Kitoks Singapūras. Pulau Ubin.

Singapūras - sala, o kartu ir Megapolis Pietryčių Azijoje, kurios plotas sudaro 719, 9 km^2.  Tiesa, salos plotas nuolat auga dėl plačiai vykdomų projektų, susijusių su žemės paėmimu iš jūros ir sausinimu. Dabar skaičiuojama, kad salų ir salelių priklausančių Singapūrui yra net 63, nors dar prieš kelis metus jų buvo 60. Singapūras garsėja ne tik savo naujosiomis technologijomis, dangų skrodžiančiais pastatais, puikiai išvystytomis susisiekimo, aptarnavimo sritimis, bet kartu ir savo tvarka ir bendru valstybės ir visuomenės požiūriu į gamtą. Čia stengiamasi sukurti žaliąsias zonas visur, kur tik atrodytų randama vietos. Pačiuose pastatuose dažnai būna išskirta bent keli aukštai žaliųjų zonų gyventojams ar dirbantiesiems pailsėti, ką jau kalbėti apie patį miestą, kur net patys lankomiausi sodai "Gardens by the bay" tapę Singapūro simboliu pritraukia milijonus lankytojų iš viso pasaulio.  Šiandien papasakosiu apie labai žalią, bet kitonišką Singapūro atspalvį - žaliąją Pulau Ubin salą. Salą, kuri nukelia tave į 1960-ųjų metų Singapūrą  vietomis apsodintą gražiausiais sodais ir darželiais, takais ir takeliais, vietomis dar mažai paliestą civilizacijos, dar laukinę ... vos su keliais, vienas nuo kito atokiai išsibarsčiusiais kaimo namukais  ... 

Kartais nežinai, kur tave likimas nuneš ir kokiuose kraštuose susitiksi seniai matytus draugus. Sutikę Antoną čia, Singapūre, juokavome, kad jei jau likimas pametės atsitiktinai pasimatyti tai tik kur nors už jūrų marių, tolimuose kraštuose. Įdomu, kad praėjo lygiai trys metai po mūsų paskutiniojo susitikimo Pietų Afrikoje, kuomet matėmės Johanesburge. Tą kartą keliavome per didžiausią Pietų Afrikos miestą, šįsyk ketinome  pamatyti mažiau užsienio turistų lankomą, gamtinę, vos 38 nuolatinius gyventojus (2012 m. duomenys) turinčią, šiaurės rytuose stūksančią Singapūro salą Ubin.  

Norėdami patekti į Ubin turėjome vykti į Changi Village - patį Singapūro salos pakraštį. Pakeliui važiuojant buvo įdomu stebėti rajoną, kuris atrodė neįprastai Singapūrui - visas aptvertas aukščiausia spygliuota ir vietomis net dviguba elektrine viela. Tokie dideli plotai griežtai saugomi dėl Šiaurinėje Singapūro dalyje įsikūrusių karinių bazių ir Singapūro kalėjimo. Į Ubin salą iš "Changi Kaimelio" prieplaukos kėlėmės štai tokiomis motorinėmis valtimis (bumboats). Valtis pajuda tik tuomet, kai susirenka visi 12 keleivių, t.y. tiek kiek joje gali tilpti. Laivo kapitonas greitai surinkęs pinigėlius, kur priėmė tik grynais pinigais į salą nuplukdė per 15 minučių. Saloje rekomenduojama turėti grynų pinigų, nes tikrai galimybė atsiskaityti kortele nedidelė.

Tik atplaukus pirmiausia mus pasitiko pagrindinė salos prieplauka ir turbūt didžiausia gyvenvietė saloje, susidedanti iš kelių namų, restoranėlių bei parduotuvytės vandeniui ar užkandžiams įsigyti. Apsidžiaugėme čia radę ir mums svarbiausią vietą - dviračių nuomos punktą. Maistu ir gėrimais svarbu pasirūpinti prieš išvažiuojant keliauti po salą, nes gerti dar rasi kur nusipirkti, bet maisto užeigų radome tik šioje prieplaukoje. Patys teturėjome viso labo po buteliuką vandens ir maišelį graikinių riešutų, bet to ir užteko iki kol grįžome paragauti jūros gėrybių vietiniame restoranėlyje. 

Salai apkeliauti pilnai užtenka dienos ar pusdienio. Gali keliauti pėsčiomis ar užsisakyti taxi paslaugas, taip pat gali važiuoti mikro autobusiuku jeigu didesne grupele atkeliauji. Visgi geriausias būdas išsinuomoti visai dienai dviračius ir važiuoti ten kur širdis geidžia. Sala nedidelė, vietomis asfaltuotais keliukais, vietomis visai mišku besidriekiančiais miško keliukais. Išsirinkę iš krūvos parūdijusių dviračių pasukome pirmiausia pamatyti "Pojūčių tako" tarp apsodintų sodų link žydinčio lotoso žiedų tvenkinio. Vėliau pasukome pamatyti svarbiausio salos lankomo objekto "Chek Java Wetlands". Sakoma, jei nori nusikelti į Singapūro susikūrimo pradžią, aplankyk Ubin salą, kur rasi daug dar nepaliestos ir gausiai žaliuojančios gamtos, mažai civilizacijos ir didelių gyvenviečių, tik maži namukai išsimėtę kur ne kur po salą. 

Taip dabar atrodo kadaise buvę granito karjerai, kurių iš viso saloje yra keturi. Granitas - labiausiai pasaulyje paplitusi vulkaninės kilmės uoliena. "Aik Hwa" granito karjeras buvo paskutinysis 1999 m. nutraukęs savo darbus saloje. Dabar karjerai tėra salos puošmena. Atrodo jie tikrai įspūdingai su viduryje tyvuliuojančiais ežerėliais ir bujojančia augmenija, kaip magnetas pritraukiančia šalia savęs paukščius ir kitus gyvūnus. 

Taip bekeliaujant, nuvažiavus vos kelis kilometrus kelias labai greitai pasibaigė. Po audros visa krūva medžių buvo skersai užklojusi kelią. Ilgai nesvarstę, nusprendėm prasibrauti su dviračiais pro gausiai apaugusias žoles ir nesukti viso rato aplink.  Mūsų sprendimas pasiteisino, šiaip ne taip prasibrovę su savo geležiniais žirgais riedėdami toliau pamatėme dar vieną labai įdomią vietą - musulmonų kapines.

Vietinės musulmonų kapinės. Turbūt pirmos kapinės matytos Singapūre...

Namas Numeris 1., pastatytas 1930 m. Šiuo metu tai lankytojų centras, o kartu ir įėjimas į Chek Jawa Wetlands parką.

Pulau  Sekudu arba Varlės sala

Pulau Ibin atsiradimo istorija labai įdomi. Anot legendos kiaulė, varlė ir dramblys (trys Singapūro gyvūnai) nusprendė susirungti, kuris gi pirmasis pasieks Johor krantus. Įveikus nemažai kliūčių nei vienam pasiekti tikslo nepavyko, todėl dramblys ir kiaulė iš karto virto (granitiniais) akmenimis ir taip sukūrė Ubin salą, o varlė virto Pulau  Sekudu arba Varlės sala. Ubin sala iš Malajų kalbos išvertus reiškia "Granito" sala, garsi granitiniais akmenimis, kurie savo didybe puošia ir ratu juosia salos krantus. Sakoma, kad upė Jelutong skyrė salą į dvi dalis. Vėliau dumblas iš vietinių krevečių fermų padengė upę, vėliau ji nuseko, o sala tapo vientisu dariniu.

Chek Jawa Wetlands - labiausiai keliautojus traukiantis parkas, puikiai sutvarkytas, kad lankytojai neniokotų gamtos, kadangi visą laiką keliauji virš vandens mediniais takeliais, visgi labai įdomu, kad gali stebėti potvynius ir atoslūgius, o taip pat ir priklausomai nuo to kokiame lygyje vanduo - tuo metu matomą augmeniją bei vietinius gyventojus, kurių didžiausią įspūdį turbūt paliko krabukų (tiksliau omarų arba jūros vėžių) kolonijos, kurios ne tik čia gyveną ir turi tik po vieną žnyplę, bet ir padeda visai ekosistemai gyvuoti, gamindami skylutes žemėje bei ją maišydami ir purendami leidžia orui pasiekti medžių šaknis.

Dar vienas gamtos stebuklas, kurį pirmą kartą mačiau dar keliaudama Irane, Qeshm'o saloje tik ten keliavome ne sausuma, o plaukėme per Mangrovių giraitę, kuri augo tiesiog jūroje. Mangrovių ilgos šaknys pasiekia gėlą vandenį ir todėl nebijo jūros vandens. Šį kartą mangrovius mačiau visiškai kitame "amplua". Vanduo buvo labai nusėdęs, tad buvo atidengtos visos medžių šaknys. Medžiai ir visa čia supanti augmenija atrodė lyg iš kokios "fantasy" pasakos... Mangroviai atlieka ir apsauginę salos funkciją, kadangi saugo krantus nuo krantų erozijos bei potvynių

Nuo Jejawi apžvalgos bokšto (pastatytas 2007 m.) lyg iš paukščio skrydžio matyti vanduo ir žaliuojančios medžių viršūnės 

O va taip tiesiog pro šalį prabėgo laukinių kiaulių šeima... :)

Pradžioje galvojome, kam šie metalo karkasai stoviniuoja vandenyje, kol supratome, kad tai yra valstybinė siena, skirianti Malaiziją nuo Singapūro.

Aukščiausias kalnas saloje - Bukit Puaka, tesiekiantis vos 75 m.

Vienas mėgstamiausių čia atkeliavusių turistų pramogų - važinėjimas kalnų dviračiais ir kalnų dviračių trasos įveikimas. Šios pramogos nebespėjome išmėginti, tad pasilikome ją kitam kartui. Visgi važiuojant jau link uosto susitikime vyresnio amžiaus kinų senjorų grupelę keliaujančią per salą ir trumpam stabtelėjome pasilabinti. Bešnekučiuojant visi įsistebeilijo į žaliuosius krūmus ir kažką savo kalba pradėjo rimtais veidais diskutuoti. Pastačiusi dviratį priėjau arčiau ir staiga tarp žalių lapų išvydau dar žalesnę gyvatę. Išsitraukusi telefoną padariau pora kadrų ir tik iš galo išgirdau moteriškės šūksnius kad kuo skubiau atsitraukčiau, nes ši gyvatė labai nuodinga ir pakankamai šokli. Tik jau vėliau grįžus išnaršiau, kad tai buvo Ahaetulla prasina arba oriental whip. Gyvatė gali išaugti iki 2 m. ilgio, aktyvi dieną ir naktį puikiai užsimaskavusi ir gyvena Pietryčių Azijoje, minta varlėmis, mažais vėžliukais ir paukščiukais. Gyvatė nuodinga, nors ir drovi, geltų tik ją sutrukdžius.

Sala paliko atmintyje naują dar nepažintą Singapūro atspalvį... Gaivus ir žalias atokvėpis nuo didmiesčio ir dangoraižių. Smagiausia, kad turistų čia tikrai labai mažai, o ir visi jie vietiniai singapūriečiai. Dažniausiai kalninių dviračių sporto mėgėjai ar mokyklos vaikus atveža supažindinti su gausia flora ir fauna. Gamta čia dar atrodo mažai paliesta žmonių: matėme didžiulius laukinius driežus ir kiaules lakstančius po salą, plačiai sparnus išskleidusį ir dangumi sklandantį erelį, gandrą ir kitus smulkesnius paukščiukus.... ir tą nuostabiai žalią ir dailią gyvatėlę. Singapūro valdžia atidėjo planus urbanizuoti salą dar 2002 metais, tikėkimės kad tokia nepaliesta ji išliks dar ilgai ...:)


Apie Singapūro I Dalį galite skaityti paspaudę nuorodą žemiau:
https://diana-minilietus.blogspot.sg/2017/12/singapuras-skoniu-pasaulis-arba.html