Paskutiniosios atostogos prasidėjo prabangia vakariene žvėrienos restorane "Carnivore", tiksliau tai visas poilsinis kompleksas su botanikos sodais, restoranais, viešbučiais, SPA ir suvenyrų krautuvėlėm... Tikėjomės tiesiog pavakarieniauti, ir daug nesidomėję jau 16.00 val. buvome restorane. Mus pasitiko restorano vadybininkas su plačia šypsena veide, ir vardu jis buvo Welcome. Vyras spinduliavo nuoširdumu ir draugiškumu, tad net sudvejojom ar tai tikras vardas ar tiesiog pasveikinimo kortelė prisegta ant kostiumo. Beje, Johanesburge dažnai gali sutikti žmonių su vardais tokiais kaip Beauty, Reason, Goodenough, Lucky, Goodness ir panašiais. Svarstėm, kokiu būdu tėvai sugalvoja tokius vardus. Gal gimimo dieną savo džiaugsmą išreiškia varde. Vienas sutiktas žmogus turėjo vardą McNever... turbūt tėvai labai nemėgo hamburgerių ir McDolad'o pagalvojom tąkart :) Welcome pasakė, kad vakarienė bus tiekiama nuo 18.00 val. o iki jos maloniai pasiūlė pailsėti prie židinio kitame restorane ir atsigerti arbatos ar kavos. Welcome mus palydėjo per visą komplekso teritoriją. Mlžiniški sodai, daugybė įvairiausių augalų dvelkė gaivumu. Eidama stengiausi įsiminti kelią atgal ir grožėjausi orchidėjų liepteliu. Atsipalaidavę ir atsigaivinę gėrimais nusprendėm dar paklaidžioti siaurais ir apsuptais žalumos takeliais. Vaikinai surado didelę šachmatų aikštelę ir iki vakarienės sulošė partiją. Restoranas ypatingas tuo, kad čia galima paskanauti įvairiausių laukinių gyvūnų: zebros, impalos, laukinio galvijo, krokodilo ar net žirafos mėsos. Tiesa, patiekimo principas kiek primena "Grill Brasil" variantą, nes garnyrai, salotos ir padažai patiekiami iš anksto, o mėsa tiesiai nuo griliaus garuojanti kiekvieną kart priėjus padavėjui siūloma vis skirtinga. Vakaro vinimi tapo padavėjų ir kepėjų ritmingas bugnų ir dainų šou...
Dar pilnais pilvais iš pat ankstyvo ryto
Gintautas mus nuvežė į oro uostą, kur atsisveikinę išskridom pasišildyti į
mažytę salą Indijos vandenyne, nutolusią nuo Afrikos žemyno krantų apie 2000 Km. Keliavom į žaliąją Mauricijaus salą. Kaip įprasta šiuose kraštuose pakilimas pradedamas labai įdomia procedūra
lėktuve. Šią rocedūrą jau buvome patyrę, kuomet skridome į Zambiją, tik tąkart
nesupratome, kam keleiviams susėdus gaivikliu prieš pat pakilimą viešai reikia purkšti lėktuvą? Ar tam, kad pademonstruoti, jog visas
flakonas sunaudojamas? Kvapas iš tikrųjų tragiškas, pirmas 5 minutes norisi ne tik nosį, bet ir burną užsidengti, kai šviežiai išpurškiamas visas salonas. Dabar stiuartas pranešė, kad tai speciali dezinfekavimo
procedūra. Keista, kad negali šios procedūros iki keleivių laipinimo į lėktuvą
atlikti... Juokavom, kad nuo žmonių ir dezinfekuoja :) Pirmasis įspūdis atskridus labai malonus: jokių eilių prie pasų kontrolės: viskas vyksta greitai ir sklandžiai, o patekus į bagažo atsiėmimo skyrių pasijunti lyg kokio SPA salono duris pravėrus: prieš akis išnyra žaliuojanti siena, o maži ir didesni kriokliukai
nusidriekia per visą salę. Neįtikėtinai malonus įspūdis...
Skrydžio metu pilotas pranešė, kad
saloje debesuota ir prognozuojamas lietus, šilumos 14 laipsnių. Nenudžiugino visai šie žodžiai, juk skridom pasišildyti.... Bet kaip žinia, saloj oro sąlygos gali pasikeisti kelis kartus per dieną, nekalbant jau apie tai, kad viename salos gale gali plieksti saulė,
kitame - pliaupti lietus. Sala nedidelė, nuo vieno salos galo iki kito viso labo apie 100
Km., nors pamatymo ir veiklos prasme - ji labai įvairi... Mauricijaus istorija gan įdomi, padedanti suvokti kultūrinę ir etninę šalies įvairovę... Pirmieji salą 9 a. atrado arabų keliautojai, tačiau jiems ji nepasirodė patraukli ir jie ją apleido. Vėliau, apie 1505 m. ją atrado portugalų keliautojai, tačiau ir jie jos neapgyvendino. Sala buvo vienas didelis gilus ir žaliuojantis miškas. Pirmieji kolonizavę salą apie 1598 m. buvo olandai. Gerokai nuniokoję ir padarę nebegrįžtamą žalą Mauricijaus florai ir faunai, išvežę iš jos didžiąją dalį juodmedžio dėl jo nuostabių savybių ir suvalgę visus iki vieno, tai yra išnaikinę nuostabią, visiškai nepiktybinę ir mėsingą paukščių rūšį Dodo irgi apleido salą. Beje, dabar šis paukštis laikomas salos simboliu. Dodo per metus padėdavo tik po vieną kiaušinį, buvo lengvai pagaunamas ir labai mėsingas, todėl pasirodė per lengvas grobis olandų atvykėliams, kad išgyventų... Naujakūriai iš Prancūzijos plūstelėjo nuo 1713 m., o 1810 m. jau vyko aršios kovos su Britais, po kurių visgi prancūzai patyrė pralaimėjimą ir nuo tada sala pradėta vadinti Mauricijaus sala. 1835 m. buvo panaikinta vergija ir didžioji dalis indų šeimų išsisklaidė ir apgyvendino visą salą. 1968 m. sala pasiskelbė nepriklausoma respublika ir yra viena labiausiai išsivysčiūsių valstybių Afrikos žemyne. "Tautos tėvu" laikomas Sir Seesawoosagur Ramgoolam, kuris labai prisidėjo prie salos suklestėjimo. Pagrindinis Mauricijaus verslas - cukranendrių auginimas bei cukraus gamyba ir eksportas. Sakoma, jog tai antrasis pagal dydį cukraus eksportuotojas pasaulyje... Išėjus iš oro uosto į gryną orą pliūptelėjo karšto ir drėgno oro banga. O pirmieji įspūdžiai iškeliavus - žalios... daug daug daug žalios spalvos cukranendrių. Kur bevažiuotum aplink vien jos - nendrės. Lyg į kokį labirintą būtum patekęs ir ieškotum teisingo kelio...
Vairavimo ypatumai šioje saloje tikrai įspūdingi. Nors visi keliai asfaltuoti, bet yra vienos juostos. Gatvių apšvietimo arba visai nėra, arba jis vos šviečia. Šalikelių, pėščiųjų takų čia neegzistuoja, o pėstieji, nekalbant jau apie dviračius tamsiomis gatvėmis juda visiškai be atšvaitų... O kur dar galybė šunų išsidrėbusių vidury gatvės ne tik dienos, bet ir nakties metu. Norint aplenkti sunkvežimį ar autobusą, kuris net nesistengia tavęs praleisti ir važiuoja plačiai ir patogiai vos ne į priešpriešinę juostą išlindęs, turi kaskart imtis ypatingų manevrų. Patys vietiniai juokauja, kad čia vairuoti reikia turėti ypatingų įgūdžių. Turbūt greičiausias kelias judėti iš vienos salos pusės į kitą - autostrada,
jungianti oro uostą (viename salos gale) ir Port Luisą (sostinę), esančią kitame
salos gale. Tiesa, kai atstumai tokie maži (palyginus su Pietų Afrika) tai viskas atrodė ranka pasiekiama.
ŠIAURINIAI MAURICIJAUS KRANTAI IR BOTANIKOS SODAI
Pirmąją nakvynę buvome suplanave salos šiaurinėje dalyje tad jau visai vakare įsikūrę nusprenėme paieškoti, kur pavakarieniauti. Tąvakar, nežinodami vietinių kainų ir gerų vietų už vakarienę sumokėjome turbūt kaip už vsas likusias kartu sudėjus, bet vakarą turėjome prie žvakių šviesos tiesiog ant jūros kranto su pačiais skaniausiais kariais ir desertais... Tąnakt lietus pradėjo pliaupti kaip iš kibiro, audra užklupo netikėtai, dar skanaujant desertus restorane... Tad kinas, restorano savininkas maloniai pasisiūlė mus parvežti iki viešbučio: buvo labai malonu, nes per audrą, net jei ir iki viešbučio daugių daugiausiai buvo 300 m. po tokio malonaus vakaro būtų nelabai smagu "parplaukti" :)
ŠIAURINIAI MAURICIJAUS KRANTAI IR BOTANIKOS SODAI
Pirmąją nakvynę buvome suplanave salos šiaurinėje dalyje tad jau visai vakare įsikūrę nusprenėme paieškoti, kur pavakarieniauti. Tąvakar, nežinodami vietinių kainų ir gerų vietų už vakarienę sumokėjome turbūt kaip už vsas likusias kartu sudėjus, bet vakarą turėjome prie žvakių šviesos tiesiog ant jūros kranto su pačiais skaniausiais kariais ir desertais... Tąnakt lietus pradėjo pliaupti kaip iš kibiro, audra užklupo netikėtai, dar skanaujant desertus restorane... Tad kinas, restorano savininkas maloniai pasisiūlė mus parvežti iki viešbučio: buvo labai malonu, nes per audrą, net jei ir iki viešbučio daugių daugiausiai buvo 300 m. po tokio malonaus vakaro būtų nelabai smagu "parplaukti" :)
Pirmą dieną Mauricijuje nusprendėm aplankyti SSR (Sir Seesawoosagur Ramgoolam) seniausiąjį Pietų pusrutulyje botanikos sodą, žymų savo gigantiškomis lelijomis, milžinais baobabais, net 60 rūšių palmių, kurios auga tik Maskarenų salose bei įvairiausios kitokios augmenijos įvairove. SSR sodai yra įsikūrę Pamplemousses miestelyje. Smagiai praleidę porą valandų pamatėme ir pirmuosius didžiuosius vėžlius, kurių, beje, Mauricijuje gyvena visa kolonija. Po sodų apkeliavome visą šiaurinę salos pakrantę ir smagiai suvalgę šviežutėlį - sladutėlį ananasą ant vandenyno kranto iškeliavome link Flic en Flac.
Toliau vykome žiūrėti krioklio ir atsiveriančio vaizdo nuo viršukalnės...
7 spalvų žemė - viena įspūdingiausių ir neįtikėtinai įdomiai, net sakyčiau siurrealistiškai atrodančių vietų pasaulyje. Tai gigantiškos smėlio kopos, kurios nušvitus saulei atspindi skirtingas rudas spalvas bei jos atspalvius nuo mėlynų iki geltonų, pilkų ir net violetinių atspalvių. Raudoni atspalviai matomi dėl sudėtyje randamų geležies ir aliuminio dalelių. Vidurį žaliuojančio miško, tiesiog lopinys žaižaruojančios žemės. Kopos susiformavo kaip vulkaninių pelenų erozijos rezultatas, iš vulkaninės uolienos bazalto per ilgą laiką persikošusio per molingus darinius ir tapusio tieisog vietinio dirvožemio sluoksniais. Dar vienas labai įdomus šių kopų aspektas, kad net siaučiant tropinėms liūtims šios kopos niekad nesuyra ir išlieka tokiame pačiame pavidale. Paėmus į saują smėlio ir jį sumaišius, atspalviai vistiek išsisluoksniuoja ir gali matyti atskirus spalvų sluoksnius.
Vienas iš būdų save išmėginti, ir gavus
sveiką adrenalino dozę susidėlioti taškus ant gyvenimo "i" yra šuolis
parašiutu... Šįkart prisiminiau ir kitą užsiemimą, labiau protą išvalantį, nei sukrečiantį,
atpalaiduojantį ir priverčianti susimąstyti, patekti į kitą karalystę ir
priverčiantį labiau susitelkti. Tomas po pietų iškeliavęs užsiregistruoti nardymui
užregistravo ir mane. Kaip visada, nieko naujo :) Nardymas man visada kėlė susidomėjimą, dar tada, kai
Tomas laikė naro sertifikatą Egipte dalyvavau keliuose žodiniuose
apmokymuose su Hany ir Aimanu, tik tąkart pati nusižengusi taisyklėms nardžiau peršalusi, buvo tikrai ne pats
sėkmingiausias nėrimas, po to karto įgijau nardymo baimę dėl ausų skausmo... Į visus Tomo
įkalbinėjimus Izraelyje, Kombodžoj griežtai atsakydavau ne. Šįkart nusprendžiau
turiu pamėginti dar kartą. Gavau visą instruktažą ir po kelių pratimų vandenyje
išplaukėm nardyti. Ausis ir šįkart nenudžiugino, bet buvo labai smagu lėtai ir ramiai stebėti ir bent kelioms akimirkoms įsijausti į povandeninio gyvenimo ritmą pajusti mažųjų žuvyčių pasaulį...
SOSTINĖ - PORT LOUIS
Mauricijaus sostinė yra didžiausias miestas saloje, labai gyvybingas ir žvalus. Tai ne tik pramoninis, bet kartu ir turistinis miestas, su nuostabia krantine, muziejais ir nesustojančiu gatvės šurmuliu. Prisipirkę samosų su įvairiausiais įdarais smagiai sau vaikštinėjom ir skanavom. Apėjom Caudan krantinę, senąjį turgų, su senoviniu pastatu ir krūvomis šviežių daržovių, kinų kvartalą, užsikorėm net ant miesto tvirtovės, suvalgėm vietinių keptų blynų ant katedros laiptų ir pilni įspūdžių išvažiavom atgal į Flic en Flac pabūti bent valandėlę prie jūros...
"GIDAS"
Po nardymo ir povandeninių vaizdų keliavome pietų ir pietryčių pakrante link paskutiniosios nakvynės vietos. Kelias labai vaizdingas, visuomet vingiuojantis palei žydrą vandenyną. Pakeliui aplankėm Le Morne kalną. 18 a. pab. 19 a. prad. 556 m. bazaltinis monolitas iškilęs virš jūros lygio jis buvo maronų pabėgėlių prieglobstis. Aplankėm ir olandų senąsias griuvėsių liekanas ir galiausiai ties Souililacu nusukom vedini navigacijos bei nuorodų link Rochesterio krioklio. Kelionė pasidarė įdomi.... Paprastai visi lankomi objektai buvo lengvai privažiuojami ir net su patogiomis nuorodomis. Čia tekabėjo kelios išpieštos lentelės su rodyklėmis... Asfaltuotas kelias baigėsi, važiavom tarp nendrių molingu, šlapiu ir duobėtu keliu... sakiau jau gal sukamės, bet palengva stūmėmės pirmyn. GPS 'as rodė, kad jau atvažiavom, bet tarp nendrių nesimatė nieko. Vos spėjau išlipti iš mašinos ir tik apsižiūrėti, kad nepaslysčiau, pajutau, kaip mane pasičiupo vyriškis už rankos ir nusitempė molingu ir slidžiu takeliu tiesiai tarp nendrių... Pajutau tik alkoholio kvapą, ir vos spėjau statyti kojas, dar akimirka ir išgirdau krioklio ošimą. Apsižvalgiau ar Tomas vis dar čia. Vėliau apie šią vietą pasiskaitėme daugiau. Vyriškis įsivaizduoja, kad jis čia dirba gidu, net visą programą yra paruošęs: pakeliui pademonstruoja kaip mimoza išsigąsta ir jos lapeliai susitraukia, po to staiga išlukštena didžiausią cukranendrės lazdą ir duoda pavalgyti vidinės dalies - cukraus, po to įsega į plaukus gėlę, vėl taip pat staigiai kaip nusiveda žemyn, taip užtempia ir aukštyn, ant viršaus krioklio ir siūlo tave pafotkinti.... Dar tiesa labai įkalbinėjo, kad šoktume nuo krioklio pasimaudyti į upę... Ilgai nesiblaškius atidaviau arbatpinigius, kurių jis labai tikėjosi už nepaprastą pramoginį šou ir skuodžiau atgal į mašiną... Po to dar ilgai su Tomu juokėmės apie sudarytą "turistinę" programą. Tik vis dar keista, kaip salos valdžia nepavertė šio krioklio labiau turistiniu, nes jis tikrai vertas dėmesio :)
PASKENDĘ TARP CUKRINIŲ NENDRIŲ
Paskutiniąsias nakvynes rezervavom Mauricijaus pietuose... Pasvarstėm, kad arčiau oro uosto, mažiau kamščių, ir pagaliau gi gal jau prie vandens pagulėsime, pailsėsime... ir nors truputėlį saulės energijos ir įdegio gausime... Į Gite de Acacias atvažiavom jau sutemus vakare, apie 7 val... Namas įsikūręs tiesiog laukuose tarp cukranendrių... buvo labai įdomu ieškoti jo su navigacija, nes rodė tiesiog tarp nendrių laukuose... Džiaugiausi, kad gerai įsiminiau vaizdą iš nuotraukų... Buvom po visos dienos kelionių pavargę ir tik svarstėm kur reikės pavakarieniauti, nes pas šeimininkus vakarienės nebuvome rezervavę. Prie vartų mūsų jau laukė Isabelle ir Dimitrijus. Nuo pat pirmos akimirkos pasijutau, lyg būčiau seniai matytus draugus aplankiusi... Isabelle aprodė kambrį ir paklausė ar jau esame pavakarieniavę. Susižvalgę atsakėm, kad būtų smagu sužinoti, kur šiose apylinkėse galima būtų jaukiai pavakarieniauti. Ji šiltai nusišypsojo ir tarė: "šiandien mūsų visa giminė renkasi švęsti močiutės 99 - erių metų šventės, ir jeigu norėtume prisijungti maloniai kviečiame". Pasimečiau.... vis pasvarstau, kad artimųjų gimtadieniai... šeimos susibūrimai pakankamai intymi šventė, ir ką galvoja žmogus taip nuoširdžiai kviesdamas nepažįstamuosius susitikti su visa didžiule gimine ir pasibūti, pabendrauti drauge. Su Tomu trumpai pasitarę, apieškoję visą lagaminą supratome, kad neturime nieko, nei lauktuvių iš Lietuvos... net jokios mažos smulkmenėlės ar suvenyro... Bet padiskutavę nutarėm eiti... tokios progos gali būti daugiau ir nebepasitaikys, o juk bendravimas su vietiniais žmonėmis, buvimas šeimos aplinkoje ir ten kur daug šilumos visada suteikia daugybę teigiamos energijos ir pažinimo, ko mes dažniausiai ir ieškome pažindami svečias šalis. Greitai nusimaudę ir persirengę susėdome į automobilį ir pavažiavome iki kito namo už kokių 20 metrų. Šeiminikai augina mažylį berniuką, o ir tamsu lauke, tad nusprendė į šventę vykti su automobiliu. Susirinko visa didelė giminė ir visi su mumis labinosi ir bučiavosi... Pasijutom lyg būtume patekę į filmo "Didelės graikiškos vestuvės" filmavimą.... Pokalbis užsimezgė labai greitai visi labai draugiški ir nuoširdūs, diskutavom apie vairavimo ypatumus Muricijuje, vietinio romo gaminimo procedūrą ir kokybę, vietinę švietimo sistemą, vietinius gyventojus ir gyvenimo būda. Šypsena nedingo visą vakarą nuo mudvieju su Tomu veidų... Sotūs ir kupini įspūdžių grįžome namo, nes ryt iš ryto mūsų laukė seniai laukta ir planuota kelionė... :)
KONTAKTAS
PRO ŠVENTUOSIUS VANDENIS, KALNUS, MIŠKUS IR 7 SPALVŲ ŽEMĘ Į SALOS VIDURĮ
Viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur gali susitikti su naturaliai vandenyne gyvenančiais delfinais ir drauge su jais maudytis briliantiniuose Indijos vandenyno pursluose yra Mauricijus. Dar prieš atskrendant į salą buvau tiesiog apsėsta šios minties ir šią kelionę kruopščiai planavau, netgi datą rezervavau ir apmokėjimą padariau išankstinį. Labai laukiau birželio 17 dienos... Išaušus rytui greituoju būdu papusryčiavę pagaliau išsiruošėme ir išvykome link sutartos išplaukimo vietos. Atvykus aptikom tik "Dolsvim" vyrukus besiruošiančius keliauti žvejoti į jūrą... Vienas iš darbuotojų nustebęs paklausė, argi mūsų nieks neinformavo, jog kelionė dėl prasto matomumo ir per naktį praošusios audros yra atšaukta. Elektroninio pašto iš vakaro nebuvome pasitikrinę, tad stovėjau nustėrusi. Vaikinas pasiūlė kelionę perkelti, paklausiau ar negalima būtų į rytdieną, bet jis patarė dar ryt neplaukti, nes ryt matomumas irgi bus prastas, tad perkėlėm kelionę į penktadienį. Grįžus vakare namo dar nusprendžiau paprašyti, kad elektroniniu paštu "Dolswim" patvirtintų, kad kelionės perkėlimas suderintas ir užfiksuotas. Ir staiga gaunu laišką, kad jeigu pageidaujate, kelionę perkelsime, bet Jūsų išvykimo data numatyta birželio 17 d., t.y. rytoj... Dar kartą gavau šaltą dušą... dabar jau supratau, kad galutinai išsimušiau iš vėžių ir visiškai pasimečiau darp dienų. Paskaičiau Tomui laišką.... iš kurio jis tik gardžiai pakvatojo.... Visgi vienas dalykas iš šios makalynės išėjo į naudą: kadangi darbuotojas minėjo, kad ryt dar vis bus drumzlinas vanduo, tad penktadienį matomumas turėjo būti nuostabus :) Tą dieną taip anksti atsikėlę po visų rytinių nuotykių nusprendėme aplankyti Black River Gorges nacionalinį parką. Važiavome link salos vidurio į kalnus. Keliukas vingiavo serpantinais į aukštą kalną paskendusį rūke... Svarstėm, ar pavyks ką pamatyti, nes objektų turėjome numatę tikrai nemažai. Pradėjome nuo Grand Bassin, dar vadinamo Ganga Talao. Tai natūraliai susiformavęs ežeras užgesusio ugnikalnio krateryje, kuris laikomas viena švenčiausių induistų vietų. Tik atvykus pirmiausia ką išvydome - tai 33 m. bronzinę Šivos statulą skendinčią rūke. Žmonių nebuvo, nors gatvės šalia ežero nutiestos labai plačios. Per Maha Šivaratri šventę daugybė (sakoma net iki 400 000) tikinčiųjų piligrimų palieka savo namus ir pėsčiomis keliauja prie šio ežero. Anot legendos, Ganga Talao sieja kosminis ryšys su šventąja Gango upe. Dievas Šiva ir jo žmona Parvati skriejo aplink pasaulį laivu. Šiva savo žmonai norėjo parodyti gražiausias pasaulio vietas ir sustojo Mauricijuje. Keliaudamas Šiva ant galvos nešėsi Gango upės vandens, kad apsaugotų Žemę nuo potvynių. Leisdamasis į salą jis netyčia praliejo šventosios upės vandenį ir taip, anot legendos susiformavo Ganga Talao ežeras. Diskutuodami šią istoriją pradėjome kilti į kalną tiesiai virš ežero. Rūkas tirštai buvo uždengęs visą daubą... Juokavom apie kosminį ryšį ir ant tų žodžių atsisukau į ežero pusę... Rūkas buvo dingęs! Buvo praėjusios vos kelios akimirkos.... Užplūdo keistas jausmas, lyg kažkas iš auksčiau norėtų parodyti, kad stebuklų būna... :)
Viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur gali susitikti su naturaliai vandenyne gyvenančiais delfinais ir drauge su jais maudytis briliantiniuose Indijos vandenyno pursluose yra Mauricijus. Dar prieš atskrendant į salą buvau tiesiog apsėsta šios minties ir šią kelionę kruopščiai planavau, netgi datą rezervavau ir apmokėjimą padariau išankstinį. Labai laukiau birželio 17 dienos... Išaušus rytui greituoju būdu papusryčiavę pagaliau išsiruošėme ir išvykome link sutartos išplaukimo vietos. Atvykus aptikom tik "Dolsvim" vyrukus besiruošiančius keliauti žvejoti į jūrą... Vienas iš darbuotojų nustebęs paklausė, argi mūsų nieks neinformavo, jog kelionė dėl prasto matomumo ir per naktį praošusios audros yra atšaukta. Elektroninio pašto iš vakaro nebuvome pasitikrinę, tad stovėjau nustėrusi. Vaikinas pasiūlė kelionę perkelti, paklausiau ar negalima būtų į rytdieną, bet jis patarė dar ryt neplaukti, nes ryt matomumas irgi bus prastas, tad perkėlėm kelionę į penktadienį. Grįžus vakare namo dar nusprendžiau paprašyti, kad elektroniniu paštu "Dolswim" patvirtintų, kad kelionės perkėlimas suderintas ir užfiksuotas. Ir staiga gaunu laišką, kad jeigu pageidaujate, kelionę perkelsime, bet Jūsų išvykimo data numatyta birželio 17 d., t.y. rytoj... Dar kartą gavau šaltą dušą... dabar jau supratau, kad galutinai išsimušiau iš vėžių ir visiškai pasimečiau darp dienų. Paskaičiau Tomui laišką.... iš kurio jis tik gardžiai pakvatojo.... Visgi vienas dalykas iš šios makalynės išėjo į naudą: kadangi darbuotojas minėjo, kad ryt dar vis bus drumzlinas vanduo, tad penktadienį matomumas turėjo būti nuostabus :) Tą dieną taip anksti atsikėlę po visų rytinių nuotykių nusprendėme aplankyti Black River Gorges nacionalinį parką. Važiavome link salos vidurio į kalnus. Keliukas vingiavo serpantinais į aukštą kalną paskendusį rūke... Svarstėm, ar pavyks ką pamatyti, nes objektų turėjome numatę tikrai nemažai. Pradėjome nuo Grand Bassin, dar vadinamo Ganga Talao. Tai natūraliai susiformavęs ežeras užgesusio ugnikalnio krateryje, kuris laikomas viena švenčiausių induistų vietų. Tik atvykus pirmiausia ką išvydome - tai 33 m. bronzinę Šivos statulą skendinčią rūke. Žmonių nebuvo, nors gatvės šalia ežero nutiestos labai plačios. Per Maha Šivaratri šventę daugybė (sakoma net iki 400 000) tikinčiųjų piligrimų palieka savo namus ir pėsčiomis keliauja prie šio ežero. Anot legendos, Ganga Talao sieja kosminis ryšys su šventąja Gango upe. Dievas Šiva ir jo žmona Parvati skriejo aplink pasaulį laivu. Šiva savo žmonai norėjo parodyti gražiausias pasaulio vietas ir sustojo Mauricijuje. Keliaudamas Šiva ant galvos nešėsi Gango upės vandens, kad apsaugotų Žemę nuo potvynių. Leisdamasis į salą jis netyčia praliejo šventosios upės vandenį ir taip, anot legendos susiformavo Ganga Talao ežeras. Diskutuodami šią istoriją pradėjome kilti į kalną tiesiai virš ežero. Rūkas tirštai buvo uždengęs visą daubą... Juokavom apie kosminį ryšį ir ant tų žodžių atsisukau į ežero pusę... Rūkas buvo dingęs! Buvo praėjusios vos kelios akimirkos.... Užplūdo keistas jausmas, lyg kažkas iš auksčiau norėtų parodyti, kad stebuklų būna... :)
Toliau keliavom link Curepipe - užmigusio kraterio kalno. Krateris aktyvus buvo maždaug prieš 700 000 m., jo gylis 85 m., plotis 300 m. Užkilus ant kalno atsivėrė nuostabūs panoraminiai vaizdai. Apėjom grožėdamiesi jį visą ratu ir iškeliavome link raganų miško...
Toliau vykome žiūrėti krioklio ir atsiveriančio vaizdo nuo viršukalnės...
7 spalvų žemė - viena įspūdingiausių ir neįtikėtinai įdomiai, net sakyčiau siurrealistiškai atrodančių vietų pasaulyje. Tai gigantiškos smėlio kopos, kurios nušvitus saulei atspindi skirtingas rudas spalvas bei jos atspalvius nuo mėlynų iki geltonų, pilkų ir net violetinių atspalvių. Raudoni atspalviai matomi dėl sudėtyje randamų geležies ir aliuminio dalelių. Vidurį žaliuojančio miško, tiesiog lopinys žaižaruojančios žemės. Kopos susiformavo kaip vulkaninių pelenų erozijos rezultatas, iš vulkaninės uolienos bazalto per ilgą laiką persikošusio per molingus darinius ir tapusio tieisog vietinio dirvožemio sluoksniais. Dar vienas labai įdomus šių kopų aspektas, kad net siaučiant tropinėms liūtims šios kopos niekad nesuyra ir išlieka tokiame pačiame pavidale. Paėmus į saują smėlio ir jį sumaišius, atspalviai vistiek išsisluoksniuoja ir gali matyti atskirus spalvų sluoksnius.
Mauricijaus sostinė yra didžiausias miestas saloje, labai gyvybingas ir žvalus. Tai ne tik pramoninis, bet kartu ir turistinis miestas, su nuostabia krantine, muziejais ir nesustojančiu gatvės šurmuliu. Prisipirkę samosų su įvairiausiais įdarais smagiai sau vaikštinėjom ir skanavom. Apėjom Caudan krantinę, senąjį turgų, su senoviniu pastatu ir krūvomis šviežių daržovių, kinų kvartalą, užsikorėm net ant miesto tvirtovės, suvalgėm vietinių keptų blynų ant katedros laiptų ir pilni įspūdžių išvažiavom atgal į Flic en Flac pabūti bent valandėlę prie jūros...
"GIDAS"
Po nardymo ir povandeninių vaizdų keliavome pietų ir pietryčių pakrante link paskutiniosios nakvynės vietos. Kelias labai vaizdingas, visuomet vingiuojantis palei žydrą vandenyną. Pakeliui aplankėm Le Morne kalną. 18 a. pab. 19 a. prad. 556 m. bazaltinis monolitas iškilęs virš jūros lygio jis buvo maronų pabėgėlių prieglobstis. Aplankėm ir olandų senąsias griuvėsių liekanas ir galiausiai ties Souililacu nusukom vedini navigacijos bei nuorodų link Rochesterio krioklio. Kelionė pasidarė įdomi.... Paprastai visi lankomi objektai buvo lengvai privažiuojami ir net su patogiomis nuorodomis. Čia tekabėjo kelios išpieštos lentelės su rodyklėmis... Asfaltuotas kelias baigėsi, važiavom tarp nendrių molingu, šlapiu ir duobėtu keliu... sakiau jau gal sukamės, bet palengva stūmėmės pirmyn. GPS 'as rodė, kad jau atvažiavom, bet tarp nendrių nesimatė nieko. Vos spėjau išlipti iš mašinos ir tik apsižiūrėti, kad nepaslysčiau, pajutau, kaip mane pasičiupo vyriškis už rankos ir nusitempė molingu ir slidžiu takeliu tiesiai tarp nendrių... Pajutau tik alkoholio kvapą, ir vos spėjau statyti kojas, dar akimirka ir išgirdau krioklio ošimą. Apsižvalgiau ar Tomas vis dar čia. Vėliau apie šią vietą pasiskaitėme daugiau. Vyriškis įsivaizduoja, kad jis čia dirba gidu, net visą programą yra paruošęs: pakeliui pademonstruoja kaip mimoza išsigąsta ir jos lapeliai susitraukia, po to staiga išlukštena didžiausią cukranendrės lazdą ir duoda pavalgyti vidinės dalies - cukraus, po to įsega į plaukus gėlę, vėl taip pat staigiai kaip nusiveda žemyn, taip užtempia ir aukštyn, ant viršaus krioklio ir siūlo tave pafotkinti.... Dar tiesa labai įkalbinėjo, kad šoktume nuo krioklio pasimaudyti į upę... Ilgai nesiblaškius atidaviau arbatpinigius, kurių jis labai tikėjosi už nepaprastą pramoginį šou ir skuodžiau atgal į mašiną... Po to dar ilgai su Tomu juokėmės apie sudarytą "turistinę" programą. Tik vis dar keista, kaip salos valdžia nepavertė šio krioklio labiau turistiniu, nes jis tikrai vertas dėmesio :)
PASKENDĘ TARP CUKRINIŲ NENDRIŲ
Paskutiniąsias nakvynes rezervavom Mauricijaus pietuose... Pasvarstėm, kad arčiau oro uosto, mažiau kamščių, ir pagaliau gi gal jau prie vandens pagulėsime, pailsėsime... ir nors truputėlį saulės energijos ir įdegio gausime... Į Gite de Acacias atvažiavom jau sutemus vakare, apie 7 val... Namas įsikūręs tiesiog laukuose tarp cukranendrių... buvo labai įdomu ieškoti jo su navigacija, nes rodė tiesiog tarp nendrių laukuose... Džiaugiausi, kad gerai įsiminiau vaizdą iš nuotraukų... Buvom po visos dienos kelionių pavargę ir tik svarstėm kur reikės pavakarieniauti, nes pas šeimininkus vakarienės nebuvome rezervavę. Prie vartų mūsų jau laukė Isabelle ir Dimitrijus. Nuo pat pirmos akimirkos pasijutau, lyg būčiau seniai matytus draugus aplankiusi... Isabelle aprodė kambrį ir paklausė ar jau esame pavakarieniavę. Susižvalgę atsakėm, kad būtų smagu sužinoti, kur šiose apylinkėse galima būtų jaukiai pavakarieniauti. Ji šiltai nusišypsojo ir tarė: "šiandien mūsų visa giminė renkasi švęsti močiutės 99 - erių metų šventės, ir jeigu norėtume prisijungti maloniai kviečiame". Pasimečiau.... vis pasvarstau, kad artimųjų gimtadieniai... šeimos susibūrimai pakankamai intymi šventė, ir ką galvoja žmogus taip nuoširdžiai kviesdamas nepažįstamuosius susitikti su visa didžiule gimine ir pasibūti, pabendrauti drauge. Su Tomu trumpai pasitarę, apieškoję visą lagaminą supratome, kad neturime nieko, nei lauktuvių iš Lietuvos... net jokios mažos smulkmenėlės ar suvenyro... Bet padiskutavę nutarėm eiti... tokios progos gali būti daugiau ir nebepasitaikys, o juk bendravimas su vietiniais žmonėmis, buvimas šeimos aplinkoje ir ten kur daug šilumos visada suteikia daugybę teigiamos energijos ir pažinimo, ko mes dažniausiai ir ieškome pažindami svečias šalis. Greitai nusimaudę ir persirengę susėdome į automobilį ir pavažiavome iki kito namo už kokių 20 metrų. Šeiminikai augina mažylį berniuką, o ir tamsu lauke, tad nusprendė į šventę vykti su automobiliu. Susirinko visa didelė giminė ir visi su mumis labinosi ir bučiavosi... Pasijutom lyg būtume patekę į filmo "Didelės graikiškos vestuvės" filmavimą.... Pokalbis užsimezgė labai greitai visi labai draugiški ir nuoširdūs, diskutavom apie vairavimo ypatumus Muricijuje, vietinio romo gaminimo procedūrą ir kokybę, vietinę švietimo sistemą, vietinius gyventojus ir gyvenimo būda. Šypsena nedingo visą vakarą nuo mudvieju su Tomu veidų... Sotūs ir kupini įspūdžių grįžome namo, nes ryt iš ryto mūsų laukė seniai laukta ir planuota kelionė... :)
KONTAKTAS
Šiandien buvo viena iš pačių
nerealiausių dienų mano gyvenime. Jau seniai turėjau vieną svajonę, kuriai
išsipildyti pasaulyje galimybių yra labai mažai, o turint mintyje taip greitai
niokojamą gamtą ir vis didesnį žmogaus įsikišimą... Plaukimas su delfinais... susitikimas su visiškai laukiniais laisvėje gyvenančiais delfinais ir dar - vienoje egzotiškiausių ir gražiausių kampelių žemėje. Šios mintys kėlė
šiurpuliukus man ant odos. Dievinu laiką, praleistą su gyvūnais. Su savo atostogautojos galva
pagaliau perkėlus šią kelionę į penktadienį, mums pavyko išplaukti. Mus lydėjo
du puikūs ir draugiški vedliai Fabianas ir Mišelis. Plaukėm link vietos,
kur delfinai paprastai atplaukia miegoti. Delfino miego būsena ypatinga tuo, jog jis niekada nenustoja plaukęs. Miegas labai skiriasi nuo žemėje gyvenančių žinduolių. Vienas jų smegenų pusrutulis miego metu visuomet būna aktyvus, Jis rūpinasi organizmo būdravimu, nuolatiniu judėjimu, savo vaikų priežiūra ir organizmo gyvybinių funkcijų palaikymu. Fabianas pasakė, kad jeigu delfinai šiuo metu miegos plaukti negalėsime.
Delfinas - nuostabus gamtos sutvėrimas, draugiškas, žaismingas guviai nardantis tarp bangų, protingas ir grakštus. Delfinai gyvena pulkeliais po 20, juos galima pamatyti nuo Tamarino pakrančių, arba jiems keliaujant į giliuosius vandenis Le Morne pusiasalyje anksti ryte. Butelianosis - dažniausiai sutinkamas pilkos spalvos delfinas 2-4 m ilgio, galintis sverti nuo 150 iki 650 Kg. Jie gyvena pulkeliuose iki 15 delfinų, bet pasitaiko pulkų ir po 100 ar net 1000...Minta smulkiomis žuvimis.
Delfinas verpėjas - jis tamsiai pilkos spalvos
su tamsesniais plėmais galinėje uodegos dalyje su kreminiu - baltu plėmu ties
pilvo sritimi. Snapas ilgas ir siauras, ilgio jie būna tarp 129 iki 235 cm,
sverti gali nuo 23-78 Kg. Nėštumo periodas trunka apie 10 mėnesių.
Ilgaamžiškumas nežinomas. Mažesniuose būreliuose gyvena po kelis, bet gali ir
tūkstantinis būrys gyvuoti.
Mums labai pasisekė, kadangi pamatėme keliaujančių delfinų būrį.... Jų buvo labai daug, gal koks 100, visi plačiai išsisklaidę šokliavo smagiai tarp bangų, nardė ir darė įvairiausius salto virš vandens. Reginys nepakartojamas... Plaukimas su delfinais vyko po du: vedlys ir du savanoriai. Pirmajame dvejete atsidūrė ir Tomas. Nepaleisdama fotoaparato ir žiūronų, ištempusi ausis klausiausi instruktažo, ką ir kaip daryti. Susijaudinau išgirdusi kaip reikės plaukti, nes nors ir su ląstais, bet plaukti reikės greitai, nepamesti iš akių gido ir nekišti galvos iš vandens, o dar ir žiūrėti.... Visi trys jau dingo vandenyje. Mišelis tuo tarpu jau ruošė ląstus mano plaukimui. Jaučiau kylantį adresnaliną tik parplukdęs pirmuosius Fabinas greit susakė instruktažą ir mūsų porai ir davė komandą šokt į vandenį tik spėjau pasitikrint, ar akvalangas gerai prisitvirtinęs iš visų jėgų ėmiau irtis į priekį. Niekada nebuvau puiki plaukikė, o čia ir ląstai nelabai ką tepadėjo kai staiga pajutau tvirtą ranką, suspaudusią mano delną - tai buvo Fabianas - nors ir nedidelis, bet labai tvirto sudėjimo kreolų tautybės vaikinas, pajutau kaip greitai pradėjau plaukti... dabar į priekį yriausi dvigubai greičiau, pasivijome pulkelį delfinų, o štai ir dar vieną. Nerealus jausmas matyti jų šitiekt daug taip vikriai plaukiojančių. Fabianas ištiesęs ranką judino pirštus, kai iš gelmių išniro delfino galva jis kiek pasvarstęs nusprendė pasižaisti. Aš ištiesiau savo ranką taip pat ir pradėjau sukti ratu. Delfinas leisdamas įvairiausius garsus ir atkartodamas judesį galva artėjo link paviršiaus, dar norėjau jį paglostyti, kai Fabianas atitraukė mano ranką - delfinas staigiu judesiu išniro iš vandens, daugiau jo nebemačiau. Šitą vaizdą sapnavau dar kelias naktis iš eilės grįžusi į Johanesburgą...:)
Mums labai pasisekė, kadangi pamatėme keliaujančių delfinų būrį.... Jų buvo labai daug, gal koks 100, visi plačiai išsisklaidę šokliavo smagiai tarp bangų, nardė ir darė įvairiausius salto virš vandens. Reginys nepakartojamas... Plaukimas su delfinais vyko po du: vedlys ir du savanoriai. Pirmajame dvejete atsidūrė ir Tomas. Nepaleisdama fotoaparato ir žiūronų, ištempusi ausis klausiausi instruktažo, ką ir kaip daryti. Susijaudinau išgirdusi kaip reikės plaukti, nes nors ir su ląstais, bet plaukti reikės greitai, nepamesti iš akių gido ir nekišti galvos iš vandens, o dar ir žiūrėti.... Visi trys jau dingo vandenyje. Mišelis tuo tarpu jau ruošė ląstus mano plaukimui. Jaučiau kylantį adresnaliną tik parplukdęs pirmuosius Fabinas greit susakė instruktažą ir mūsų porai ir davė komandą šokt į vandenį tik spėjau pasitikrint, ar akvalangas gerai prisitvirtinęs iš visų jėgų ėmiau irtis į priekį. Niekada nebuvau puiki plaukikė, o čia ir ląstai nelabai ką tepadėjo kai staiga pajutau tvirtą ranką, suspaudusią mano delną - tai buvo Fabianas - nors ir nedidelis, bet labai tvirto sudėjimo kreolų tautybės vaikinas, pajutau kaip greitai pradėjau plaukti... dabar į priekį yriausi dvigubai greičiau, pasivijome pulkelį delfinų, o štai ir dar vieną. Nerealus jausmas matyti jų šitiekt daug taip vikriai plaukiojančių. Fabianas ištiesęs ranką judino pirštus, kai iš gelmių išniro delfino galva jis kiek pasvarstęs nusprendė pasižaisti. Aš ištiesiau savo ranką taip pat ir pradėjau sukti ratu. Delfinas leisdamas įvairiausius garsus ir atkartodamas judesį galva artėjo link paviršiaus, dar norėjau jį paglostyti, kai Fabianas atitraukė mano ranką - delfinas staigiu judesiu išniro iš vandens, daugiau jo nebemačiau. Šitą vaizdą sapnavau dar kelias naktis iš eilės grįžusi į Johanesburgą...:)
Kadangi ne visi iš mūsų kelionės draugų ryžosi palukti drauge su delfinais, Fabianas pasiūlė ir antrą kartą praplaukti, stengėmės per vandenį skrosti kaip jie, lengvai ir greitai besivydami vieną ar kitą pulkelį... Po tiek įsūdžių vaikinai nuplukdė mus dar pasnorkelinti prie koralų su nuostabiomis žuvytėmis, o po to jau plaukėme į negyvenamą Benitiers salą ilsėtis ir vakarieniauti. Iki salos bridome gerą pusvalandį, kadangi buvo visiškas nuolydis, buvo baisiai karšta. Vaikinai į negyvenamą salą atsiplukdė viską, pradedant anglimis, baigiant įvairiausių jūros gėrybių vėrinukais bei mėsos kepsniais... pakūrė anglis ir pradėjo grilinti... Pakvipo visa pakrantė. Kažkur iš po krūmų pasigirdo gitaros skambesys ir vienas vaikinukas dainavo gerai žinomas balades... Buvo tikrai nuostabiai gera... Šnekučiavomes, dalinomės įspūdžiais iš neseniai įvykusios kelionės ir smagiai puotavome su naujais kelionės draugais....
Kitą rytą keliavome į Maghebourg žvejų mietelį ir plaukėme į salą Ile Aux Aigrettes - nacionalinį parką, kuirame jau kelis dešimtmečius siekiama atkurti endeminius ir Mauricijaus salynui būdingus augalus. Sala negyvenama ir į ją patekti galima tik su gidu. Visai smagu buvo pasivaikčioti ir pamatyti laisvėje gyvenančius vėžlius bei daugybę skirtingų augalų, visgi panašaus stiliaus kelionė labiau tiktų botanikams mėgėjams, nes gidas koncentravosi į pasakojimus apie pačius augalus. Jau zirziau Tomui, kaip noriu greičiau kur nors į pležą, nes gi beliko vos dvi dienos, bet Tomas kaip visada, tuoj dar pavažiuosim, rytinę salos dalį pažiūrėsim ir tada jau suksim į pležą.... Tai keliavom gal valandą į vieną pusę. Pležų čia žinoma netrūko, bet šioje salos pusėje žiemą būna labai viejuota, ir prie vandens gulėjimas jokio malonumo neteikia, tad išzyziau, kad vežtų mane atgal prie Blue Bay ir dar vieną valandą pasidžiaugiau ir aš pležu.... Na pas mus jau taip visada būna.... pležo geriausiu atveju vlandą gal ir gausi iš planuotų dviejų dienų :) ir pagaliau .....poilsis po kokoso medžiu ir mėlynas mėlynas vanduo... :)
Paskutiniąją dieną pasinaudoję Isabelles nuorodomis ir patarimais aplankėme dar veiną neįtikėtiną gamtos kampelį visai netoli nuo tos vietos kur gyvenome. Visa sala maždaug apie 400 - 500 metrų atstumu į vandenyną yra apsaugota nuo bangų mūšos natūraliai susiformavusio rifo. Bangos paprastai daužosi į rifą toli nuo kranto. Yra kelios vietos saloje, kur bangos pasiekia krantą. Tokią uolėtą pakrantę, į kurią negailestingai trankosi bangos mes dabar ir aplankėm. Vaizdas hipnotizavo.....
Mauricijaus sala turi dar vieną išskirtinę savybę... Salos pietvakariniame krašte galima išvysti neregėtą dalyką - "povandeninį krioklį". Žiūrint iš viršaus smėlio ir dumblo nuolydis sukuria povandeninio krioklio iliuziją. Palydovo nuotraukose matomas krioklys atrodo nutolęs nuo kranto ir dramatiškai krentantis žemyn į dar gilesnę vandens gilumą. Deja, mes to jau nepamatėme, bet visgi reikia dar kažką pasilikti ir kitam kartui :)
Dabar jau skridom atgal į PAR... ir jau mintyse praskriejo visos 7 dienos praleistos Mauricijaus saloje..... milijonas įspūdžių ir pačių gražiausių prisiminimų apie sutiktus žmones ir vaizdus ir visa informacija, kurią susirinkom keliaudami.... Dėliojome paskutiniojo Afrikoje savaitgalio planą... Man beliko paskutinė savaitė, paskutinis savaitgalis Pietų Afrikos Respublikoje. Reikėjo nepraleisti progos jį padaryti įsimintinu. Prieš akis mūsų laukė Durbanas, Indijos vandenyno smaragdiniai pursai, nuotykiai akvariume ir išleistuvių vakarėlis su šviežiai sumedžiota mėsyte.... ir jau labai laukiama kelionė namo į taip pasiilgtą Lietuvą!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą