2018 m. gegužės 10 d., ketvirtadienis

MAROKAS. Kelionė į dykumą


MARAKEŠAS


Marokas – valstybė šiaurinėje Afrikos dalyje su daugiau nei 32 milijonais gyventojų. Valstybė, iš kurios gali pamatyti Sacharos dykumą - didžiausią  karštąją (pasaulyje - 3 didžiausia tik po Antarkties ir Arkties) dykumą pasaulyje. Tai buvo dar tada, kuomet tik prasidėjo pigių skrydžių bendrovių skrydžiai į Marakešą. Skridome ir į priekį ir atgal net su dviem persėdimais, tuo pačiu galėdami bent trumpam pasibūti Madride, Buve bei Porto. Keliavome ne visai standartiškai, kelionė buvo organizuojama studentams atvykusiems studijuoti į Ispaniją iš įvairių šalių pagal Erasmus/Socrates programą, o kelionę organizavo skirtingų tautybių pora: ispanas ir lietuvė, tad grupė buvo labai multikultūrinė susidraugavom su keliaujančiais iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių.




 


IŠLIKTI SAUGIEMS


Kelionės planas buvo pirmąją dieną pasižvalgyt Marakeše bei paklaidžioti po miestą, o jau grįžus iš Sacharos aplankyti visas miesto įžymybes: Medina arba senąją miesto dalį kartu su Koutoubia mečete, centrinę aikštę Djemaa El-Fna, El Bahiba rūmus, aplankyti kelis parkus, žymiuosius Majorelle sodus, bei nuvykti į senąsias dar 11 a. įsikūrusias odos dažyklas. 

Marakešo centras pasirodė labai purvinas ir dulkėtas, bet pakankamai aiškus, su lyg kelrode žvaigžde išstypusiu bokštu centre. Na ir žinoma, transporto priemonių bei motorolerių gausa gatvėse gąsdino: eismas gatvėse atrodė lyg chaosas... net nežinojom ar pavyks sėkmingai pereiti gatvę ar ne... Keliavome su grupe, visgi pirmąją dieną galėjome planuotis kaip praleisime patys. 

Tą dieną labai gerai prisimenu, ir dar prisiminsiu turbūt ilgai. Prisiminsiu kaip dieną, kuomet išlikome tik per plauką sveiki ir gyvi.... Pirmą dieną atvykus sunku išsirinkti patikimiausią restoranėlį, o dar ir kad tikrai skanu būtų... Ketinome rasti vietą papietauti mieste ir nors esame nuo įvairių ligų pasiskiepiję, visgi merginos užsispyrė, kad neverta rizikuoti valgant maistą "iš gatvės"... Klaidžiojom gan ilgai po centrą diskutuodami kiekvieną pamatytą kavinę, kol radom atitinkančią visų poreikius vietą pavalgyti.... Tarp pasirinkimų turėjom ir kavinę Arganą, esančią miesto aikštėje greta turgaus.  Savo šventiniams pietums tik per nago juodymą pasirinkome vietinį restoranėlį centre esančiame viešbutuke su dailiu kiemeliu. Pietūs buvo fantastiškai skanūs: tradicinės "Tanjine" puodynėse pagaminti kuskuso su troškintomis daržovėmis patiekalai ir gardžiai garuojanti aviena.


Po gardžių pietų po apelsinmedžiais vėl traukėme link Djemaa El-Fna aikštės pasižvalgyt po turgų (souks), tik tą kartą vaizdas buvo gerokai pasikeitęs... Trys policijos pareigūnų ekipažai, keli gaisrinės bei greitosios pagalbos automobiliai, mirguliuojantys žiburėliai, aplink skubantys ir susirūpinę veidai... Tai pirmieji pamatyti vaizdai po ką tik įvykusių sprogdinimų jau minėtoje Argana kavinėje... Dabar jau pakėlėm akis aukščiau ir pamatėm sprogmenų išdraskytą pastato fasadą. Tai buvo Argana kavinė. 2011 metų balandžio 28 dieną žuvo 17, sužeisti 25 žmonės per Al Qaeda (nors atsakomybės ir neprisiėmė) surengtą išpuolį. Viskas vyko labai greitai, pareigūnai nieko nesakė ir neinformavo tik paprašė kuo skubiau atsitraukti iš aikštės... Apie tai, kad tai teroristinis išpuolis sužinojome tik iš tėvų, kurie netrukus po žinių paskambino paklausti ar viskas gerai ir ar sveiki gyvi.... Tą dieną galvoje sukosi daugybė minčių... Iš vienos pusės vis dar džiūgavom dėl atostogų... iš kitos gi kankino nerimas kaip gi viskas seksis toliau...



Djemaa El-Fna aikštė po sprogimo

KELIONĖ Į DYKUMĄ


Dar to pačios dienos vakarą išsiskirstėme į mikro autobusiukus ir iškeliavome į 14 valandų naktinę kelionę į dykumą. Antrą kartą keliaujant šį maršrutą pagalvočiau ar ryžčiausi tokiai kelionei: važiuoti naktį kalnuose vingiuotais serpantinais.... Tiesą pasakius po šios kelionės skaudėjo viską, nes beveik nestojome, tik kartą naktį kažkokiam pakeliui pasitaikiusiame miestelyje... Ir tas vos išlipus gerokai pribloškė savo vaizdais... dar besirąžant ir ieškant kur čia užkąsti (nes viskas veikė) kitoj gatvės pusėj pamatėm žalios mėsos gabalus tiesiog kabančius lauke tarp dulkių nuo pro šalį riedančių automobilių ir jokio ledo... Dabar jau kalbu taip, nes vėliau tuo pačiu keliu grįžome atgal į Marakešą, tik dienos metu. Mačiau kokiais keliais važiavome be jokio gatvės apšvietimo, kuoliukų ar atšvaitų, kokie skardžiai plytėjo šalia kelio ir kaip neatrodė saugu keliauti sutemus.... Tiesa, labiausiai po visų įvykių Marakeše gąsdino tamsoj vairuotojo vis kas tam tikrą laiko tarpą giedama malda.... Tuo metu viskas atrodė jau nesaugu....Gal tai kultūrinis šokas? Pradėjo švisti. Sustojome aikštelėje ir pagaliau galėjome pajudinti sustingusius savo kaulus. Pirmieji saulės spinduliai ir saulėtekis už daugybės pradardėtų kilometrų nuteikė džiugiai naujai dienai.



 

Paklaidžiojus po miestelį pirmiausia reikėjo apsirūpinti skaromis bei maisto atsargomis kelionei į dykumą. Paprastai balandį Maroke būna labai karšta, todėl drabužių buvome pasiėmę tik vasarinių. Šiltesnius teturėjome tik tuos su kuriais ir atskridome. Taip jau nutiko, kad mums atkeliavus orai suprastėjo ir buvo gerokai atvėsę, tad net apsirengus viską ką turėjome nebuvo per karšta. Su tais pačiais drabužiais teko ir atvaikščioti visą kelionę iki kol pargrįžom namo. Ruošėmės kelionei į dykumą, dėliojomės daiktus ir kraustėme tik tai ko reikės nakvynei dykumoje. Norėjome keliauti lengvai.... Gidai ruošė kupranugarius karavanui. Ką tik buvom išsėdėję 14 valandų automobilyje, tad vien nuo minties skaudėjo sėdynę, kad reikės vėl sėdėti ir kelias valandas nors ir ant labai mielo gyvūnėlio.




Paskutiniai pasiruošimai ir mes jau kelyje į Sacharos dykumą




Pasirodo ant kupranugario joti ne taip jau ir lengva, o dar ir visą savo mantą vežtis reikia, lygsvarą išlaikyti ir šiaip juk ant gyvo daikto joji. Specialių apmokymų nebuvo, o juk ir laiko tam per daugiausia neturėjome, tad teko mokytis joti jojant. Atrodė po sunkios nakties viską skaudėjo iki menkiausio kauliuko, bet dar laukė kelių valandų kelias ant kupros. Vis progai pasitaikius glosčiau savo nešėją ir meldžiau kuo greičiau atjoti, kad nebereikėtų sėdėti.

Oras gan sparčiai pradėjo bjurti: dangus buvo paskendęs lyg kokiame smoge, kilo vėjas. Karavano vedlys prognozavo smėlio audrą. Nežinojau kaip jai pasiruošti, tad gidas patarė stipriau įsisukt į skaras, saugot fotoaparatus bei akis, nes smėlis labai bjaurus, prilįs visur kur gali... Kraštovaizdis keitėsi taip pat gana greitai. Medžiai retėjo, žolės mažėjo, liko tik pavieniai krūmai, smėlio vis  daugėjo, o pustymas tik stiprėjo....








Smėlis tiek pustė, kad nebebuvo aišku, ar čia visai medžiai išnyko ar per vėją ir smėlį nieko nebematyti. Visus telefonus ir kameras laikiau saugiai sudėtus į dėkliukus ir ištraukdavau vos porai nuotraukų padaryti, visgi vėliau jį teko krapštyti iš visų tarpelių - net automatinis foto objektyvo atidarymas pastrigo, ką jau kalbėti apie bendrą jausmą: akis graužė, nors visą laiką buvau apsikarsčius skarom ir stipriai laikiau prisispaudus prie veido akinius... Vėliau ir valant akinius nepagalvojau pašluoti, o patrynus su servetėle apibraižiau stikliuką.... Smėlis buvo visur: ausyse, plaukuose ir net kišenėse.... Audra kaip netikėtai atėjo taip netikėtai ir praėjo, kuomet pasiekėme nakvynės vietą vėjas visai nurimo, o debesims prasisklaidžius sutikom dar vieną nuostabų saulėlydį tarp smėlio kopų... 



Smagiausias laikas, praleistas kartu, dalinantis istorijomis ir klausantis mūsų vedlių pasakojimų apie įvairius nutikimus dykumoj.

KELIONĖ ATGAL

Kelionė atgal parodė naujas Maroko spalvas: plikas dykynes, smėlio miestus, ir vietomis kur ne kur palmių giraites. Kertant Atlaso kalnus negalėjau atitraukti akių nuo matytų vaizdų, o dar tie lengvi mažučiai debesėliai žaismingai plaukdami ir formuodami skirtingas formas labai džiugino akį. Keliaudami atgal į Marakešą suvokėme koks vaizdingas ir gražus, o kartu ir sudėtingas maršrutas, kuriuo keliavome į priekį naktį... 

Vaizdai lyg iš atviruko

Atlaso kalnai


YVES SAINT LAURENT


Momentas, kai po ilgos kelionės grįžti "nusikalęs" namo ir ištiesi kojas... Palengva užplūsta palaima. Taip pasijutom grįžę atgal į viešbutį Marakeše. Tik tą vakarą nuotykiai nesibaigė: kiek pailsėję, nusimaudę ir persirengę keliavome vakarieniauti tame pačiame viešbutyje esančiame restorane. Vakarienės teko laukti geras 40 minučių, mat virtuvėje "kažkas nutiko": matėm vis lakstančius padavėjus, besistengiančius mandagiai šypsotis, o iš virtuvės vietoj gardžių kvapų girdėjom tik piktus balsus. Vakarienės šiaip  ne taip sulaukėm: sudėjo viską, ką turėjo pagaminto... Nebesiaiškinome kas ir kaip, bet atrodė lyg virėjas būtų palikęs padavėjus pačius suktis iš padėties, o pats viską metęs ir išėjęs... 

Kitą rytą jau pilni naujų jėgų išsiruošėme keliauti į Majorelle sodus. Lauke šį kartą vietoj vėjo audros tvenkėsi tiršti lietaus debesys. Ir, žinoma, tik išėjus pradėjo pliaupti lietus. Šios oro sąlygos parodė dar vieną marokiečių būdo savybę - verslumą. Krašte, kur šviečia saulė, staiga užklupus lietui prisistatė keletas vyriškių nešinų krūva lietsargių ir gana už nedidelę kainą visą mūsų grupę parūpino ilgais skėčiais. Svarstėm, kodėl pasirinkimo nebuvo, juk patogiau būtų pardavinėti trumpus skėčius... Vėliau jau skrendant namo išsiaiškinom ir šią priežastį: ties patikrinimu visi buvome paprašyti skėčius palikti (kadangi skridome tik su rankiniu bagažu), įdomiausia, kad čia jau laukė keli vyrukai, kurie sėkmingai tuos skėčius ir susirinko... 



 

Majorelle sodai - tai vienas labiausiai lankomų objektų Marakeše. Prancūzų dailininkui F. Majorelle užtruko apie 40 metų sukurti šį grožį ir net lietus negalėjo jo sugadinti :) Sakoma, kad tai gražiausias jo kūrinys. 1980 m. YveS Saint Laurent drauge su draugu Pierre Berge nusipirko šį sodą. Nuo pat pirmų dienų sakė, kad tai lyg oazė, gamtos prieglobstis, o kartu ir didis įkvėpimas. Parkas nedidelis, bet įvairių kaktusų ir spalvotų takelių bei vazonų apsuptyje pasivaikščiojimas teikė didelį džiaugsmą.

ODOS DAŽYKLOS

Paskutinė vieta, kurią nusprendėme aplankyti labai skyrėsi nuo ką tik matytų parkų ir sodų - tai vietinės senosios ir vis dar veikiančios odos dažyklos. Iki ten patekti samdėmės taksi, jokių gidų neėmėme. Nors ši vieta nepretenduoja patekti į patraukliausių lankytinų vietų sąrašą, visgi važiuodama taksi per vietinius rajonus turi galimybę pamatyti kaip gi iš tikrųjų gyvena žmonės Maroke. Atvykus mus pasitiko tas baisus kvapas tiesiog riečiantis nosį, nuo kurio niekur nepabėgsi. Marakešo dažyklos įkurtos dar prieš tūkstantį metų. Tai gana unikali vieta, kur galima sužinoti, kaip odos dažytos naudojant senovines technologijas. Paprastai dažymui naudojamos ožkų, avių, karvių ar net kupranugario odos.

Galima tik įsivaizduoti, kaip kasdieninis darbas tokiuose velnio induose tarp visų cheminių medžiagų gali paveikti žmonių sveikatą. Tiesą sakant, po šio vizito aš netgi negalėjau priartėti prie odos gaminių turguje, kadangi kiekvienas gaminys priminė tą baisų kvapą... 









Senasis žydų kvartalas netoli nuo Medinos





 El Bahiba rūmai

Pamatyti dykumą ir aplankyti Marakešą teturėjome viso 6 dienas visgi šiek tiek šio krašto pažinti ir pamatyti spėjome. Pirmąjį įspūdį susikūriau kaip labai spalvingo miesto, su nuolat zujančiais žmonėmis ir chaotišku transportu, Šiaurės Afrikos kraštams būdingu derybiniu turgumi, žaviais Majorelle sodais, lyg atokvėpiu nuo viso miesto šurmulio... taip ir kontrastingos patirtys lankant senąsias odos dažyklas ar tuo netikėtu prisilietimu prie terorizmo (sprogdinimai Medinoje). Sachara paliko neišdildomą įspūdį - ilga kelionė per Atlaso kalnus, pažintis su kupranugariais ir karavanas į dykumą bei siautulinga smėlio audra su nepakartojamu saulėlydžiu...  Džiugu, kad dar daug liko ką pamatyti ir kitam kartui, juk tada žinai, kad dar tikrai sugrįši :)