BALIS (Indonezija) ir KUALA LUMPŪRAS (Malaizija). Tarp dangoraižių ir šventyklų

Šį kartą papasakosiu apie 7 dienų kelionę į dvi labai skirtingas Pietryčių Azijos valstybes: Indonezijos džiunglėse pasislėpusią ir šventyklų apsuptyje stūksančią žaviąją Balio salą ir tarp dangoraižių paskendusią Malaizijos sostinę Kuala Lumpūrą (KL). Keliauti išsiruošėme vos prabėgus pirmoms 2018 metų savaitėms, sausio 18 dieną.

Indonezija – didžiausias salynas pasaulyje, turintis net 18110 salų, kurių 6000 yra negyvenamos. Iš viso Indonezijoje gyvena apie 240 milijonų gyventojų ir tai yra ketvirta po Kinijos, Indijos ir JAV daugiausiai gyventojų turinti valstybė pasaulyje. Keliavome pamatyti tik vieną mažytį šios salų milžinės žemės lopinėlį, pastaruoju metu labai turistų lankomą, dar vadinamą Dievų sala arba rojaus sala žemėje - Balį. Balis gerai žinoma kaip  dvasines tradicijas išlaikiusi, unikalios kultūros, šventyklų, meditacijos ir jogos centrų,  istorinių ir archeologinių vietų, nuostabiai žalios gamtos, vulkaninių slėnių, ryžių laukų, nebrangių masažų ir gausiai gudrių beždžionėlių gyvenama sala. 

Balyje gyvena apie 4 milijonai su trupučiu gyventojų, nuo vienos salos galo iki kito yra viso labo 153 kilometrai per ilgį ir 112 kilometrų per plotį. Ir nors Indonezija turi didžiausią musulmonų populiaciją pasaulyje, įdomu tai, kad istoriškai Balyje plačiausiai paplitusi religija yra Induizmas (Balietiškas induizmas), kurį išpažįsta apie 83 % salos gyventojų. (skaičiai straipsnyje panaudoti iš internetinių puslapių informacijos, tad gali būti ne visai tikslūs, kadangi skirtingai nurodomi skirtinguose šaltiniuose). Vos prieš kelis mėnesius ši sala  pakankamai garsiai nuskambėjo žiniasklaidoje dėl savo aukščiausio taško išstypusio į 1348 metrus aukštį - ugnikalnio Agungo išsiveržimo.... Gal dėl jo, o gal dėl kitų priežasčių, kurių mums lėktuvo įgula neatskleidė turėjom kitokį nei įprasta nusileidimą Denpasaro tarptautiniame oro uoste. Pirmą kartą lėktuvui nusileisti tiesiog nepavyko: priartėjus prie oro uosto įskridom į didžiulį dūmų ar rūko kamuolį, lėktuvas išleido ratus ir jau visai priartėjęs prie nusileidimo tako staiga pakeitė kryptį statmenai į viršų ir visu pajėgumu išsiveržė aukštyn. Kažkaip buvo labai nejauku. Kurį laiką kilome visiškoje tamsoje, o lėktuvo įgula nieko nepranešė. Apsukę didžiulį ratą bandėme leistis dar kartą iš tos pačios pozicijos. Keliavome trise: aš, Jurgita ir Tomas, tik Tomas skrydžio metu sėdėjo kiek toliau, todėl su Jurgita kažkaip net nepajutom kaip susikibom už rankų. Antras mėginimas nusileisti pavyko sėkmingai. Labai džiaugėmės išlipę ant žemės.  

Dar oro uosto tualete, pamačius tokį kiekį draudžiančių ženklų supratau, kad ko gero tualetai bus įdomūs, nes juk ne veltui tiek įspėjimų iškabinta, kažkaip niekada nebūčiau sugalvosi plautis batų virš tualeto... :)))

Pirmas dalykas, kurį reikėjo padaryti – tai išeiti iš oro uosto zonos. Krūva taksistų užpuola vos tik išėjus pro vartus siūlydami savo paslaugas su gerokai užkeltomis kainomis. Nereaguodami į šūkaliojančius vairuotojus einame toliau. Keli seka iš paskos vis kažką bambėdami ir toliau įkyriai siūlydami pavežti. Automobiliui įvažiuoti į oro uosto teritoriją taikomas papildomas mokestis, kadangi papildomai mokėti nenorėjome, ramiai išėję iš oro uosto išsikvietėme Uberį ir vykome į mūsų jau iš anksto rezervuotą naujutėlaitį išblizgintą hostelį „Cara Cara Inn“. 

"Cara Cara Inn" hostelis įspūdingas ne tik dėl savo šiuolaikinio stiliaus, bet ir įdomių dizaino sprendimų mažas erdves paverčiant neįtikėtinai funkcionaliomis ir patogiomis ilsėtis. Mažuose kambariukuose įrengtos ne tik miegojimo, bet ir poilsio erdves. 

Maudytis galima, kur pakabintos geltona ir raudona vėliavos.

Pirmąjį vakarą keliavom pasivaikščioti po Kutą. Nepaisant didelio eismo ir triukšmo, pirmas dalykas, kuris patraukė akį - tai vis išnyrantys maži ir ir dailūs šventyklėlių elementai, raižiniai ir skulptūros, kurios miestui suteikė išskirtinio žavesio.

Balyje iš viso pastatyta apie 20 000 šventyklų

Žmonių gyvenimas glaudžiai siejamas su religija ir tai gali matyti bei jausti visur: gatvėse, šalia restoranų, darboviečių, kiemų ar tiesiog įėjimų į kiemus ir namus. Prie kiekvieno įėjimo gali rasti po mažytę, bet labai gražiai supakuotą kompoziciją lape. Šie lapų dėklai tai aukos dievams, gaminami kasdien iš įvairiausių gėlyčių, sausainiukų, saldainiukų, druskos ir netgi cigarečių ar kavos, o šventyklose matydavome net aukojamus pinigus. Dažniausiai atliekama visa aukojimo procedūra kuomet deginami smilkalai ir gėlės apšlakstomos šventu vandeniu. Kartais vaikštant labai baisu neįlipti, nes tokiais spalvingais aukų rinkinukais apdėliotos visos gatvės. 

Nors sala sąlyginai maža, bet pamatyti viską čia tikrai turbūt ir 2 savaičių būtų maža. Mes Baliui teturėjom pilnas 4 dienas, nes likusias 3 buvom paskyrę Kuala Lumpūrui. Kutoje atstumai nėra dideli, o ir iki žymių šventyklų nuvykti atrodo netoli, tarkim Tanah Lot nuo Denpasaro viso apie 20 kilometrų, tačiau laiko prasme kelionės laiką reikėtų gerokai prailginti dėl didžiulių kamščių Denpasaro ir Kutos regione. Dar tą patį vakarą apkeliavome Kutą ir pasimėgavome didžiulėmis bangomis pajūryje. Čia banglentininkų ir kaituotojų rojus, jų pilna visur, visgi maudytis galima tik geltona ir raudona vėliavomis pažymėtose vietose. Kitą rytą turėjome skubėti, laukė ilga diena, turėjome visą sąrašą geidžiamų aplankyti vietų. Tad nieko nelaukę pradėjome derybas su taksistais ir Uberio vairuotojais. Uberis taiko paslaugą, kur gali užsisakyti vairuotoją kelioms valandoms, visgi ji jiems tikrai neapsimoka, nes pagal mobiliąją aplikaciją tokia paslauga kainuoti galėtų apie 300 tūkst. rupijų (vietinė valiuta, išvertus apie 18 €) tad keli vairuotojai puolė į susirašinėjimus ir diskusijas apie kainas.... Po ilgų derybų sutarėme su vienu vairuotoju, kad už 600 tūkst. rupijų (apie 35 €) apkeliausime žymiąsias Uluwatu, Tanah Lot šventyklas bei pervažiuosim į Ubudo regioną į savo kitą nakvynę Kemenuh kaime.

ULUWATU ŠVENTYKLA

Uluwatu šventykla stūkso ant aštraus skardžio, išstypusio 70 metrų į viršų virš jūros lygio, kurį nenuilstamai skalauja Indijos vandenyno bangos. Tai ne tik šventyklų kompleksas, bet ir apžvalginis takas vingiuojantis per visą uolą ir atveriantis nuostabią panoramą į vandenyną ir greta matomus krantus. Uluwatu - viena iš labiausiai lankomų Balyje šventyklų dėl savo išskirtinio kraštovaizdžio. Tiesa čia pirmą kartą Balyje susidūrėme ir su mažomis šios salos padaužomis, apsukriomis ir gudriomis beždžionėlėmis, kurios nesibodi užšokti ir pačios tvarkingai atsegti kuprines ir ko nors skanaus paieškoti :)

Vėliau vykome į dar vieną šios salos "perlą" - Tanah Lot šventyklą. "Tanah Lot" – reiškia "žemė jūroje". Šventykla stūkso ant uolų, tik šį sykį ne aukštai ant uolos kaip pirmoji, bet priešingai - tiesiog ant uolų vandenyje. Todėl labai įdomu, kad potvyniai ir atoslūgiai reguliuoja prieinamumą prie šventyklos.  Visgi didžiausią įspūdį turbūt kuria aplinkinis takas, kuriuo keliaudamas gali pasižvalgyti po uolėtą ir bangų skalaujamą pakrantę.

Artėjant prie šventyklos daugėja ir turistų, o visai šalia šventyklos jų čia visa minia: kas paveiksluojasi, kas žaidžia šokinėdami per balas ant uolų, kas mėgaujasi paskutiniais besileidžiančios saulės spinduliais. Per garsiakalbius pasigirsta moteriškas balsas. Kalba vietine kalba, todėl niekas neaišku, bet jausmas lyg būtum traukinių stotyje, kur pranešama koks traukinys tuoj išvyks... Pasimėgavę gaiva keliaujame tolyn link eilės restoranėlių įsikūrusių ant uolos su vaizdu į šventyklą. Čia galima paskanauti įvairiausių virtuvių ir vakarietiškų, ir vietinių patiekalų. Visgi viena kavinutė paliko išskirtinius įspūdžius. Keliavome ramiai besišnekučiuodami ir dalindamiesi įspūdžiais, kai staiga  it iš giedro dangaus iš juodo kabančio "maišo“ balta čiurkšlė skysčio visai šalia per visą kelią pasipylė. Kaip ištekėjo taip staiga ir dingo. Sustoję nuščiuvom ir apsidairėm. Geriau įsižiūrėję supratom, kas čia per dyvai vyksta: čia gi mat slapukas didžiulis juodas šikšnosparnis lyg maišas kybo sau aukštyn kojom ant šakos ir sėkmingai gurkšnoja jam specialiai pritvirtintą pienuką, miega apsigobęs savo gigantiškais sparnais ir sisioja. Kuo daugiau dairėmės tuo įdomiau darėsi... Ant kitos šakos drybsojo kitas gyvūnas su ilga uodega ir dar ilgesniais ūsais. Miegojo ir visiškai į mus prašalaičius nekreipė dėmesio. Pakėlė galvą, pasirąžė ir apvirto ant kito šono sau toliau parpti.... Taip mums besidairant pamatėm ir trečią plaukuotą burbuliuką, greičiausiai nėščią patelę, kuri vos puškuodama ropinėjo nuo vienos baro pusės prie kitos. Beje ir pats barmenas labai jau mieguistas pasirodė... Tai buvo ne šiaip sau kavinė – tai buvo Kopi Luwaka kavos kavinutė.

Jau labai seniai svajojau paragauti šios unikalios ir bene brangiausios kavos pasaulyje. Brangios dėl jos neįprastos išgavimo technologijos. "Kopi Luwak" išvertus reiškia palminio musango kava. Kavos pupelės dažniausiai naudojamos tik aukščiausios rūšies Arabikos, kadangi kitų rūšių negali įgerti tiek fermentų, kuriuos virškindami nuostabaus grožio gyvūnėliai (palminiai musangai) praleidžia per savo kūnus. Gyvūno virškinimo sistemoje apdorotos pupelės praranda kartumą, o gyvūno skrandžio sultys joms suteikia ypatingo prieskonio, gal net sakyčiau rūgštelės. Paveiktas tokios fermentacijos, bet nesugadintas pupeles vietiniai gyventojai surenka nuo žemės kavamedžių augimvietėse, plauna, džiovina ir skrudina reikiamoje temperatūroje. Per metus šios kavos pagaminama viso labo ~600 kilogramų, o kaina už kilogramą gali siekti net iki 500 €. Iš vienos pusės gal ir nederėtų gerti ar ragauti tokios kavos vien dėl to kad neskatinti vargšų gyvūnėlių fermų, visgi kaip savo gyvenime ragavau vienintelį kartą krokodilo, varlės, sraigių, stručio, vikšriukų ir net banginio mėsos taip ir nesusilaikiau paragauti ir šios kavos.

Gyvūnėliai nebuvo niekaip pririšti, vadinasi džiaugėsi čia gyvendami ir maitinami. Užsisakėme kavos. Ją gamino irgi kažkaip neįprastai su ugnimi kolbelėse. Visgi barista informavo, kad šią kavą galima gerti ir tiesiog užsiplikę.... Buvo nepaprasta pažintis su čia gyvenančiais gyvūnėliais. Ypatinga ir labai skirtinga patirtis nei vėliau jau užsisakant tokią pačią kavą kavos fermoje ragaujant degustacinį kavų ir arbatų meniu. Fermoje turėjome kitų išskirtinumų: darbuotoja labai įdomiai ir išsamiai papasakojo apie kavos auginimo subtilybes, kavos rūšis bei arbatų ir kavų gaminimo technologijas.

Ilgaūsis miegalius :)

Tą vakarą buvome kupini įspūdžių ir savo nakvynės vietą jau pasiekėme vėlai vakare. Įsikūrėme nuostabiame viešbutuke su sodais ir baseinu ramiame kaimelyje Kemenuh, apie 20 kilometrų nuo Ubudo. 

Vakarą norėjosi atsipalaiduoti prie baseino ir pagurkšnoti vyno, tad jau visai sutemus išėjome pasivaikščioti į kaimelį. Radome porą veikiančių vietinių parduotuvyčių, kur pasirankioję šiek tiek įdomesnių vietinių  užkandžių, supratome, kad jokio vyno čia nebus. Nusipirkom po butelį citrininio "Radlerio"  ir sugrįžome atgal į savo viešbutuką. Tiesa, Jurgita dar nusprendė paragauti vietinio pardavėjo taip pavadintų "vietinių sulčių " gėrimo, kurį kartu paragavome prie baseino ir mes. Gėrimas buvo labai įdomaus skonio, lyg kokios maltos žolės kruopščiai suplaktos, pasūdytos ir kartu pasaldintos, ir supiltos į plastikinį butelį. Skystis atrodė drumzlinas, žalios spalvos lyg koks skiestas tvenkinio dumblas. Paragavusios kažkaip su Jurgita susižiūrėjome, kad negersime šių sulčių, o Tomas apsidžiaugė, kad jam daugiau liks, juk jis visokių sveikuoliškų gėrimų mėgėjas. Vėliau pasidomėjome, kad "Penglipuran" gėrimas gaminamas iš kokoso sulčių maišant jį su lapų sultimis bei specialiais tradiciniais prieskoniais todėl ir turį tokį skirtingą spektrą skonių savyje. Sultys savyje tikrai turi daug gerųjų savybių. Tai lyg koks izotoninis, tik  ne cheminis, o natūralus gėrimas.

Kitą rytą skaniai papusryčiavę su viešbutuko savininke suderėjome naują visos dienos maršrutą, kur per visą dieną ketinome apkeliauti nemažą atstumą ir pamatyti Goa Gojah šventyklą, aplankyti Dramblio olą, keliauti link Gunung Kavi 11 a. laidojimo komplekso ir šventyklos, Tirta Empul - žymios dėl savo šventųjų šaltinių ir versmių, kavos plantaciją, Kintamani vulkaną ir Baturo kalną ir žaliąsias Tegalalang ryžių terasas. 

Goa Gojah

Pirmasis šventyklų kompleksas Goa Gojah turbūt sukūrė didžiausią įspūdį iš visų lankytų tą dieną šventyklų. Gal dėl to, kad tai buvo pirmoji mūsų tą dieną aplankyta šventykla. Taip pat  joje buvo labai mažai kitų lankytojų, todėl labiausiai jautėsi dvasingumas, rytinė ramybė ir tyla, o kartu ir  buvo labai smagu pakopinėti apsamanojusiomis kalvomis bei pasigrožėti gamta. 

Goa Gojah šventykla

Dramblio ola - reikšminga archeologinė vieta ir kapavietė.

Dramblio ola ir aplink tvyranti gamtos ramybė

Gunung kavi šventykla

Sausio mėnesį keliaujant Balyje gali tikėtis, jog vieną akimirką bus gražu ir saulėta, bet kitą akimirką jau lis lyg iš kibiro. Mums ganėtinai pasiekė, nes lijo silpnai ir nedaug visos kelionės metu. Visgi atvykus į Gunung Kavi - 11 a. šventyklą ir laidojimo kompleksą pradėjo gan smarkiai pliaupti lietus. Kelias iki šventyklos vedė stačiais laiptais žemyn pro mažas suvenyrų parduotuvytes. Kiek palypėjus priėjome įėjimą, tiksliau tave pasitinka keli vyrai ir/ar moterys, kur pasiūlo (jei nesi tinkamai apsirengęs) užsirišti sarongą. Šiuo atveju buvome gerai pasiruošę ir apsirengę tinkamai, tik keliaujant į šią šventyklą reikėjo papildomai užsirišti juostą per liemenį. Lijo gan stipriai, o kažkaip ir išalkom, tad iš vienos moteriškės nusiprkę mažylių platanų užkandom. Šventyklos įsikūrusios iš abiejų upelio Pakerėjos (Pakerisan) pusių. Tai Udyana dinastijos karališkajai šeimai skirtos šventyklos ir laidojimo kompleksas. Aukštuose akmens luituose matomi akmens drožiniai atrodo įspūdingai. Aplink visą šventyklų kompleksą nusidriekia ryžių terasos ir miškingos kalvos. 

Tirta Empul šventykla 

Keliaujant toliau lietus aprimo, o vėliau ir visai nustojo lyti, todėl čia vaikščioti buvo kur kas smagiau ir maloniau. Tai viena švenčiausių apsivalymo vietų Balyje. Šventykla skirta dievui Višnu, visas jos kompleksas pastatytas virš (kaip tikima) švento šaltinio, kuris aptvertas į didelį tvenkinį. Besiveržiančias iš žemės gėlo vandens versmes gali matyti plika akimi, kurios atrodo lyg koks geizeris sūkuriuoja išjudindamos lengvą smėlį tvenkinyje. Pati maudynių procedūra tai kartu ir apsivalymo ceremonija, per šventes masės žmonių plūsta čia apsivalyti dvasiškai. Pakankamai laiko ceremonijai ir pabuvimui su savimi neturėjom, tad pasilikom šį ritualą kitam kartui.

Tirta Empul šventykla, kurioje kaip ir daugelyje kitų vietų radome žaviųjų aukų krepšelius

BATURO KALNAS ARBA KINTAMANI REGIONAS

Keliavome į tolimiausią mūsų kelionės tašką. Kintamani - šiaurės rytų Balio regione yra vis dar aktyvus ugnikalnis Batur, iškilęs apie 1500 m virš jūros lygio tad ir klimatas čia daug gaivesnis ir vėsesnis visus metus. Mums labai pasisekė, kad čia atvykę keletai akimirkų galėjome išvysti Batur kalną ir ežerą, kadangi tiršti debesys ir rūkas matomumą gali pakeisti labai greitai. Pietums išsirinkome turbūt vaizdingiausią vietinį restoranėlį.

Nuostabūs pietūs su vaizdu į Baturo kalną ir ežerą.

  

TEGALALANG RYŽIŲ TERASOSE

Dar iki atkeliaujant iki taip lauktų Tegalalang ryžių terasų pakeliui matėme daugybę žaliuojančių ryžių laukų, kurie atrodė labai gaiviai žali. Atvykus į ryžių terasas supratome, kad nebuvome pasirinkę pačios geriausios avalynės, kadangi takeliai buvo ganėtinai drėgni ir permirkę smėlyje tad vietomis reikėjo šuoliuoti. Antras dalykas kurį jau žinojome iš anksto ir buvome tam pasiruošę, nes Tomas jau buvo prieš kelis mėnesius čia apsilankęs - kad reikia turėti smulkių popierinių pinigų ir daugiau kupiūrų, kadangi kas tam tikrą atstumą įrengtuose postuose privalai paaukoti pinigėlių, jeigu nori keliauti toliau per terasas.Turėdamas tik stambias kupiūras, mažai tikėtina, jog gausi grąžos, o juk visai smagu paklaidžioti tarp žaliuojančių ir peraukštėjančių  ryžių "ložių" ir pasižvalgyti po terasas

Tegalalang ryžių terasos

Degustuojame vietines kavas ir arbatas kavos fermoje. Viena įspūdingiausių ir gardžiausių džiovintų vaisių - mangustinų arbata  

Po visos dienos kelionių į Ubudą atvykome gana vėlai, todėl sutarę su vairuotoju, kad liksime čia ir grįšime į viešbutį savarankiškai atsisveikinome ir išskubėjome pasimėgauti masažų malonumais. Masažų kainos Balyje tiesiog juokingos - 1 valandos viso kūno masažo kaina viso labo prasideda nuo 4 €  tad už tokią kainą masažus gali darytis vos ne tris kartus per dieną.  Tiesą šį sykį nepavyko taip sėkmingai išsirinkti masažo, kadangi papildomai su Jurgita užsisakėme pusvalandžio galvos/veido masažą. Išmasažavusios kūnus, masažistės perėjo prie galvos/veido masažo ir visą pusvalandį tiek trynė galvą, kad galvojome skyles pratrins. Daugiau galvos masažo neužsisakinėjome. Pats Ubudas labai skirtingas nuo Kutos - labai gaivus, daug mažiau eismo, bet pilna žavių kavinučių bei meno ar drabužių parduotuvių. 

Buvo jau vėlu ir reikėjo grįžti į savo kaimelį. Kaip esame visur įpratę, pradėjome ieškoti Uberio, kurio kelias mašinas lyg ir rodė programėlė, visgi nieko išsikviesti nepavyko. Paklaidžiojome nuo vienos didesnės gatvės link kitos dar vis kartais užklausdami čia sėdinčių vairuotojų, kol prie vienos iš 7/11 parduotuvės išsirikiavusių taksistų neužvirė diskusija dėl parvežimo namo. Kainos kurias jie siūlė buvo niekaip neadekvačios realioms kainoms, tad kažkaip pasikarščiavę pasakėm, kad susirasim Uberį pigiau ir jau ketinome eiti... Vienas iš sėdėjusių vairuotojų po šių žodžių tiesiog padūko, piktai burbuliavo: "kokį Uberį...". Nuėjom savo keliais ir nurašę galimybes išsikviesti Uberį jau kitoje gatvėje susitarėme su vienu taksistu, kad važiuosime drauge su juo. Pakeliui vaikinas paklausė: "o jūs pastebėjote, kad jus sekė?" Mes tik kiek nustebom, nes aišku nieko nematėm. Tada jis papasakojo, kad pavežėjimo paslaugos čia draudžiamos, todėl taksi vairuotojai persekioja ir ieško kas užsiima šiomis paslaugomis ir gali net sumušti tokį vairuotoją. Nustebom, nes juk Kutoje kuo puikiausiai naudojomės, pasirodo, tai labiau vietinė Ubud regiono specifika - labai jau bijo vietiniai taksistai, kad per programėlę sudėtingiau išdurti turistus, tad saugosi nuo konkurencijos bet kokiomis priemonėmis. Visgi supratome, kad ne visur svečioje šalyje verta garsiai vartoti Uberio pavadinimą, kai tiksliai neaišku kokios vidinės aistros čia verda ir kokie santykiai tarp vairuotojų. Kažkaip tik grįžus namo pasijutau ramiau.

Vietinė degalinė. Beje, ši dar labai prabangi. Kitos matytos buvo tiesiog stikliniuose "Absolut" degtinės buteliuose išpilstytas kuras, parduodamas pakelėse :) Dar svarstėm ar jie čia tiek degtinės išgeria, ar iš kažkur gauna tarą... :)

LAIDOTUVĖS IR ĮDOMI PAŽINTIS SU BEŽDŽIONĖLĖMIS

Tai buvo paskutinė mūsų diena Ubudo regione. Ketinome aplankyti Beždžionių mišką ir krioklį ir traukti atgal į Kutą. Vairuotojas kaip ir vakar taip ir šiandien pasiėmė mus tiesiai iš viešbučio jau su visais daiktais, tik šiandien jis buvo labiau pasipuošęs: vietoje šortų mūvėjo sarongą bei galvą buvo persirišęs skara. Šią dieną visi matyti vietiniai vyrai dėvėjo sarongus, moterys irgi buvo pasipuošusios nėriniuotomis įvairiausių spalvų bliuzelėmis ir  sarongais, liemenis persirišusios juostomis. Vairuotojas tarė: "Šiandien diena  netinkama lankyti šventyklas, šiandien bus didelė šventė miestelyje, šiandien švenčiamos laidotuvės..." Ir iš tikrųjų, visai netrukus sustojome šalikelėje, nes turėjome galimybę išvysti laidotuvių ceremoniją. Didžiulis triukšmas aidėjo iš toli. Galiausiai pirmieji pasirodė vaikai nešini vainikų, vėliau priartėjo pasipuošusios moterys su vaisių padėklais ant galvų, dar vėliau būrys vyrų nešė milžinišką dirbtinį arklį su raiteliu ant viršaus kol galiausiai priartėjo pats nešamas aukštai į viršų išstypęs karstas su bokštu. Bokštas buvo išstypęs taip aukštai, kad pro gatves ištiestus elektros laidus buvo būtina kas kart sustoti ir juos pakėlus pranešti. Vyrai labai stengėsi ir su dideliu triukšmu po truputį stūmėsi į priekį. Laidotuvės (pitra yadnya) Balyje yra gana džiugi ceremonija, mirusiuosius rituališkai kremuoja. Tiesą pasakius visas šis vaizdas atrodė ganėtinai pompastiškai

Laidotuvių ceremonija

BEŽDŽIONIŲ MIŠKE

Atvykus į beždžionėlių mišką svarbiausia vadovautis keliomis taisyklėmis: nespiegti beždžionėlei užšokus, nebėgti ir geriausia ramiai stovėti. Taip pat būtų labai pravartu susidėti visokius maišiukus ir bet kokius kitus daiktus į kuprinę ar rankinuką, nors ir tai gali neišgelbėti nuo apsukruolių ilgauodegių. Dauguma jų visiškai nesidrovi užšokti ant peties ir pačios pasiknaisioti po kuprinę, nes atrodo užtrauktukas joms visai sėkmingai įveikiama kliūtis :)

TEGENUNGAN KRIOKLYS

Pasiekti šį krioklį reikia truputėlį ir fizinių pastangų, kadangi status kalnas turi daugybę laiptelių, visgi matytas vaizdas bei krioklio gaiva viską atperka:)

Balis išlydėjo mus nepaprastai gardžia vakariene, gyvo garso koncertu ir dar vienu labai maloniu kūno masažu.

Sala verta dėmesio savo kraštovaizdžiu bendru architektūriniu įspūdžiu, kur keliaujant tiesiog per miestą ar iš vieno kaimo į kitą netikėtai išnyra ar visa juosta nusidriekia senovinių šventyklų statiniai, o ir ne vieno gyventojo namai, tvora ir visa pastatų architektūra atrodo sukurta lyg šventyklos, medžio drožinių ir gamtos darbos viduje.

KLAJONĖS TARP DANGORAIŽIŲ

Niekaip kitaip šio miesto giganto ir nepavadinsi - tik dangoraižių karalyste. Atskridom vėlai vakare. Iš oro uosto važiavome gerą valandą autobusu iki centrinės stoties Sentral, kuri beje įsikūrusi ne centre, nors ir taip vadinasi. Iki centro dar reikia papildomai pavažiuoti su traukinuku. Perbėgusios visą prekybos centrą ir vis ieškodamos nuorodų į Monoreilą patekome į įvairiausių traukinių susikirtimo stotį. Labai įdomu, kad skirtingas traukinių linijas valdo skirtingos kompanijos, todėl nenorint pirkti bendrų kortelių, į kiekvieną liniją galima nusipirkti skirtingų žetonų, tinkančių tik tai linijai. Keliaujant tik vieną dieną kortelė neapsimoka, todėl rekomenduojama pirkti atskirus žetonus ir kiekvieną kartą tiksliai nurodyti norimą išlipti stotelę. Labai džiaugėmės kad apie viską pasidomėjome iš anksto. 

Važiavome su viena labiausiai turistų mėgiama Monoreilo linija, kuri važiuoja per patį centrą ir mėgavomės visiškai pasikeitusiais vaizdais, milijonų švieselių bei aukštai iškilusiais pastatais, kurie ne tik buvo aukšti, bet ir gremėzdiški.

PETRONŲ BOKŠTAI (Petronas twin towers)

Iš pat ryto skubėjome pusryčiauti ir bėgti į Petronų bokštus, kadangi internetu bilietų jau nebebuvo likę, o bilietus būtina įsigyti iš anksto, kadangi tai pačiai dienai juos ne visuomet pavyksta gauti. Tai vienas lankomiausių objektų KL (taip trumpinamas Kuala Lumpūras). Petronų dvyniai bokštai - aukščiausi bokštai dvyniai pasaulyje, o jų aukštis siekia 451,9 metrus ir viso turi 88 aukštus. Šis statinys simbolizuoja drąsą, ryžtingumą, išradingumą, iniciatyvą ir tautos pažangą. 170 metrų aukštyje įrengtas koridorius ir kartu pirmoji apžvalgos aikštelė jungianti abu bokštus. Aukščiausiai iki kur lankytojams leidžiama pakilti yra 86 pastato aukštas su uždara viršutine aikštele. Tvarka bokštuose "geležinė". Darbo laikas prasideda nuo 9.00 valandos ryto, tuo tarpu mes atkeliavome keliolika minučių po ir mums labai pasisekė, nes gavome apsilankymo laiką tą pačią dieną 11.30 val. Kaina irgi ne maža: 30  minučių apsilankymo laikas kainuoja apie 18 €. Visgi džiaugėmės gavusios bilietus ir dar turėjome truputėlį ramaus laiko atsigerti kavytės.

Apsilankymas vyksta lygiai pagal numatytą grafiką, todėl vėluoti negalima. Pavėlavus tiesiog prarandi savo bilietą. Kiekvienas atvykęs į savo numatytą laiką gauna atskiros spalvos korteles ir juosteles ant kaklo, pagal ką darbuotojai gali identifikuoti kiek laiko lankytojas praleidžia kiekviename bokštų lygyje. Taip gerai organizuoto mechanizmo jau seniai nebuvau mačiusi. Įėjus net nesuvokiau, kad viskas vyksta apgalvotai ir pagal taikomą metodiką. Pirmiausia praėjus patikrinimą turėjom visus savo daiktus palikti saugykloje, tuomet fotografas padaro foto ir paleidžia su visa grupe išklausyti instruktažo. Pasijutau lyg kokioje karinėje bazėje. Ir tai dar ne viskas - liftas, kuriuo kyla grupė turi monitorius, kuriuose tiksliai atkurtas išorės vaizdas ir transliuoja kilimą tokiu greičiu lyg viską matytum pro pastato langus realiai. Na, o užkilus vaizdas iš viršaus kaip ir galima tikėtis - nuostabus.

Panorama nuo viršutinės apžvalgos aikštelės

Tame pačiame Petronų bokštų pastate įsikūręs ir Pažintinis mokslo (Science Discovery) centras, o tiksliau tai visas mokslo ir technologijų muziejus. Šiek tiek priminė Bremerhavene, Vokietijoje esančius muziejus, puikiai ir interaktyviai įrengtas, kur keliaujant gali išmėginti ne tik pilotų treniruoklį, bet ir pažaisti įvairiausių žaidimų bei realiai suprasti kaip veikia skirtingi fizikos dėsniai. Centras tikrai didelis, labai smagu viską pačiupinėti ir pabandyti, tad jame užtrukome visą likusią pusę dienos.  Dar vakare keliavome pasižvalgyti po Centrinį turgų, senamiestį arba Kinų kvartalą, taip vadinamą Auksinį trikampį, aplankėme Merdekos aikštę ir apėjome visą centrinį rajoną. Apsukę didžiulį ratą keliavome vakarieniauti, o vėliau miestą jau sutemus apžvalgyti dar kartą iš viršaus, tik jau iš kito - KL bokšto.

Vakarienė ragaujant vietinių skanėstų

Tai buvo pirmas kartas kai išbandėme taip vadinamą žuvyčių pedikiūrą. Galima buvo rinktis iš dviejų baseinų su didesnėmis arba mažesnėmis žuvimis. Pasirinkome lengvesnį "pedikiūrą" mažesnių žuvyčių baseinėlyje. Jausmas, lyg aukotum savo kojas peralkusioms ir žmogienos ištroškusiomis būtybėms. Vos įkišus kojas į vandenį jos puola savo mažais dantukais gremžti negyvą ir suragėjusią odą nuo pėdų sukeldamos kutulį ir kažkokios juokingos baimės jausmą. Cirkas buvo ne tik sėdintiems greta. Buvo labai keistas jausmas kišti kojas į vandenį, kur taip ir tyko visas būrys žuvyčių, tad tiesiog kvatojom balsu taip sudomindamos net paprastus praeivius. Ne vienas pastoviniavęs praeivis nusprendė pats išmėginti šią pramogą. Tad kaip gerą juoko dozę tikrai šią pramogą užskaitom!

KL TELEVIZIJOS BOKŠTAS

Kelionę Kuala Lumpūre pradėjome nuo dangoraižių, tad ją ir baigti tą dieną norėjome dangoraižiais bei pasižvalgyti po naktinį miestą iš viršaus. Tam pasirinkome dar vieną bokštą - KL bokštą, į kurį beje nebuvo taip paprasta patekti. Kadangi jis labai ryškiai apšviestas ir atrodė visai arti, nusprendėme iki jo eiti pėstute. Keliavome, keliavome, kol galiausiai priėjome autostradą, o tada supratome, kad padarėme klaidą, juk galėjome važiuoti su specialiu nemokamu autobusu. Bokštas įsikūręs panašiai kaip ir Vilniaus televizijos bokštas ant kalvos ir kad į jį patekti reikėjo apsukti didžiulį ratą per visą rajoną. Galiausiai patekę prie bokšto teritorijos supratome koks jis vis dėlto didelis. Čia jau mus paėmė kitas nemokamas mikro autobusiukas, kuris užvežė į kalną ir paleido tiesiai prie įėjimo. Džiaugėmės, kad spėjome į paskutinį seansą. 

Juokingiausia buvo tai, kad dar keliaujant jaučiau kaip išraudo ir peršti akys, tad nebe apsikentusi išmečiau savo kontaktinius lęšius. Turiu nedidelę trumparegystę, visgi į tolį gerai nematau, bet į bokštą vistiek nusprendžiau kilti. Tad pro langą mačiau tik daugybę švieselių ir tik karts nuo karto ką nors įžiūrėt norėdama pirmiausia nusifotografuodavau, o po to jau žiūrėdavau. Buvo labai juokingas pasirinkimas eiti žvalgyti be galimybės gerai matyti. Ir nors tokio puikaus įspūdžio po Petronos bokštų KL bokštas nepaliko, visgi buvo smagu, kad sugebėjome suspėti čia atvykti iki užsidarymo.

KELIONĖ Į BATU UOLAS

Paskutinė mūsų kelionės dieną skyrėme kelionei į vieną nuostabiausių mano matytų, o kartu ir mažų beždžionyčių akylai saugomų induistų šventyklą, įsikūrusią aukštai Batu olose. Su Monoreilu grįžome į Sentral stotį ir pakeitę traukinius jau ramiai iki paskutinės stotelės važiavome link šventyklos.

 Įmantrių formų gyvenamieji pastatai Kuala Lumpūre

Hanuman beždžionių dievo statula

Kinų rajonas ir turgus

Ką tik išspausto šviežių mangų sultys su ledu

Visą mūsų kelionę vainikavo vakarienė su ant griliaus kepta šviežutėle žuvimi

Per visas savo 7 keliavimo dienas pamatėme tikrai daug: žaliąją Balio salą su visomis dailiomis šventyklėlėmis bei mažutėmis beždžionėlėmis, ryžių laukus, paskanavome išskirtinės Kopi Luwaka kavos ir pasidžiaugėme vėl pabuvę prie jūros. Tuo tarpu Kuala Lumpūras džiugino akis savo aukštai dangų skrodžiančiais pastatais ir visa savo didybe leisdamas pajusti miesto žavesį iš viršaus. Gyvenimas KL atrodo verda gyvybe ir žaismingumu, ant kiekvieno kampo gali rasti gyvos muzikos šou, džiaugtis skanaudamas nuostabiai šviežiai sugautos žuvies patiekalus, aplankyti įdomų mokslo centrą - muziejų. Kažkaip visai neplanuotai gavosi labai subalansuotas poilsiui ir pažinimui skirtas laikas. Tiesa ir kelionė iš Singapūro į Balį su pigiomis oro linijomis AirAsia tekainavo 60 €, o skrydis iš KL į Singapūrą atgal tik 12 € - tai lyg poros vakarienių kaina. Tad tikiu kad dar sugrįšiu į šį miestą milžiną patyrinėti. Taip pat dar smagu būtų labiau patyrinėti ir Balį - daugiau laiko skirti ramybei bei poilsiui ir gal tiesiog stabtelėti ir nestebėti šventyklų kaip architektūrinių statinių, o tiesiog pabūti ir pajusti ten tvyrančią ramybę...