Draugas, grįžęs po kelionės į Islandiją pasakė: "rodos lyg būčiau keliavęs aplink pasaulį". Tuomet nusistebėjau, ar gali šitiek sutilpti į vieną salą, o dar ir ne pačią didžiausią? Dabar ir mane jau lydi toks jausmas. Ir ne dėl to, jog esu šiek tiek keliavusi ar šiek tiek mačiusi, bet dėl to, jog Islandija labai įvairi savo gamta, gyvūnija ir kraštovaizdžiu. Islandija - tai sala, kur rasi visko: nuo juodų ugnikalnių kraterių iki minkštai apsamanojusių lavos laukų; nuo baltomis sniego kepurėmis tviskančių viršukalnių iki smaragdinių lygumų, nuo baltų lyg
Nidos kopų iki juodųjų paplūdimių, nuo išsikerojusių ledynų liežuvių iki akmeningų dykumų, nuo mėlynai - žaliai tyvuliuojančio vandenyno iki garuojančių ir visaip kaip kitaip pūškuojančių ir burbuliuojančių geizerių, geoterminių šaltinių; nuo galingiausio krioklio visoje Europoje iki mažiausių kalnų upelių ... Gal todėl ši kelionė ir buvo kelionė aplink pasaulį...
Kelionės maršruto griežtai nesudarinėjome, kaip ir paprastai darome keliaudami. Numanėme, jog gamtos stebuklų bus daug. Nusprendėme pasilikti erdvės interpretacijai ir keliauti tokiu tempu, kokį diktuos ši nuostabi šalis :). Keliavome ratu aplink visą Islandiją Reykjavik'e išsinuomotu automobiliu Hyundai i30 (jį netikėtai gavom vietoj užsakyto Hyundau i10 už tą pačią kainą). Maršruto nuoroda čia:
https://goo.gl/maps/Rxqgr
Pirmoji diena. Krioklio efektas
Dar Lietuvoje prieš išvykstant ir besikraunant daiktus staiga ir netikėtai suvokėme, kad nerandame viryklytės (dar liaudyje taip vadinamo primuso) - vieno svarbiausių ir reikalingiausių mūsų kelionės daiktų! Juk planavom nakvot
kempinguose ir maistą virtis tuomet, kada užsimanysime, o ir miesteliai gal ne visada po ranka pasitaikys. Savo virtuvę norėjome turėti kartu su savimi ... Tomas peržvelgė visų panašiomis prekėmis prekiaujančių parduotuvyčių darbo laikus ir nusprendėme, kad visgi pirksime "Senukuose", kadangi skrydis pakankamai anksti... Kaip tarėm, taip padarėm, viryklytę sėkmingai radom, o dar ir nuolaidą kaip tik joms taikė. Ramia širdim iškeliavom į oro uostą.....:)
Reykjavik'e išsinuomojom mašiną ir pirmiausia keliavome taip vadinamuoju "golden circle" maršrutu. Pirmiausia nuvykome į šalies pietvakariuose esantį Thingvellir'o nacionalinį parką. Į UNESCO saugomų objektų sąrašą įtrauktas jis buvo dar 2004 m. Įspūdinga, jog Amerikos ir Europos tektoninės plokštės per 10 000 metų spėjo atsiskirti viena nuo kitos apie 7-8 km, kasmet pasislinkdamos vidutiniškai po 3 mm. Akmeninga siena tęsiasi keliolika kilometrų ir atskiria lygumą, plytinčią tarp plokščių, kuri per tuos pačius 10 000 metų nugrimzdo apie 40 m.... gal dėl to ši vieta patraukė ir "Game of thrones" serialo kūrėjus :) Beje, čia buvo ir pirmojo Islandijos parlamento (Altingi, apie 930 m.) susirinkimo vieta.
Popiet atvykome į Geysir'ą - karštųjų terminių šaltinių teritoriją, kur išvydome nuostabiai smagų reginį - Strokkur'o geizerį, kuris linksmino visus susirinkusius maždaug kas 5 - 7 minutes iššaudamas į orą aukštą srovę karšto vandens ir baltą šuorą garų :). O aplink visa teritorija pilna burbuliuojančių balų ir balelių su verdančiu vandeniu priminė pasakas apie koščėjus ir raganas, kurie lyg kokie niekadėjai užvirė visas vandens balas žemėje :)
Ta diena buvo tikra atradimų diena: po šitiekos įspūdžių nesitikėjau jų dar daugiau, kol galiausiai atvykome į plyną lauką, kuriame stovėjo daugybė mašinų... Islandijoje paprastai yra taip: jei kas stovi, vadinasi tikrai bus verta dėmesio :) Ženklas kad mes vietoje, šalia Gullfoss'o krioklio, tačiau kur jis?
Auksinis Gullfoss krioklys, o tiksliau du, vienas paskui kitą krentantys kriokliai: pirmasis iš 11 m, antrasis - 21 m aukščio krentantis vanduo nušvitus saulei pasipuošia įvairiausiomis vaivorykštės spalvomis ir jųjų atspalviais. Galiu pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog buvo nuspręsta šio krioklio nepaversti hidroelektrine ir buvo išsaugotas šis nuostabaus grožio kampelis. Taip, kampelis, dėl to, kad važiuodamas keliu net neįtartum, jog šiuose laukuose slepiasi toks galingas, didelis ir žavus krioklys.
Vykom toliau... svarstėm kur nakvosim, nusprendėm judėti link Vik'o pietuose, ir stoti kuriame nors kempinge. Kelias tikrai džiugino vaizdais: supratom, kad ko jau čia netrūks - tai krioklių :) Šįkart pasitaikė Seljalandsfoss'o krioklys, krentantis nuo 60 m. aukščio uolos ir už kurio galima buvo užeiti. Likom šlaput šlaputėliai, bet įspūdis nerealus :)
Pirmoji nakvynė. Skogar
Islandija - krioklių šalis: rodos kiekvienas kalnas čia ašaroja ir mažais, ir dideliais, ir plačiais, ir siaurais kriokliukais. Pavažiavę radom dar vieną neįtikėtino grožio krioklį Skogafoss'ą, krentantį nuo 60 m. aukščio uolos..... o šalia jo kempingą Skogar. Apsistojome pirmajai nakvynei kupini per dieną sukauptų įspūdžių ir vis dar besigrožėdami kempinge rastu nuostabaus grožio vandeninguoju kriokliu. Tomas užsiėmė "namelio" statymu, o aš nubėgau ruošti vakarienės, nes buvom tikrai išalkę, o juk jau ir 11 valanda vakaro buvo. Tiesa, buvo dar šviesu, kadangi vasaros naktimis Islandijoje tikros tamsos beveik ir nebūna. Viską supjausčiau ir jau paruošiau virimui, paprašiau Tomo kad pakurtų ugnį.... Neveikia!.... Ugnies nėra .... Tuomet, kaip visada tokiais atvejais pagalvojau, jog turbūt nereikėjo daiktų krovimo palikti paskutiniam vakarui.... Dujas juk naujas nupirkom dar Reykjavik'e prieš išvažiuodami... Veltui taip apsidžiaugėm nusipirkta viriklyte - greičiausia brokuota. Buvo šalta... mes alkani ir pavargę. Stovėjom ir žiūrėjom į šaltutėlį puodą. Pasidarė liūdna, labai liūdna... juk šiandien tai šiandien, galim ir sumuštinių pavalgyt, bet kelionė juk tik prasidėjo.... Tomas dar kelis kartus pakrapštė viriklytę ir nusprendė: "nieko gero čia nebus". Dar kiek pastovėjęs išėjo. Priartėjo prie netoliese vakarieniavusių prancūzų trijulės, kurie čia atkeliavo autobusu pamatyti 22 Skogaro krioklius. Ilgai netruko, grįžo dviese. Prancūzas pakrapštė dujas ir pasakė, kad greičiausiai būsim ne tokias įsigiję.... tai kažkaip truputėlį džiugiau nuskambėjo, ir sako: "aš jums paskolinsiu savo kaistuvėlį, tik jis irgi nelabai veikiantis", bet aš jau to nebegirdėjau, buvau tokia laiminga, kad gausiu karšto maisto, kad negalėjau nustygti vietoje :). Pradėjom virti...... ir dar virti... virėm virėm.... užtrukom gal kokią valandą, bet užtat suvalgėm išsvajotąją, pačią skaniausią vakarienę ir nuėjom miegoti :)
Juodasis paplūdimys VIK'e
Sakoma, jog rytas už vakarą protingesnis.... O gal net ir smagesnis :) Tą rytą atsikėlėme dar sotūs, tad lengvai užkandome ir nuėjome pasigrožėti kriokliu, prieš išvykstant link juodojo paplūdimio, esančio Vik'o miestelyje. Reynisfjara juodojo smėlio paplūdimys su nuostabiais bazaltiniais stulpais pasipuošusiu kalnu ir jame lyg rankų darbo išskaptuota ola. Nuo jo stebim ir vienišą kyšulį Dyrholey su 120 m natūraliai susiformavusia arka. Turbūt dar reiktų paminėti, jog bazaltinių darinių Islandijoje sutiksi dažnai. Bazaltas - tai kieta magminė, vulkaninė uoliena, išsiveržus ugnikalniui, išsilydžiusiai lavai tekant ir susidūrus su ledynu ji staigiai vėsdama formuoja bazaltinius darinius ar stulpus, kurie gali būti horizontalūs arba vertikalus, priklausomai nuo to, kokia kryptimi susiduria su ledynu ir vėsta, stingsta. Stulpai daugeliu atveju būna laiptinės struktūros ir šešiakampiai.
Ledynas
Į Skaftafell'į atvykom vakarop. Įsikūrėme kempinge. Čia susipažinom su prancūzu pora, kuri kaip tik gaminosi vakarienę... Smagiai pabendravę gavom ir vieną kelionėms naudingą pamoką... kuri dar prieš parą mums būtų išsprendusi didelį galvos skausmą. Valgį jiedu virėsi ant "rankų darbo" - labai elementariai pasigaminamos viriklytės, kai nereikia nieko: nei dujų, nei pačio aparato, tereikia turėti truputėlį žibalo ir..... tuščią alaus skardinę! Pasirodo turint du tokius paprastus daiktelius gali pasigaminti valgį: išpjaunama vidutinė skarbonkės dalis, bet taip, kad viršutinė užsidėtų ant apatinės, praplatinama viršutinė ertmė, įpilama žibalo ir uždegama - vualia - elementaru! :)
Oras buvo gražus, tad pasinaudoję pasiūlymu nusprendėme dar tą patį vakarą nužygiuoti poros valandų geologinį žygį link ledyno. Takelis vedė pro kadais išsiveržusio ugnikalnio paleistų pelenų nusėdusius ir sustingusius į akmenis darinius, bazaltinius kalnus ir akmenis. Dar prieš šimtą metų ledyno kraštas buvo toj vietoj, kur pradėjome žygį (beveik valandos kelias pėstute!)... Tiek tereikėjo, kad praeitų laiko ir ši atkarpa ištirptų, jau nekalbant apie tai, kaip greitai ledynas tirpsta per pastaruosius 20 metų... Beveik tokį patį atstumą kaip per pastarąjį 100-metį.... Kažkaip kitaip tokie potyriai ir vaizdai priverčia susimąstyti apie šylančio klimato problemas. Artėjant link milžiniško ledo luito darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Iki ledyno dar buvo likę kokios 15 min. kelio. Takelis baigėsi. Galiausiai priėjome ženklą, jog toliau einantys turėkite omenyje, jog tirpstantis vanduo yra 2 °C temperatūros, paslydus įkrisite į ledyno properšas. Patekus į ledinį vandenį gresia paralyžius, širdies smūgis, ir t.t..... trumpai tariant esate protingi žmonės, tad galvokite ką darote :) Turiu pastebėti, kad Islandijoje daug draudžiančių ženklų nėra. Nei važiuojant autostrada, lankantis turistiniuose objektuose, visur rasi rekomendacinio pobūdžio ženklus, retai draudžiamuosius. Reikia pripažinti, jog neveltui jie sudėti ir tikrai geriau jau jų laikytis :) Jei kely aptiksi ženklą duobės - tai jų ten tikrai ir bus, o jei ženklas "rekomenduotinas greitis 30 km/h" važiuojant serpantino linkiu, kalnų keliu, tai gal geriau tokiu greičiu ir važiuoti, nes bortelių nėra, kelio spalva tokia pati kaip akmenų - juoda, o kraštas dažniausia žvyras, už kurio tebus stati praraja :) Ši rekomendacija privertė susimąstyti, juk buvome šalia milžiniško ledo luito visiškai vieni.
Kitą rytą leidomės link ledyno jau su gidu: vaikinukas labai energingas, linksmų plaučių, vis maskatavo rankomis sakydamas kokie mes "lucky", nes būtent tą rytą mūsų grupę tesudarė 3 žmonės, kai liepos mėnuo yra visiškas turistų pikas ir visos kitos grupės buvo po 10-15 žmonių. Ta proga važiavome "F road'u" su dideliu džipu. Jėėė, dar patyrėm ir "jeep safari" per bekelę :) Sutaupėm gerą valandą laiko ėjimo, kurį galėjome skirti ledynui. Vis juokėmės, kad kaip tik tądien žadėjo labai prastą ir lietingą ora, o aš juokavau, kad specialiai buvau užsakiusi saulę šiai kelionei:)
Vatnajokull'is - didžiausias ledynas Europoje, jo teritorija užima 8100 km2. Ledynas lyg karštas šokoladas kažkadais tirpo ir tekėjo aukštumoj likdamas išraižiotas, o žemumoj nuslinkęs per kalvas švelniu ledo sluoksniu. Ledyno pločio vidurkis siekia iki 400-600 m., storiausia ledyno dalis gali siekti iki 950 m tirpstančių liežuvių teritorijoje nuo 100 iki 150 m. Po ledynu slepiasi keli aktyvūs ugnikalniai. Ledyno struktūra yra skirtinga nuo mums įprasto ledo: per daugelį metų ledynas buvo kompresuojamas ir spaudžiamas per milijonus metų vis naujais sniego ir ledo sluoksniais, sluoksnis po sluoksnio, todėl kristalinė ledyno struktūra yra skirtinga nuo šaldiklyje užstingusio ledo gabaliuko. Kompresuojamo ledo giluminiuose sluoksniuose oras burbuliukais įsispraudžia į kristalinę ledyno struktūrą, todėl jo tokio kaip atskiro nebelieka. Ledynas apšvietus saulei atspindi mėlyną spalvą. Sniegas yra baltas, nes atspindi visą spektrą spalvų, o ledynas mėlynuoja dėl deguonies stygiaus. Maža to, ledyno ir organinė struktūra skirtinga, jame yra nusėdę daugybė skirtingų mineralinių bei kitokių organinių medžiagų, kurios per daugybę metų susilieja į vieną darinį, ir todėl galima aptikti labai įdomių dalykų, tarkim, užkritę akmenukai įsmenga į paviršinį ledyno sluoksnį, jam tirpstant vis po truputį keičia savo būvimo vietą skirtingais kampais ridendamiesi žemyn bei gavę saulės šviesos pradeda ant savęs auginti mažytes, to akmenuko dydžio, ekosistemas. Jie apsivelia samana ir tampa minkštutėliais žaliais kamuoliukais. Mūsų vedlys pasakojo, jog mėgino keliskart namo parsivežti ir toliau auginti tokį apsamanojusį akmenuką šaldiklyje, bet tokia ekosistema greitai žūdavo, nes tiesiog nebeturėjo iš kur pasisemti maisto medžiagų.
Puikiai praleidę rytą ant ledyno, kupini įspūdžių leidomės link aisbergų ežero Jokulsarlon'e.... Gyvai, ko gero, tik plaukiojančias ledo lytis tesu mačius, bet didelių ir skirtingų formų ledo skulptūrų, nukaltų skulptorės Gamtos tikrai neteko matyti... Ežeras susiformavo tirpstant ledynui ir iki šiol vis didėja. taip pat tai ir giliausias ežeras Islandijoje, siekia iki 248 m. į gylį. Kilo rūkas... jau išsigandom, kad nieko nebepamatysim.... Bet važiavom toliau, sakėm: "kaip bus taip" :) O buvo geriau nei galėjom tikėtis. Kaip tik spėjom atvažiuoti laiku, kadangi jau buvo surinkta grupė žmonių leistis su aparatu "Amfibija" stebėti aisbergų. Aparatas ne juokai - su ratais ir dar plaukti moka! Priminė kelionę į Baltarusiją, kuomet teko važinėtis su tanku ...Pūkšt! Ir mes jau vandenyje ramiai plaukiam :) Rūkas šiai pramogai suteikė dar didesnio žavesio, kadangi aisbergai išnirdavo iš jo kartais ramiai, kartais netikėtai, bet visada labai įspūdingai.
Hofn. Baseinai
Neatskiriamas atostogų malonumas - pliuškenimasis vandenyje. Nors važiavome į Islandiją pačiu šilčiausiu metų laiku, ir žinojom, jog Islandijoje yra geoterminių šaltinių bei natūraliai susiformavusių vandens telkinių, kur galima maudytis net esant ir šaltam orui, maniau, jog maudytis neteks, na gal nebent visų turistų labiausiai nuvalkiotose vietose: Žydrojoje lagūnoje, ar Myvatn'o geoterminių baseinų komplekse... (kuriame, beje, irgi lankėmės). Kuomet pradėjome keliauti ir nusipirkę kelių žemėlapį išvydome, jog mažyčiai miesteliai, net ir turintys po 300 ar 1000 gyventojų turi po baseiną, labai nudžiugome. Visi jie įrengti labai panašiai: turi didelį, dažniausiai 25 m. baseiną, kuriame vandens temperatūra apie 28
°C ir 2 kubilus: vieno temperatūra - 37
°C , kito apie 40
°C, dažniausiai dar ir nusileidimo takelį ar du turi, o svarbiausia, kad visi jie yra lauko baseinai! Labiausiai pradžiugino tai, kad lankytojų tikrai nedaug, ir visi jie dažniausia vietiniai. Baseinai yra lyg ir jų bendruomenių socializacijos centrai, kur susirenka šeimomis ir kartu praleidžia laiką. O ir kaina jų juokinga lyginant su visa ko kitko Islandijoje. Stengėmės kiekvieną dieną pasidžiaugti šiuo malonumu paplaukioti ir pasikaitinti pirtyje, tikrai fantastika, kuomet guli lauko baseine, o lauke yra kokių +11 laipsnių šilumos, o tu pliuškenies ir dar grožiesi nuostabiausių kalnų panorama :)
Rytiniai Islandijos fiordai
Rytinių fjordų miesteliai, pradedant Stodvarfjordur'u, baigiant Seidisfrodur'u - nuostabiai mieli ir labai jaukūs. Visi jie mažyčiai, jūriniai, žavintys savo architektūra, turintys nuo 200 - iki 1500 gyventojų. Kelias vedė per išvinguriavusią fiordų pakrantę - tai pakildamas į kalnus ir atverdamas didingą panoramą, tai nusileisdamas prie vandens, ir leisdamas grožėtis pakrantėmis. Dažniausi islandų verslai yra žuvininkystė ir avių auginimas, jų ten tikrai daug gali pamatyti. Gali pamatyti ir arklių, mat beveik visuose Islandijos regionuose gali rasti jodinėjimo paslaugas teikiančių ūkių.
Djupivoguro miestelyje aptinkam įdomų ir netikėtą meno kūrinį - Sigurd Gudmundsson sukurtus 34 marmurinius paukščių kiaušinius, reprezentuojančius vietinius paukščius ir išrikiuotus palei pakrantę. Įdomiausia tai, jog visi kiaušiniai skirtingų formų, spalvų ir dydžių, atitinkančių tikrųjų kiaušinių formą ir mastelį.
Dar tą vakarą nusprendėme pamatyti Hengifosą - trečią aukščiausią Islandijos krioklį,
krentantį nuo 128 m aukščio uolos. Iki jo keliavom gerą valandą, kopti į
kalną buvo pakankamai sunku, teko ir upelį perbristi, bet džiugu, kad
pamatėm, nes augmenija šalia jo tiesiog pritrenkė įvairiaspalvėm gėlytėm
ir žolytėm, o nuo kalno atsiverusi panaroma ir toliai tiesiog žadą atėmė :). Šį vakarą nakvynei išsirinkom tikrai egzotišką kempingą,
kur buvo nuostabi užuovėja ir gaivus kvapas nuo aplink plytinčio miško.
Taip, miškas Islandijoje yra tikra egzotika. Jis čia buvo pasodintas žmonių,
dar 1950m. ir prigijo :) Žinoma, medžiai ne tokie galingi ir aukšti
kaip Lietuvoje, bet po šitiek kelionės dienų vėl pamatyti medžius buvo įdomu :)
Trolių siena
Islandija lyg gyvas organizmas, kurį nuolat ir nenutrūkstamai formuoja tirpstantys ledynai, paleisdami upelius tekėti bei atidengdami vis didesnius plotus žemės; išsiveržianti ir užliejanti laukus lava, kuri per daugelį metų sustingusi apsamanoja minkštutėle įvairiaspalve ir pilka, ir žalsva, ir net melsva samana. Gali pagalvoti, jog viskas čia pulsuoja gyvybe.
Buvo jau vėlyvas vakaras, kuomet išsiruošėme link Trolių sienos. Vykome link Skessugardur'o. Kelias buvo vienišas, pakeliui prasilenkėme gali tik su 2 automobiliais. Šioje kelionėje daugybę kartu gali pasijusti labai vienišas... gerąja prasme vienišas - kuomet tavęs nebetrukdo jokie kiti į tave panašūs padarai, kai tu gali pajusti ir būti drauge su gamta, kartais mistiška, kartais bauginančia, kartais pamaloninančia nuostabiais vaizdais....
Kelias buvo įvairus: ir kalnuotas ir vingiuotas, vietomis vedė per lygumas, kartais per kalnus, bet kuomet atvažiavome prie nuorodos į trolių kalną supratome, jog tai "F road'as", tad dar labai lėtai pavažiavome, ir likusius 2 km nusprendėme link tikslo žygiuoti pėstute. Kelias vedė per nutysusį ir vis kylantį į viršų smėlio ruožą, einantį tarp keistų mažų ir pakankamai apvalių ežerėlių, o to smėlio ruože pamažu vis daugėjo ir daugėjo gigantiškų riedulių, kurių kiekvienas galėtų sverti po pora tonų. Kalnas vis augo ir aukštėjo, o akmenų vis daugėjo ir daugėjo. Vėjas buvo labai stiprus, jausmas buvo lyg speigingą žiemos vakarą, prie -15.... Temo.... Darėsi šalta ir baugu, o šlaunis nuo vėjo tiesiog gėlė... Apsižvalgiau į kairę, paskui dešinę - be manęs ir Tomo nė gyvos dvasios....
Jausmas buvo lyg eitum ant gyvo gigantiško drakono nugaros, pilnos kyšančių kietų ir gruoblėtų žvynų.
Trolių siena susiformavo ledynmečio eroje ir dėl ledyno tirpimo ir slinkimo ir potvynio... Toks jausmas kad stovėjau ant vis besiformuojančio darinio, lyg ant kalno kuris kažkaip kitaip, netvarkingai bandė iškilti iš žemės gelmių, bet dėl kažkokių priežasčių jam nepavyko ir liko tokia akmenų bangų jūra....
Vakaras dar nesibaigė... juk dabar reikėjo susirasti nakvynės vietą...
Artimiausias kempingas buvo Modrudalur'e iki kurio dar buvo geras kelio gabalas. Pakankamai sparčiu žingsniu grįžome į mašiną ir pajudėjome. Vis temo, įvažiavome į kalnų ruožą, paskendusį migloje, vėjas nesiliovė, o matomumas buvo geriausiu atveju 10 metrų į prieki. Važiavome 20 km per valandą greičiu... Vaje, nebenorėjau nieko, o kelias tiesiog nebesiskyrė nuo bekelės, tokia pati spalva (juoda) toks pats žvyras, tik kraštas labai status ir aukštas, tad jei dardėtum nuo kalno - tai vyktų greitai .....na ir gal skausmingai... taip važiavom kokius 10 km... lėtai ir įsitempę... po to pasimatė lygumų ruožas, bet didelio džiaugsmo tai nesukėlė, visgi vėjas nerimo, o dar ir lijo... Pasiekėme kempingą... Tomas pasidomėjo, kad namelyje laisvų vietų nėra, tad teko statytis palapinę... Buvo labai šalta, niūru ir šlapia, sakiau nebelipsiu iš mašinos, bet Tomas šaunuolis, viską padarė, ir sužinojo viską, ir vietą palapinei išrinko bei ją pastatė ir atėjęs sako - čia virtuvėlė yra - tau patiks... Buvau tokioje nevilty, kad ši žinia tikrai pradžiugino.... Visada, kai būna labai sunku, šviesos blyksnis praskaidrina tamsą.... Atėjom į patalpą pusrūsyje, suręstą iš akmenų, sulipdytų iš molio su visokiom dar beaugančiom žolėm, viduj buvo 3 mediniai stalai... Jausmas lyg būčiau patekus į vaidybinį filmą - tik kameros ir prožektorių dar trūko.... Tomas užkaitino raudono vyno šlakelį, kurį teturėjom nuo oro uosto, kai pirkom "duty free" atvykstant į šalį, kad sušilti, pavalgėm ir nuskubėjom miegot. Ryte viskas nušvito kur kas šviesesnėmis spalvomis nei tąvakar ir kempingas nebeatrodė toks baugus :)
Myvatn'o ežeras
Ryte pajudėjom link Dettifoss'o - galingiausio krioklio Europoje (ne didžiausio, ne gražiausio, ne aukščiausio, bet GALINGIAUSIO) Šis, 100 m. pločio krioklys per 1 sekundę nuleidžia apie 193 kubinius metrus, o vandeningiausiu metu net iki 500 kubinių metrų vandens, krisdamas nuo 45 m aukščio. Kraštas palei šį galiūną labai siauras ir slidus. Stovėjau, žiūrėjau, ant veido jutau krentančičą stiprią krioklio dulksną , persimaišančią su lietaus lašais ir supratau, kokie mes silpni ir bejėgiai prieš tokią didybę. Jau ne pirmą kartą pajutau baugią pagarbą tam, ką mačiau.
Dangus pradėjo giedrėti, artėjome prie Myvatn'o ežero... Planavome išmėginti žymiąsias Myvatn'o karštų versmių maudyklas ir netikėtai abudu susižvalgėme, iš kur tas kiaušinių kvapas mašinoje?... Dar po minutėlės tolumoje išvydome baltų dūmų kamuolius, virstančius iš gelsvos pakalnės. Privažiavę atradome dar vieną stebuklą - karštus garus pučiančius, burbuliuojančius ir pūškuojančius iš žemės besiveržiančius garus... kurie dar ir dvokia perpuvusiais kiaušiniais :) Reginys pribloškė... pribloškė ir dar vieną kartą. tiesa, kvapas pribloškė labiau, net supykino nuo visur ore tvyrančio stipraus sieros kvapo. Pats Myvatn'o ežeras nuostabiai gražus, daug salų ir salelių, visas kelias aplink jį labai vaizdingas. Pakeliui aptikome geoterminę šiluminę, kuri nuo aukšto kalno atrodė įspūdingai: vamzdžių tinklai, pukšintys baltais garais, o šalia jos stovi vienišas dušas, tiesiog lauke... svarstėm kam jis galėtų būti skirtas. Taip besvarstydami nusiplovėm batus, vėliau interneto nuotraukose radom, kad anksčiau ten dar ir tualeto klozetas stovėjo :) Visą dieną praleidome Myvatn'o ežero teritorijoje, kuri per amžius buvo formuojama kraterių ir vulkanų.
Dalvik - banginiai ir meškeriojimas :)
Banginių stebėjimo centrais garsėja Husovik'as, Akureyri's, Reykjavik'as. Pasirinkome Dalvik'ą banginių stebėjimui, dėl kelių priežasčių: labai jaukus ir mažytis jūrinis miestelis, mažiau "nuturistintas", o ir personalas labai draugiškas. Iš vakaro įsikūrėme kempinge dideliame stadione, baseino teritorijoje. Puikiai įrengta virtuvytė, kuri kaitinama iki nežmoniško karščio su visą parą atdarais langais - ot, kad Lietuvoj turėtume tokį šildymą, smagu būtu? :)
Iš ryto atsikėlę puolėm ruoštis, kadangi laivas stebėti banginius išplaukia 9 ryto. Oras fantastiškas, dangus žydras, žydras, nei debesėlio, nei vėjelio :) Atvykom laiku, nusipirkom bilietus, gavom labai smagius ir šiltus kombinezonus (sakiau tokį norėčiau turėti žiemai) ir išplaukėm. Atmosfera visos kelionės metu buvo labai smagi. Vaizdai nerealų, kalnai, žuvėdros, sakiau net jei ir banginių nepamatysiu vien jau pasiplaukiojimas laiveliu ko vertas, nors organizatoriai užtikrino banginių pamatymą net 98 procentais! Šiuo metų laiku pamatyti galima kelias rūšis banginių, o pirmasis pamatytas vaizdas - tai iš vandens į viršų šaunanti purslų srovė, lyg koks sumažintas geizeris :).
Pasirodo pramoga dar nesibaigė, gal greičiau tik prasidėjo... Plaukiant į uostą sustojome. Laivą spiste apspito žuvėdros - jos juk jau žinojo, kas dabar bus - ankstyvi pietūs! :) Nebuvau iki tol niekada žvejojusi.... Kelionės vadovas padalino meškeres ir parodė ką daryti. Viskas paprasta, nuleidi kablį su blizge iki galo patraukai, ir štai, žuvytės kimba, o kimba kaip kokios bitės ant medaus :). Tik turėk jėgos ištraukti. Dažniausiai čia galima pagauti upėtakius ir menkes, mums daugiau pavyko prigaudyti menkių. Prasidėjo žuvėdrų puota, nes organizatorius išdarinėjo pagautą žuvį tiesiog ant denio ir atiduodavo joms nemenkus gabalus žuvies mėsos, palikdamas tik pačią gražiausią žuvies mėsytę. Grįžę į krantą puotą turėjome ir mes: ant grilio kepta, šviežia, ką tik pagauta žuvis su žolelių mišiniu ir sviestuku...mmmmm - kas galėtų būti geriau? :) O geriau galėtų būti ....:) Pavalgiusi, po kelių akimirkų pamačiau, kad Tomas kažkur nukulniavo.... galvojau kur? Jis nuėjo pasikalbėt su kelionės vadovu, mat liko nuo mūsų žvejybos išdarinėtos ir gražios šviežios menkės filė - Tomas paklausė ar neparduotų jos mums, bet jis numojęs ranka atšovė: "neškit maišą!", ir prikrovė gerus 2 kg... palinkėjo sėkmingo kelio ir skanaus :) Tądien valgėm žuvį 3 kartus per dieną, ir dar kitos dienos rytui užteko :) Nepalyginamas skonis su šaldytom, Lietuvos prekybcentriuose parduodamom žuvim. Turėjom tikrai daug džiaugsmo :)
Ruonių karalystė. Vatsnes
Vatsnes'o pusiasalyje gyvena labai daug skirtingų rūšių paukščių, taip pat čia gyvena viena didžiausių ruonių kolonijų, kuriuos ir važiavome stebėti. Važiavom labai vaizdingu keliu, pakeliui pamatėm Hvitserkur 15 m uolą, kyšančią iš vandens, ant kurios gyvena daugybė paukščių. Atvykę leidomės stebėti ruonių takeliu, kuris vedė link vandens. Atsirado ženklai: "kuo arčiau vandens būsite, tuo mažiau triukšmaukite" ir staiga atskrido paukščiukas.... Pirma mintis: "oi, koks tu gražuolis, baltas ir su praskelta uodega it kregždės". Antra mintis buvo kiek kitokia: "greičiausiai artėjame prie jo lizdo", o paukščiukas tuo metu, kad puolė atakuoti Tomą, turbūt jautė, kad pirmiausia didesniuoju reikia atsikratyti.. Šalia ėję pora vaikinuku pasileido bėgti... netrukus paukščiukas ir manęs ėmėsi. Ale drąsus, sakyčiau :) Nešėm kudašių kitu takeliu ir neužilgo priskubėjom uolėtą pakrantę, kurios tolumoje išvydom bambas išvertusius ir saulutėje besikaitinančius gražuolius ruonius. Šalia stovėjo ir namelis, kuriame buvo palikti keletas žiūronų. Žiūrėjom kaip jie poilsiauja, karts nuo karto pramogai plekštelėdami su peleku per vandenį jie išgąsdindavo visą būrį paukščių ir pakeldavo juos visu būriu nuo aplinkinių salelių į dangų, o patys tuo tarpu toliau sau ramiai gulėdavo vartydamiesi nuo šono ant šono :).
Pasaulio kraštas
Belikusios buvo 2 dienos iki laiko automobiliui gražinti, tad nusprendėme ryžtis ir nuriedėti patyrinėti Vakarinius Islandijos fiordus, mat labai norėjome pamatyti puffin'us ir kitus paukščiukus, kurie būtent ten ir gyvena. Įdomus faktas, jog trečdalį visos Islandijos pakrantės linijos sudaro Vakarinysis Fiordas, išvagotas vingiuota fiordo linija. Ten galima rasti ir labiausiai į Vakarus nutolusį Europos tašką (neskaitant Azorų salų). taip pat ten galima atrasti natūraliai susiformavusių geoterminio šilto vandens baseinų. Tiesa informaciją, kur juos rasti yra pakankamai sunku, nes vietiniai saugo šią paslaptį. Tad važiuojant reikia atidžiai dairytis stovėjimo aikštelėse ženkliuko. Latrabjarg, dar vadinama uolų uola, nutysusi 14 km, o aukščiausioje vietoje išstypusi net 441 m į aukštį, pilna nesuvokiamo skaičiaus sugyvenančių skirtingų rūšių paukščių. Ar esat kada nors buvę ant pasaulio krašto? Man regis, aš buvau :)
Eglutė, draugė, buvo sakius, jog paukščius reikia stebėti naktį, mat jie tuomet aktyviausi ir daugiausiai galima pamatyti. Kad jau buvo paminėta "naktį" paukščius reikia stebėti, tai juk visai nebūtina važiuoti temstant, ar, tarkim, saulei besileidžiant, bet būtinai reikia jau visai sutemus, kai tamsa it į akį durk (kas trunka Islandijoj pakankamai trumpą laiko tarpą.:). Tą vakarą pirmą kartą per visą kelionę sutikome saulėlydį paplūdimyje, grįžę į viešbutį pasėdėjom kavinėje, kur labai skaniai išgėriau bokalą islandiško "Viking" alaus. Dar vėliau valgyt išsivirėm, ir jau kai visi stovyklautojai nuėjo miegot, apie pirmą, pusę dviejų nakties išsiruošėm keliauti. Pasirankiojom informacijos, kur ir kaip (viešbutyje mergaitės pasakė, jog nuvažiuosite link lentos su parkingu, ten ir bus TA vieta) ir išvykome ieškoti nuotykių... Važiavom, važiavom ir privažiavom lentą su paukščių paveikslėliais ir šalia mažylį parkingą (kokioms 2 mašinoms), išlipom, apsižiūrėjom ir pagalvojom, jog gal dar ne čia. Pravažiavom dar vieną mažylį kaimiuką, po to kempingą ir daugiau nieko neradę nusprendėm, jog visgi ten ir bus TA vieta, juk visai nebeverta toliau važiuoti, nes juk ten tik švyturys belikęs. Grįžom prie lentos, pasiėmėm žibintuvėlį, apsidairėm ir pamatėm kažką panašaus į takelį tarp apsamanojusiu lavos laukų..... Kažkaip per visą kelionę patirtis šiuo atžvilgiu irgi negelbėjo, jog lankomi objektai būną visai vos išlipus iš mašinos... Pamanėm juk iki skardžio ir paukščių dar reikės paėjėti ... Ėjom, ėjom, kol galiausiai pametėm takelį, buvo tamsu, kas po kojomis darėsi tiksliai nežinojom, nes lavos laukas - tai kažkada tekėjusi ir įvairiausiomis formomis sustingusi, kartais gabalais, kartais keistais, vienas ant kito sugriuvusių uolienų nuolaužom ir visa pasidengusi samana.... Jausmas lyg kilimu vaikščiotum, bet niekad nežinai, kas bus po tavo kojom... Pasimetėm, skardžio nėra, paukščių irgi ne. Pradėjau nervintis, sakau: "ar tu girdi nors vieną paukštį?" Tomas sako :" Ne" aš sakau, tai gal jau grįžtam, ir ryt kai šviesu atvažiuosim ...Tomas sako: "nu ne - gal dar paeinam"... Ėjom tol kol neaptikom išverstų elektros stulpų su laidais. Taip atklaidžioję gerą valandą.... pametę kelią galiausiai vos radome mašiną... Grįžom pavargę ir nuėjom miegoti Ši išvyka labai priminė kelionę per Balkanus, kuomet ieškojom kempingo Juodkalnijoje, ir kai atrodo, kad kažko labai ieškai, sieki ir nori, pradedi matyti dalykus, kuriuos nori matyt. Tąsyk ant lentos vietoj kempingo ženkliuko - palapinės - buvo jachtų ar tai burlaivių ženkliukas :)
Rytas, kaip jau ir ne pirmą kartą, pasirodė gudresnis už vakarą. Uolą
radome prie švyturio, ir paukščiukus radome, o jų ten tikrai daug... "Puffinai", nuostabiai gražūs ir smagūs paukščiukai. Jie paprastai yra medžiojami dėl kiaušinių, plunksnų ir mėsos. Atlantinių puffin'u populiacija smarkiai sumažėjo 19a. ir ankstyvajame 20 a. Jie medžiojami naudojant specifinę techniką, vadinamą "dangišką žvejybą", kuomet gaudomi žemai skrendantys paukščiai su dideliu tinklu. Dar ir šiandien ne visur draudžiama medžioti šiuos "morkasnapius" paukščiukus, bet visgi džiugu, jog radome saugomą teritoriją, kur jie gali drąsiai gyventi.
Kelionė namo
Kaip ir visos kelionės, ir ši turėjo baigtis.... Buvo truputėlį liūdna, bet netrukus aptikti nauji atradimai ir nauji įspūdžiai vėl džiugino akį ir glostė širdį. Susidėliojom naują maršrutą, nes reikėjo nemažai "numinti", o teturėjom 1 dieną: nuo Breidavik'o, esančio pačiame Europos vakariausiame krašte, Vakariniuose Islandijos fiorduose iki Reykjavik'o - nei daug nei mažai - apie 600 km.
Turizmo informacijoje gautoje knygutėje juokaujama, jog kuomet geologai
rašė knygas, turbūt nežinojo, jog Islandijoje yra tik 3 rūšys uolų:
trolių, elfų ir jūrų monstrų. Dėl nuostabiai skirtingų, įdomių ir gražių savo pavidalų dažnai gamtos
jėgą ir kūrybiškumą įvardindavo kaip vienų ar kitų mistinių jėgų darbą. Kartais ir iš tikro gali susimąstyti ar gamta pati galėjo taip išradingai sukurti pati save. Pakeliui apžiūrėję dar kelis puikius krioklius, bei vieną diidžiausio geoterminio Šaltinio europoje teritoriją važiavome link Reykjavik'o.
Grįžom į civilizaciją. Pirma mintis: "oi kiek daug žmonių, daug mašinų"... truputėlį keista... Paskutiniąją kelionės dieną pasidžiaugėm Reykjavik'o senamiesčiu, paragavome žymiiųjų "hot dogų", vadinamų pylsur'ais uosto rajone, kur eilė prie kiosko netrumpėjo visą dieną, pavakarieniavom vietiniame restoranėlyje, kur paragavome ir banginio mėsos ir laimingi grįžom namo į hostelį, o jau kitą rytą ir į Lietuvą
Tokiai kelionei pasiruošti ilgai netrukom, svarbu turėti kempinimui reikalingus reikmenis, neperšlampamų drabužių, kadangi oras gali pasikeisti per vieną dieną tris kartus. Ir neveltui sakoma, kad jei renkiesi kurį megztuką imti šiltą, ar dar šiltesnį - tai dėk abu į šalį ir imk dar šiltesnį :) Rezervuoti nakvynės vietas hosteliuose gal kiek ir pavėlavome, rezervavom likus porai - 3 savaitėm iki išvykimo, tad buvo sudėtinga rasti pigesnių hostelių, nes didžioji dalis jau buvo rezervuoti. Vėliau keliaujant, kempinguose vietos užtektinai, bet jei planuotumėte nakvoti viešbučiuose, svečių namuose - reikėtu rezervuotis pora - tris mėnesius prieš. Turint omenyje, jog Reykjavik'e gyvena apie 300000 gyventojų, atrodo, kad tai tūrėtų būti nedidelis miestelis, visgi patogiausia būtų judėti turint nuosavą ar išnuomotą automobilį, kadangi viešasis transportas važiuoja pakankamai retai o ir stotelės išdėstytos labai tolimais atstumais, o pats miestas išsiplėtęs pakankamai plačiai. Islandijoje praleidome 11 parų, iš kurių 9 keliavome. Islandija - tai pažinimo ir patyrimo sala. Per šį laiką sugebėjome atitrūkti nuo civilizacijos, nors visus civilizuotus patogumus ir turėjome. Galimybė pabūti ne tik kartu su ja, bet ir su savimi, sustoti ir pagalvoti. Žinau, kad nuotraukos ir pasakojimai neatstos tikrų potyrių, tad linkiu visiems nukeliauti į šią nuostabią ugnies ir ledo karalystę, patirti savo istoriją ir pamatyti savo pasaulį!
