PIETŲ VIETNAMAS. Kokosų šaly...

Žvejų kaimelis Mui Ne

SKRYDIS

Šį kartą leidomės į 11 dienų kelionę pažinti Pietų Vietnamą. Vietnamas - valstybė pietryčių Azijoje - tai 13 didžiausia pasaulyje valstybė pagal gyventojų skaičių, kurių čia apie 95 milijonai. Pasirinkom skrydį pigių oro linijų bendrove „VietJet Air“, kur skrydis iš Singapūro ir atgal tekainavo 100 €. Atvykome į oro uostą gerokai anksčiau nei paprastai skrendant su kitomis oro linijomis, bet jau radome didžiausią eilę keleivių išsirikiavusių prie "VietJet" registracijos langelių. Šios oro linijos neturi internetinio „chek in‘o“, tad visi masiškai į visus tuo metu esamus skrydžius registruojasi prie kelių atidarytų langelių oro uoste. Vaizdas įspūdingas, o kartais net graudus, kai nors dirba ir visi langeliai, kamščiai susidaro dėl  netvarkingų vizų ar pakvietimų ar dar kitų priežasčių ir tada nepasiruošę tokiems netikėtumams ir atvykę per vėlai keleiviai braunasi be eilės į priekį, nes "jų lėktuvas tuoj pakils"... :) "VietJet" turi tikrai nemažai reisų į Ho Chi Miną, todėl kartais taiko praktiką apjungti kelis skrydžius į vieną, taip kai kuriuos panaikinant ar atidedant arba  prijungiant prie kito skrydžio. Mums pasisekė - skrydis buvo numatytas laiku. 

Kelionės maršrutas

Singapūro "Changi" oro uostas labai tvarkingas ir jau penkerius metus iš eilės gauna Geriausio oro uosto įvertinimą, kuriame ir susitikome su Tomu prieš skrydį. Keleivių eilė nusidriekė gan didelė. Išsirikiavus gan nemažam būriui keleivių užsikimšo praėjimas į tolimesnę salę. Netrukus pro šalį prariedėjo keli uniformuoti tarnautojai ant savo nublizgintų riedžių kažką tyliai kalbėdami per racijas. Atskubėjusi tarnautoja visaip kaip stengėsi išrangyti eilę zigzagais, kad tik atlaisvinti praėjimą. Turėjome užsakytą ir jau iš anksto paruoštą kvietimą Vietnamo vizai gauti, tad labai ilgai neužtrukę gavome įlaipinimo korteles. Darbuotoja nužvelgusi Tomo ūgį pasiūlė vietas prie avarinio išėjimo, kas kiek vėliau labai mus džiugino. Darbuotojos paprašyti paskubėti ir nestoti parduotuvėse, o keliauti tiesiai į lėktuvą taip ir padarėme. Tik įžengus į lėktuvo kabiną mus pasiekė pirmieji Pham Quynh Anh atliekamos melodijos "Hello Vietnam" sąskambiai, kurie mintimis perkėlė mus į naują realybę ir vaizduotė kūrė pirmuosius vaizdinius šalies į kurią keliavome. Vėliau dar vis dažnai pasiklausydavom šios dainos keliaudami. Lėktuvas priminė Ryanair‘o lėktuvus, tik vietų pasirodė sukonstruota daugiau nei atrodytų turėtų būti. Mums pasisekė be galo,  kad gavome sėdėti laisvai ir nesiremti kaktomis į priekines kėdes :)

Vos 3 minutėse telpančiame video sudėti visi mūsų patyrimai ir įspūdžiai skambant Pham Quynh Anh atliekamai dainai"Hello Vietnam"   

Šią kelionę turbūt galėčiau pavadinti „Pietų Vietnamas“ autobusu. Per visas 11 savo keliavimo dienų išbandėme visą spektrą skirtingų autobusų: nuo miesto iki maršrutinio, nuo turizmo agentūros iki tiesiog pavežančio iki stoties, nuo tarpmiestinio iki miegamo dviaukščio trim miegojimo eilėmis išsirikiavusio autobuso. Tai gan nestandartinis pasirinkimas keliauti Vietname, kadangi dauguma keliautojų renkasi čia itin plačiai paplitusią  ir pigią transporto priemonę - motorolerį. Skridom į didžiausią Vietnamo miestą Ho Chi Min‘ą, dar gerai žinomą  (iki 1979 m.) jo senuoju pavadinimu - Saigoną. Aplankėme Cu Chi tunelius, keliavome gilyn link Mekongo Deltos: My Tho, Ben Tre ir jų apylinkes. Vėlau pasukome link jūros: resortų pakrantė Phan Tiet, žvejų kaimelis Mui Ne ir visos greta esančios "gamtos įžymybės". Galiausiai aplankėme nuostabųjį kalvotąjį miestelį Da Lat.

MOTOROLERIŲ JŪRA

Skrydis buvo lengvas ir greitas. Atskridę dar oro uoste įsigijome kortelę su internetu Viettel, kur žinoma, nors ir tris kartus perklausus pardavėjo buvom patikinti, kad internetas galios 2 savaites, visgi kortelė kaip supratome buvo ne nauja, internetas galiojo tik savaitę, tad nors ir labai nebrangiai, bet teko pasipildyti internetą kelionės metu. Iš oro uosto iki miesto centro, District 1, vykome miesto autobusu Nr. 152, kuris tekainavo apie 5000 Dongų (vietinė valiuta), kas išvertus į Eurus - 18 centų. Keliauti po Azijos šalis yra sąlyginai pigu: transporto, nakvynės ir maisto kainos yra gerokai mažesnės nei keliaujant Europoje.

Pirmieji įspūdžiai - District 1 arba Bankoko Khao San Road gatvės atitikmuo Ho Chi Mine ir pirmasis labai prisvilęs blynas ragaujant vietinį maistą.

Triukšmas, krūvos šiukšlių, užterštas nuo važiuojančio transporto oras, garsi, viena kitą norinti nurungti muzika, sklindanti iš barų, tarakonai ir žiurkės, minios žmonių: vietinių ir turistų, ir įvairiausi gatvėje gaminamo maisto kvapai - pirmieji mūsų receptorius pasiekę pojūčiai...

Iš pačio ryto keliavome pamatyti Ho Chi Mino. Labai džiaugėmės klimatu, kadangi po Singapūro karščio ir drėgmės - čia buvo atgaiva sielai ir kūnui. Iš padžių kiek gąsdinančiai atrodė non stop važiuojantys motoroleriai, kurių čia buvo visa jūra, kol vėliau įsidrasini kirsti gatvę ir keliauji su visu srautu. Miestas labai didelis, kuriame gyvena daugiau nei 7 milijonai gyventojų. Atrodytų metro būtų čia tikras išsigelbėjimas, tik klausimas ar per tiek metų gyventojai pripratę prie savo nuosavo transporto ryžtųsi pakeisti jį į viešąjį... Daugeliui tai pagrindinė susisiekimo, pervežimo ir išgyvenimo priemonė. Naktimis daugybė jų motorolerius įsiveža net į namus, atrodytų pasistato garbingiausioje vietoje šalia televizoriaus ir kartu gyvena su juo... 

Apkeliavome visą centrą, pamatėme Ben Thanh turgų ir pasukome link "Susivienijio" arba dar vadinamų Nepriklausomybės rūmų. Rūmai - tarybinės architektūros paminklas, šiuo metu veikiantys jau tik kaip muziejus ir menantys Vietnamo karo istoriją. Karas neatskiriama pažinties su Vietnamu dalis, kuris truko nuo 1955 iki 1975 m., nors konfliktų laikotarpis jau pradedamas skaičiuoti nuo II Pasaulinio karo pabaigos. Karas nusinešė daugiau nei 3 milijonus gyvybių, kurių apie 58 000 tūkstančiai buvo amerikiečių kareivių gyvybės. Skaičiai įspūdingi, o ir pagalvojus, kaip per tokį sąlyginai trumpą istorijos laikotaropį po karo šalis stengiasi atsistoti ant kojų ir pasiekti ekonominį išsivystymo lygį tik atskleidžia tautos atsparumą, stiprybę ir siekį išgyventi.

Žaidimų kambarys - turbūt įdomiausias rūmuose. Taip pat įspūdi paliko ir dabar jau "vintažinių" telefonų kambariai bei tuneliai po rūmais.

Keliavome per miestą tiesiog stebėdami aplinką. Ragavome vieno tradiciškiausių pietų Vietnamo patiekalų PHO sriubos. Dažniausiai gaminama iš jautienos ar vištienos sriuba verdama su makaronais (noodlais) patiekiama su pilna lėkšte žalumynų ir šviežių daigintų pupelių daigų bei aštriosiomis paprikomis, kurių galima įsiberti pagal skonį. Įdomu ir tai kad tai turbūt vienas geriausių, sočiausių ir skaniausių, gal net kiek primenantis lietuvišką sriubą, jei valgytum be priedų patiekalų. Tuo pačiu keliaujant į šalies gilumą - tai kartu ir pigiausias patiekalas pavalgyti ir prisivalgyti.  Taip pat iš vietinės virtuvės patiekalų, kuriuos reikėtų paragauti nuvykus į Pietų Vietnamą yra BUN (vietnamietiškos citrinžole pagardintų ryžių makaronų (noodlų) salotos su jautiena ar vištiena), taip pat keptų ir šviežių "springrolsų", kurie čia tiesiog dieviški ir labai gardūs. 

Motoroleriai, pėstieji, automobiliai ir autobusai - visiška makalynė ir chaosas gatvėse. Dėl didelio oro užterštumo visi vairuotojai dėvi įvairiausių tipų ir gamybos respiratorius bei medžiagas ar specialiai kvėpavimo takams prisidengti pasiūtus apdangalus. Moterų apsirengimo stilius o taip pat ir kvėpavimo takų uždangalai arba kaukės dažniausiai būna pasiūtos naudojant gėlių motyvus. Manoma, keliauti mieste greičiausias būdas yra važiuoti miesto autobusu, kadangi nors ir labai didelis ir gremėzdiškas tarp visų motorolerių turi pirmumo teisę ir juda jis tolygiai ir nuosekliai, kartais net išvažiuodamas į atskiras, tik autobusui skirtas juostas. Kamščiai mieste pastovūs, o piko metu vietomis gatvėse eismas tiesiog sustoja, tad keliaujant reikia gerai paskaičiuoti kelionės laiką.

Šalia Notre Dame katedros vyko moksleivių mokyklos pabaigtuvių šventė. Buvo miela ir gera žiūrėti į dailias mergaites apsipuošusias vainikėliais ir tuos spinduoliuojančius besišypsančius veidus...

Ho Chi Mine gali rasti tam tikrą iš pirmo žvilgsnio kakofoniją, o kartu ir sugyvenimą vietinės bei prancūziškos architektūros statinių, kurių čia yra daugybė. Vietnamas nuo 1884 m. metų ilgą laiką buvo Prancūzijos kolonija. Po II Pasaulinio karo Vietnamas paskelbė nepriklausomybę, bet tuomet prasidėjo kitos negandos, karas.

CU CHI TUNELIAI MENANTYS VIETNAMO KARO ISTORIJĄ

Karinio konflikto pradžia Vietname siejama su II Pasaulinio karo pabaiga, kuomet Vietnamas pasidalino į Šiaurės ir Pietų Vietnamus. Šiaurinis Vietnamas buvo remiamas Tarybų sąjungos, tuo tarpu kai Pietinį rėmė JAV. Patys amerikiečiai dabar jau pripažįsta, kad įsitraukimas į šį karą buvo beprasmis, pražudęs daugybę gyventojų, užteršęs cheminiu ginklu dideles Vietnamo teritorijas. Ilgas partizaninis karas, išgyvenimas tuneliuose po žeme, mirtys nuo maliarijos, parazitų bei bado - visa tai buvo vietnamiečių kasdienybė.... JAV įsitraukimo motyvai į šį karinį konfliktą - siekis pažaboti komunizmo plėtrą pasaulyje. 

Vietinių menininkų dirbtuvėse

Šaudykla Cu Chi tuneliuose. Žinant istoriją ir kaip ginklai gali perkurti istoriją kažkaip nekilo noras imti ginklo į rankas...

121 Kilometrų ilgio tuneliai iškasti po žeme Vietnamo kovotojų buvo naudojami kaip slaptavietė ir vienintelis būdas išgyventi. O išgyventi tuneliuose buvo sudėtinga: nuolatiniai slapstymaisi (laukan išlįsti galėjo tik naktį), pačių tunelių slėpimas, oro, vandens ir maisto stygius. Daugybė vietinių žuvo nuo maliarijos, vietinių parazitų. Karas neapsiribojo vien slapstymusi, buvo naudojama daug žiaurių ir išradingų spąstų žudyti priešams. Kuomet amerikiečiai atsigabeno būrį šunų, kad surastų tunelius, pirmiausia ventiliacijos angas vietnamiečiai maskuodavo barstydami džiovintais čili pipirais, taip atbaidydami bečiaudinčius šunis. Vėliau buvo imtasi gudresnių būdų, kadangi ilgainiui tai nebepadėjo. Vietnamo kovotojai vogė amerikiečių drabužius ir dėjo greta angų, taip stengdamiesi, kad tuneliai liktų neatrasti. Kažkaip po apsilankymo tuneliuose kitaip prisimenu ir "Rambo" filmų su aktoriumi S. Stallone trilogiją. Atsimenu savo vaikystę, tėvai buvo neseniai nupirkę video filmų grotuvą ir tais laikais pirktas ar išnuomotas video kasetes žiūrėdavau net po kelis kartus. Kadangi Rambo turėjome nuosavą, šį filmą mačiau tikrai mažiausiai 5 kartus... "Rambo"  buvo vienas iš pirmųjų filmų, kurį mačiau, tada dar kaip vaikas tesupratau, kad vyko kova ir kas yra teigiami ir neigiamas veikėjai, o veiksmo vieta nelabai terūpėjo. Vėliau, jau  pasirodžius filmui "Hot shots" 1991 m. "Rambo" vis labiau blanko ir  kėlė šypseną veide. Visgi dabar jis man nušvito naujomis spalvomis ir atskleidė naują pasaulį žmonių istorijų, išgyvenimus ir jausmus atvaizduotoje veiksmo juostoje, žinoma tik iš amerikiečių perspektyvos.

Ginklai, kuriuos gali išmėginti Cu Chi tuneliuose

Kelionė atgal į Ho Chi Miną truko ilgai, nors tuneliai ir nėra pagal kilometražą toli nutolę nuo centro. Didžiulės transporto grūstys, daugybė motorolerių vietomis vertė autobusą judėti vėžlio žingsniu. Autobusas nors ir atrodytų ne visai naujas, bet su kondicionieriumi nebuvo labai patogus vien dėl taip taupiai įrengtų kėdžių viduje. Kaip ir lėktuvas taip ir dažnas autobusas įrengtas taupant vietą viduje. Kadangi europiečiai gerokai didesnio kūno sudėjimo, vietos kojoms susidėti kartais gerokai trūksta. Tad Tomas galėjo tik džiaugti, kad keliauja su manimi, ir kad jam vis užleisdavau vietą, kur daugiau vietos kojoms pasidėti. Po ilgos ir pakankamai varginančios kelionės atgal į Ho Chi Mino centrą keliavome į turgų paskanauti vietinių patiekalų, o čia dar  ir vietinė grupė atlikėjų grojo gerai žinomas dainas, tad labai maloniai pavakarienevę dar apsukom ratą iki viešbučio ir jau ruošėmės rytdienos ankstyvai kelionei link Mekongo Deltos.

Koncertas turguje

Sriubytė su krevetėmis

Vakare Ho Chi Mino vaizdas pasikeičia: vietos, kur buvo turgus virsta naktiniais restoranėliais, ar gatvės maisto užeigomis. Ne vienoje gatvėje gali matyti gyvenančius ir nakvojančius žmones tiesiog gatvėje, net su mažais vaikais. Turtinė nelygybė ir skurdas dar vis plačiai paplitęs, nors paskutinį dešimtmetį ir vyksta spartus ekonominis pakilimas.

Nors "Jack fruit" gali rasti ir Singapūre, Vietnamas buvo pirma šalis, kur paragavau šio nuostabaus vaisiaus. Iš išvaizdos labai panašus į Durianą, bet paragavus priminė vaikystę ir Donaldo kramtomą gumą ne tik skoniu, kvapu bet ir jo konsistencija. Labai skanus ir pakankamai sotus vaisius.

KELIONĖ Į MEKONGO DELTĄ

Ketinome leistis gilyn į Mekongo Deltą. Reikėjo rasti geriausią keliavimo variantą, svarstėm įvairius būdus: traukinius, motorolerius ir galiausiai apsistojome ties keliavimu autobusu. Ir čia turėjome ne vieną pasirinkimą: su Uberiu nulėkti iki stoties ir nusipirkus tarpmiestinio autobuso bilietą keliauti į Ben Tre, ar kelionių agentūroje nusipirkti bilietą, kur jau nuo viešbučio iki stoties pavežėjimą turėtume… visgi įdomiauia, kad pigiausias variantas nusigauti iki Ben Tre buvo vykti su ekskursija ir pamatyti dar kelis lankomus objektus: pakeliui stabtelėti ir aplankyti šventyklą, vėliau su laivu persikelti ir pamatyti 2 salas Mekongo upėje, aplankyti bičių fermą, kokoso produkcijos fabriką, paragaujant kokosinukų - saldainiukų, paplaukioti siaurais Mekongo Deltos upelių vingiais vietinėmis valtelėmis, paskanauti vietnamietiškų vaisių klausantis vietinių moterų atliekamų liaudies dainų bei  apsilankyti vienoje iš salų įsikūrusiame restorane ir paragauti dramblio ausies žuvies. Nusprendėm, kad keliauti su atrakcijomis bus kur kas smagiau nei tik pervažiuoti is taško A į tašką B tad taip ir padarėm, ir tikrai dieną turėjom labai nuostabią.

Ramybė ir susikaupimas vietinėje šventykloje

Didžiausią įspūdį paliko ir turbūt vainikavo visą šios dienos kelionę - šis nuostabus žuvies patiekalas. Restorano darbuotojas ne tik parodė kaip žuvį išdoroti, bet kartu ir pamokino pasigaminti didelius šviežios tešlos Spring Rols'us

MOTOROLERIO NEIŠVENGIAU. BEN TRE

Kad ir kaip stengiausi, visgi motorolerio išvengti nepavyko... Atplaukę į uostą atsisveikinome su keliaujančiųjų kartu grupe ir likome ieškoti transporto, kuris nuveš mus į Ben Tre. Ben Tre - vienas iš vietinių kaimelių pačioje Mekongo Deltoje nuo My Tho nutolęs apie 14 kilometrų. Regis netoli, visgi jokio autobuso vežančio čia neradome. Tada prisiminėme savo pagalbininką Uberį, per kurio paiešką radome net du laisvus automobilius ir kurie vienas po kito vis priimdavo iškvietimą ir vėl taip pat sėkmingai jį atšaukdavo praėjus 10 minučių. Mums taip belūkuriuojant vis prieidavo vienas kitas motorolerių vairuotojas, o mes sėkmingai pasiderėję ir pasiūlę savo kainą juos atbaidydavom. Galiausiai supratom kad nieko nebus ir teks važiuoti. Motorolerio baisiai nemėgstu ir jaučiu kažkokią tai paranoją juo važiuodama, ypač kai kažkas kitas veža. Nes nepasitikiu ir jaučiu, kad visiškai nekontroliuoju situacijos, o ir kažkokia baimė atsiranda, kad pro šalį važiuojantis atsitrenks ar kur į kokį griovį nudardėsiu, todėl visomis įmanomomis priemonėmis stengiausi atsisakyti minties keliauti motoroleriu. Galiausiai du diedukai - motorolerių vairuotojai neatlyžo ir suderėjom kad už 100000 dongų (apie 4 Eur) mus abu nuveš į Ben Tre įsikūrusią fermą, įsikūrusią ant Mekongo Deltos vienos iš atšakų.  Užsidėjau šalmą, su visa savo kuprine užsirioglinau ant motorolerio ir pajutau kaip vėjas nesustodamas pučia pro šalį. Mačiau pro šoną besikeičiančius vaizdus ir jaučiau kaip stipriai įsitempė raumenys, kaip tvirtai laikausi įsikibusį į gale motorolerio įrengtą rankeną. Laikiausi taip stipriai, kad net nulipus delnuose buvo nagų įspaudai, o rankos buvo kiek pavargusios nuo įtampos lyg po sportinio pratimo. Kiek pavažiavus šiek tiek atleidžia įtampą ir pradedu grožėtis vaizdais. Pats važiavimas pasidaro kiek malonesnis. Blaško tik pats motorolerio vairuotojas nuolat visiems pypindamas. Pypina tiek lyg atrodo bando visiems pranešti, jog vežu sudėtingą krovinį, todėl traukitės iš kelio :D Galiausiai pasiekiam tikslą. Dar vairuotojai susiskambino su šeimininkais ir pasakė atvažiavom. Tiesa jokios iškabos nebuvo, tad mes pasitikrinome Googlemaps'uose kur esame. žemėlapiai rodė, kad mūsų ferma kiek toliau dar už gerų 200 metrų. Vyrukai nustebo, nes fermos savininkas, kuomet paskambino patikino, kad čia... ir tuo metu atsivėrė fermos vartai. Mes tik maloniai su visais atsisveikinom ir išėjom ieškoti savo fermos. Va, kaip sakau, ką daro nepasitikėjimas. Apėjome visą ratą per kaimą ir įėjome pro įėjimą su iškaba, kur jau iš kitos pusės mus pasitiko tas pats vyrukas kaip ir prieš tai su plačia šypsena. Visi smagiai nusikvatojom iš savo užsispyrimo. 

Vairuotojas. Pakeliui į BenTre

Tuo metu šeimininkės, kuri vienintelė kalbėjo angliškai nebuvo, tad darbuotojas mus užregistravo susikalbant naudojant naująsias technologijas. Šis išradingas būdas ir vėliau mums labai pravertė, apie kurį anksčiau net nebūčiau pagalvojusi. Viską, ką norėjo pasakyti suvesdavo į google translator savo planšetėje ir paleisdavo, kad kalbėtų su garsu. Tiesa pasakius susikalbėti buvo labai lengva ir suprantama. Taip vadinama ferma arba visas sodas su įvairiausias vaisias ir didžiausia teritorija su mažyčiais nameliais pasislėpusiais po vaismedžiais buvo tikrai įspūdinga. Čia ne tik pagalvota kaip jaukiai ir atokiai vienas nuo kito įkurdinti svečius, bet ir meniškos rankos prisidėta drožinėjant ir kuriant iš medžio aplinką. Takeliai vingiavo per vaisių sodą, aplink buvo  dailios pavėsinės, visur žalia, gaivu ir tvarkinga. Tai tiesiog atgaiva sielai ir protui po to beprotiško motorolerių miško Ho Chi Mino mieste. Galima tik čia likti atostogauti visą savaitę ir niekur toliau nebekeliauti...

Pusryčiai Vietname dažniausia dviejų pasirinkimų: vakarietiški arba vietnamietiški. Vietnamietiški - dažniausiai kažkas skanaus iš keptų ryžių ar makaronų, o pasirinkus vakarietiškus jie taip pat dažniausiai įtakoti dar iš prancūzų įtakos laikų - kiaušinienė su šviežiai kepta bagete ir puodelis gardžios vietnamietiškos kavos, kuri paruošiama ypatingai: su kondensuotu pienu ir nukošta per metalinį specialų koštuvėlį, kurį radusi nusipirkti kaip suvenyrą parsivežiau ir sau. Smagiai naudoju gerdama kavą iki šiol. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Vietnamas yra antras po Brazilijos didžiausias kavos tiekėjas ir gamintojas pasaulyje (pagal 2015 - 2016 m. duomenis). Nuo 20-ojo amžiaus pradžios Vietnamo kavos gamyba buvo pagrindinis ekonomikos variklis bei pajamų šaltinis. Pirmą kartą 1857 m. Prancūzai pristatė Vietnamo kavos pramonę ir plantacijų sistemą. Kava tapo didžiausia ekonomine jėga šalyje. Po pertraukos Vietnamo karo metu ir iš karto po jo gamyba pradėjo dar kartą augti, 2009 m. "Reuters" duomenimis kavos eksportas pasiekė 1,13 milijono tonų.

Kitą dieną pasiėmėme dviračius, kadangi iš po vakar motorolerio man jau pakako ir iškeliavome pasivažinėti po aplinkinius kaimus, persikėlėme į greta esančias salas. Norėjome pajusti čia dvelkiančią ramybę, pamatyti kuo gyvena žmonės bei išbandyti vietinių patiekalų ir "grožio" pramogą sau pasidaryti: Tomas sumanė apsikirpti, o aš manikiūrą pasidaryti...

Kokosų auginimas ir produkcija vienas pagrindinių ekonomikos augimo veiksnių Vietname. Kokosų čia užauginama labai daug. Pagal Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos 2009 m. gruodžio mėn. paskelbtus duomenis, šalis yra aštuntasis pasaulyje kokosų tiekėjas, vien 2009 m. 1 246 400 tonų.

 Kiemuose ir šalikelėse - visur gali aptikti krūvas kokosų.

Bekeliaudami su dviračiu per salas kiek pavargome ir ištroškome. Pagalvojome užsuksime į kokią kavinutę ko gaivaus atsigerti ir važiuojant pro vieną namą pamatėme lyg ir kavinutę kur trys vyrukai gurkšnojo šaltą kavą. Užsukome, kadangi vyrai nešnekėjo angliškai susivedėme į google vertėją, kad norim kokoso ir prisėdom. Kiek luktelėję pastebėjom kad vienas vyriškis užšoko ant motorolerio išskuodė ir jau po kelių akimirkų atsivežė du prakirstus kokosus. Buvom kiek nustebinti ir gal jautėmės kiek pasimetę, kai galiausiai supratom, kad jokia tai ne kavinė, o nuosavas gyventojų kiemas, o savininkai tik labai maloniai norėjo mums padėti ir mums paklausus kiek susimokėti pradėjo linguoti galvomis, kad nieko nereikia, palinkėjo savo šypsenomis geros kelionėmis ir išlydėjo... 

Tomas norėjo apsikirpti, aš manikiūrą pasidaryti. Taip, atrodytų keistą vietą ir laiką išsirinkom, bet patirtis buvo labai įdomi. Pirmiausia susiradom saloną, kuris pasirodė pakankamai higieniškas, o tada jau bandėme susitarti su darbuotoja, kuri visiškai nemokėdama anglų kalbos ir šiuo metu aptarnaudama visai kitą klientę pasikvietė dukrytę. Išbandę patirtį savo nakvynės vietoje bendrauti su google vertėju pritaikėme ją ir čia. Mergaitei buvo kokių 11 metų ir ji nuo šios idėjos bendrauti naudojantis telefonu tiesiog visa suspindo iš džiaugsmo. Tai buvo ir jai galimybė pasipraktikuoti ir pritaikyti savo anglų kalbos žinias bei bandant susikalbėti šypsojosi ir maloniai paprašė atsisėsti. Tuo metu buvusi klientė atsisėdo greta, o "manikiūristė" pasikvietė ir linktelėjo, kad pirmiausiai man padarys gelinį manikiūrą. Pirmą kartą mačiau, kad meistrė dirbtų taip kruopščiai ir greitai. Gelinį manikiūrą turėjau greičiau nei per pusvalandį, kuris tekainavo 2 €, panašiai pasisekė ir Tomui: radęs tinkamą pagal vaizdą vietą apsikirpo vos už 1 €... Atrodo neįtikėtina!

PAMATYTI JŪRĄ - MUINE

Rinkomės vieną iš kelių kurortų prie jūros, esančių pietinėje dalyje ir pasirinkome Mui Ne dėl greta esančių gamtos įžymybių: baltųjų ir raudonųjų kopų, žvejų kaimelio bei žygio link Pasakų krioklio. Iki Phan Tiet - palei jūrą nusidriekusių kurortų miestelio keliavome tarpmiestiniu autobusu. Kelionė užtruko visą dieną, pamatėme daugybę vietinės gamtos, ryžių laukų, vietinių kaimų, gyventojų ir vietomis Kalėdoms pasipuošusių bažnyčių. Paprastai kelionė tarpmiestiniu autobusu iš vieno taško į kitą vyksta nustatytu laiku, beveik nevėluojant, nebent dėl vietomis sudėtingų keliavimo sąlygų. Autobusas dažniausiai sustoja vieną kartą pavalgyti ir pailsėti, todėl svarbu išnaudoti tokį sustojimą. Išvažiavus iš miesto šaršalyno ir motorolerių jūros kelias kiek pralaisvėja ir autobusas juda gana greitai. Tiesa kelias nors ir neduobėtas, vietomis būna labai nelygus, todėl kartais užsupa. Vėliau važiuojant autostrada vairuotojai susigalvoja įvairių pramogų, pavyzdžiui palenktiniauti vienas su kitu... Kas kartais nebeatrodo visai smagia pramoga, bet iš kitos pusės taip padidėja tikimybė savo tikslą pasiekti laiku. Į Phan Tiest atvykome tik visai vakare ir labai džiaugėmės pagaliau pasiekę jūrą. 

Nakvynei pasirinkome Mui Ne Hils Budget Hotel, kuris palyginus su greta buvusiais Resortais buvo tikrai pigus, nors aplinka ir baseinų kiekiu bei aptarnavimu, maistu mažai kuom skyrėsi, o gal net ir buvo geresnis už resortus. Tai daugiau backpackerių pamėgta vieta, todėl jautėsi laisvė ir atsipalaidavimas. Pats Phan Tiet miestelis nesužavėjo  labiausiai dėl autentikos stygiaus. Tai labai turistinė vieta, ypač mėgstama poilsiautojų iš Rusijos. Palei pagrindinę gatvę buvo nusidriekusi visa eilė rusų valdomų įstaigų ir restoranų iš kurių garsiai skambėjo Alos Pugačiovos dainos. Įdomu buvo ir tai, kad dainininkės vietnamietės, bet puikiai išmokusios dainuoti rusiškai. Iš kitos gi gatvės pusės - palei jūrą buvo plačiai nusidriekę viešbučiai, tad patekti prie jūros galima tik pro porą išėjimų, kadangi viešbučiai aklinai užsitvėrė pakrantę. Jau patekus į pajūrį galėjai nevaržomai vaikščioti, kuris nuo viešbučių šviesų naktį buvo puikiai apšviestas ir buvo smagu pereiti visą ruožą bei pagaliau įmerkti kojas.

Nuostabūs natūralūs vietoje gaminami ledai. pats gali pasirinkti kokio vaisiaus nori ir čia prie tavo akių ant šaldymo mašinos ledas sukapojamas su vaisiumi, sušaldomas ir visaip kaip papuoštas įvairiais pabarstukais ir kitais priedais papuošiamas ir tau patiekiamas.

Perėję visą eilę restoranų radome pakankamai autentišką vietnamietišką restoraną kur grilintos įvairiausios jūros gėrybės buvo tiesiog nuostabios

BALTOSIOS IR RAUDONOSIOS KOPOS, APLANKANT PASAKŲ KRIOKLĮ IR ŽVEJŲ KAIMELĮ

Tą rytą norėjome sutikti saulėtekį baltose kopose, tad keltis turėjome dar prieš keturias. Greit susiruošę ir užkandę išskubėjome į autobusą. Dauguma keliautojų čia gali pasirinkti iki didžiųjų kopų nuvykti keturračiais, bet man buvo smagiau pakopinėti ir išsirinkus smagiausią kalvą užsiropšti pačiai. Rytas buvo kiek debesuotas, tad nors ir visiškai aiškaus saulėtekio nesimatė, visgi buvo smagu pažaisti su smėliu.

Vėliau keliavome pamatyti raudonųjų kopų. Tai apie 50 hektarų ploto smėlio ruožas, kuris nuplieskus saulei atrodė kiek skirtingai. Manau labiausiai raudona spalva atsispindėtų tik saulei kylant ar besileidžiant. Iš šių kopų tikėjausi pagal matytas nuotraukas daugiau, tačiau objektai pamatyti vėliau šioje kelionėje iš kurių tikėjausi mažiausiai - tiesiog "nunešė stogą".

Darbingas rytas žvejų prieplaukoje. Dirba dideli ir maži

Žvejų miestelis ir pakrantė buvo tikra ir vis dar natūrali darbo vieta. Kažkodėl tikėjausi, kad tai bus mažas ir gražus senovėje buvęs žvejų kaimelis, kur aptiksiu vos vieną kitą valtį. O iš tiesų pakrantėje žmonių ir įdomių dubenėlio formos laivelių buvo daugybė, vyko intensyvus darbas ir galėjai matyti įvairiausių ką tik sugautų ir apdorojamų jūros gėrybių.

Vėliau atvykome praeiti neilgą maršrutą iki "pasakų" krioklio. Pirmiausia buvo labai malonu, kad reikėjo išsiauti ir keliauti per upelį, o ne tiesiog keliu, taip atgaivinant kojas ir pasiilsint nuostabios gamtos apsuptyje. Kelias vedė siauru takeliu per lyg sumažintą tarp raudonų uolienų tarpeklį. Ši vieta paliko pačius maloniausius prisiminimus .

Suoi Tien. Pakeliui link pasakų krioklio. Maršrutas tikrai pasakiškas

SVEČIUOSE PAS MR. HAPPY

Dar vieną dieną Mui Ne praleidę tiesiog poilsiaudami prie baseino ir jūros, kitą rytą autobusu išvykome į Da Latą, kuriuo keliavome visą dieną ir iš pradžių šiek tiek gailėjomės paaukodami tam visą dieną. Visgi vėliau nuomonė labai pasikeitė, kadangi maršrutas iki Da Lato neįtikėtinai vaizdingas, vingiuojantis per kalnus, vis kartas nuo karto atveriantis nuostabią gamtos panoramą. Sėdėjau tiesiog prilipus prie lango iki kol sutemus jau pasiekėme Da Latą. Išlipę supratom, kad miestas gerokai aukščiau jūros lygio ir čia ženkliai vėsiau nei prieš tai buvusiuose miestuose. Pirmas dalykas kuris tiesiog pakerėjo - tai vidury miesto tyvuliuojantis ežeras. Miestas ruošėsi artėjančiam gėlių festivaliui, todėl visur vyko paruošiamieji gėlių sodinimo darbai ir atrodė tiesiog nuostabiai paskendęs tarp žiedų. Buvome rezervavę nakvynę Mr. Happy svečių namuose, tačiau iš pirmo karto teisingai nuvykti nepavyko, kadangi adresas google žemėlapiuose atnaujintas nebuvo. Galiausiai dar po kiek paklaidžiojimų su uberiu, Mr. Happy namus jau visai sutemus apie 7 vakaro radome prie autobusų stoties. Vos atvykus Mr. Happy išbėgo vienoje rankoje įsitvėręs samčio, apsijuosęs kiek apmiltuotu žiurstu ir  su savo plačia šypsena tarė: "kur jūs taip ilgai buvot, aš jūsų jau seniai laukiu". Nieko nelaukęs apsikabino ir pabučiavo į žandus. Net atvėpau. Mr. Happy tuoj puolė pilti arbatą ir sako: "jūs beveik laiku, mes jau pradėjome gaminti vakarienę, tikiuosi jūs prisijungsite". Buvo ką tik prasidėję vietnamietiškos vakarienės gaminimo kursai, po kurios visi gyventojai ir Mr. Happy ruošėsi keliauti pasižvalgyti po naktinį miestą. Tad vos sugurkšnoję arbatą ir nusiplovę rankas prisijungėme prie vakarienės gaminimo.

Pirmoji pačių pasigaminta vietnamietiškų patiekalų vakarienė Mr. Happy namuose

Da Latas mums labai patiko savo gaiviu, gal net kartais atrodytų pavasarišku oru, aplinka, apylinkėse stūksančiais miškais ir kalnais. Svarstėme ar šią kelionės dalį ilsėsimės ar visgi pasistengsime išspausti maksimumą. Ir žinoma nusprendėme pasiimti maksimumą - visos dienos ekskursiją aplankant populiarius lankomus objektus - tarybinės architektūros vasaros rezidenciją, šventyklą, krioklį ir gėlių sodą.

Bao Dai rūmai - paskutiniojo monarcho rezidencija

Su funikulieriumi leidomės nuo kalno link Thien Vien Truc Lam vienuolyno

Krioklys kur kartu galima ne tik pasivaikščioti ar pasivažinėti nuo kalno su rogutėmis, bet dar ir toliau nukeliauti su funikulieriumi. 

Paskutiniąją dieną skyrėme aplankyti dar vieną miestelio įžymybę - Išprotėjusio namo (Crazy House), kuris buvo pastatytas ir dar vis statomas senolės architektės. Namas kiek priminė ispanų architekto Gaudi meno šedevrus Barselonoje. Pastatas itin išskirtinis, įvairiausiai išraizgytas su įmantriausiomis detalėmis, siaurais koridoriukais ir besisukančiais laiptukais. Beje, šiame name netgi nakvoti gali - vienas iš kambarių labai priminė mažojo Hobito namus iš Žiedų Valdovo.

Crazy house 

Jau visai artėjo kalėdos, o Da Latas buvo tas miestas, kuris labiausiai priminė europietiškus miestus. Klimatas čia irgi buvo lyg Lietuvoje gražią ir saulėtą pavasario dieną. Tad natūraliai norėjosi ir pavakarieniauti kaip namie. Visai netikėtai radome restoranėlį, kur skambėjo tradicinės Kalėdinės giesmės, aplinka atrodė labai žiemiškai padekoruota ir kur mus labai šiltai priėmė ir sočiai primaitino

"Banana split"

Elektros laidų miškas

Naktinė Da Lato panorama

Keliaujant į Ho Chi Miną ir namo spėjome paragauti dar vieno labai nuostabiai skanaus mažo užkandėlio, suvynioto bananų lape, pagaminto iš ryžių ir mėsos viduje.

Keliavome su miegamuoju autobusu. Net ir dieną labai patogu ir smagu miegoti :)

Kiekvienas kraštas, regionas, šalis turi tam tikrą savo atspalvį, kurį keliaujant stengiuosi pagauti, sugerti ir pažinti. Yra šalių, kurios tiesiog akimirksniu užburia savo gamtos vaizdais, kitos savo tauta, bendravimu, trečios istoriniu palikimu ir kultūra, dar kitose atspalvių reikia pabūti ir paieškoti... Vietnamas mane užbūrė savo žmonių darbštumu ir nuoseklumu. Siekiu sukurti, atstatyti savo šalį, noru gyventi, dirbti ir džiaugti gyvenimu. Ir kiekvienas sutiktas ar tai gidas, kuris nuoširdžiai stengėsi perteikti savo šalies istoriją, ar kaimelyje dirbanti manikiūro specialistė, kuri vos už 2 Eurus kruopščiai ir nuoširdžiai atliko savo darbą, ar tas kaimo kavinutės savininkas už kelioliką centų išviręs Pho sriubos ir aptarnavęs kaip didžiausius svečius, ar tie pakeliui dviračiu važinėjantys vaikai, kurie visi su tavimi pasisveikina ir maloniai nusišypso ar ponas Happy, kuris taip šiltai sutiko mus savo namuose. Visi šie žmonės sukuria pačius šilčiausius priminimus mano širdyje, dėl kurių dar tikrai norėsiu sugrįžti į šią šalį.