikrai nuostabūs....o koralai visi skirtingi - dabar net neprisimenu visų jų pavadinimų..... Pirmąjį kartą viskas atrodo keista - kaip lyg apžvalginė ekskursija be galo dideliame akvariume, kuriame pilna neįtikėtinos floros ir faunos... viskas taip gyva, spalvota ir taip arti... Bandom paliesti koralą.... o dabar žuvytę.... vaje kaip smagu....vanduo skaidrus, skaidrus, o jauties lyg rojuje.
Pirmas kartas - tai apsipratimas su nauja vieta, kūno pripratimas prie slėgio. Kiti nėrimai lengvesni, nes žinai kaip turi elgtis - juk esi ten tik svečias. Pats nėrimas tai ne vien pasiplaukiojimas - tai kartu ir didelis fizinis darbas, todėl vakare jautiesi pavargęs, nors kupinas neapsakomų įspūdžių. Neriant kitus kartus daugeliui pavyksta pamatyti morenas, daugybę įvairiausių žuvyčių... laimingiesiems net ryklius, "liūtažuves" ar "akmenžuves" bei įvairiaspalvius "chirurgus", ir kiekvieną kartą atrandi vis daugiau naujo. Kiekvienas koralas ir visa flora, visas ten gyvenantis pasaulis tiesiog pribloškia. Neapsakomi vaizdai. Neriant pirmąjį kartą šiek tiek ėmė nerimas, nors visada žinojau, jog šalia Ayman ar Hanny, kurie labai rūpinosi fiziniu ir psichologiniu pasirengimu nėrimui, stengėsi ne tik kuo daugiau parodyti, bet ir suteikė įdomios ir naudingos informacijos. Džiaugiuosi, jog patekau į geras rankas, nes narai - povandeniniai gidai - tai tie žmonės, kurie supažindina tave su povandeninio pasaulio guvenimu, atskleidžia vandens gilumoje slypintį grožį. Todėl džiaugiuosi radusi patikimus palydovus :)
Keista kai pagalvoji, bet nerdamas turi išmokti būti žuvimi: visi judesiai sulėtinti, kojos juda ramiai ir tolygiai kaip žuvies uodega, kvėpavimas ramus ir gilus... privalai išmokti būti ramus ir atsipalaidavęs, ..... bet niekada nepametęs budrumo. Po vandeniu šalta, todėl svarbu būti tinkamai apsirengus. Žmogaus kūnas vandenyje atiduoda šilumą 25 kartus greičiau nei sausumoje.Visada buvau iš tų, kurios mėgsta šilumą, tad, džiaugiausi, kad galėjau pasirinkti "ilgą" kostiumą. Tai leido išbūti ilgėliau po vandeniu. Pirmasis nėrimas truko apie pusvalandį. Kai išlipau visa drebėjau iš šalčio, bet kartu ir negalėjau atsidžiaugti, jog tai padariau..po to sekė dar keli nėrimai ir pagalba Tomui išsilaikyti naro sertifikatą....
Greičiausiai kiekvienam mūsų yra tekę maudytis: kam ežere, kam upėje, o kam net ir jūroje..... bet ar daugelis mūsų yra susimąstę, koks didelis ir įvairus pasaulis slypi po vandeniu.... atrodo įbrendi, praplauki, ir išlipi..... ir vėl sau judi sausumoje....o ten toje skaidrioje tyloje slepiasi nedaugeliui pažįstamas ir labai įspūdingas vandens pasaulis. Svarbiausia tik nepamiršti, jog mes esame tik svečiai tose platybėse,. Saugokime ir mylėkime, ką vis dar turime!
Kelionės nuotraukų galerija:
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)