Miestas išstypęs ant
7 kalvų, dar vadinamas amžinuoju... arba miestas, į kurį veda visi keliai...
Roma.
Anot legendos, karaliaus brolis dvynius Romulą ir Remą pintinėje
paleido į upę Tiberį. Išsigelbėjusius kūdikius žindė vilkė kelias dienas,
vėliau juos užaugino piemuo, o suaugęs Romulas nužudė Remą ir tapo Romos
karaliumi. Lyg įtempto veiksmo filmas, kupinas nenumatytų siužetinių vingių
skamba miesto įkūrimo legenda. Visgi šiandien ne vien legendos ir istorijos gundo
turistus pamatyti įvairiausius pasaulio kampelius... Kaip tik šviežiai kino
teatruose rodomas naujausias James'o Bond'o filmas "Spectre" buvo
filmuojamas Romoje. Tad su dideliu malonumu leidomės į kelionę pamatyti vieną
romantiškiausių, gausybę istorijų menantį, o kartu ir labai turistų
lankomą miestą. Ketinom pasidžiaugti trumpu atokvėpiu ir dar kelias dieneles pratęsti
saulėtąjį rudenį, keliauti daugybę kartų pramintais takais, pajusti,
pamatyti ir išgirsti šurmulį miesto, kurį dar galėčiau pavadinti miestu - muziejumi.
APSIGINKLAVĘ
2015 m. lapkričio 30
d. Data, kai antrą kartą lankomės Italijoje ir antrą kartą ji mus pasitinka su
ginklu rankose. Pirmąjį kartą, kuomet po atostogų pas mamą
Ispanijoje stabtelėjome vienai dienai pasižvalgyti po nuostabųjį Bergamo miestelį
ir pamatyti dar mados sostine vadinamą Milaną... Tiesa, jokių madų prisižiūrėti
nespėjome. Mūrinis ir pakankamai nykus - turbūt toks apibūdinimas jam
labiausiai tiktų... Vos atvykę iš metro stoties laiptukais kilome į
centrinę aikštę, kai akis užkabino šūkaliojantys žmonės, plastikinių stiklinių
krūva ir įvairūs popiergaliai išsimėtę po aikštę. Tąkart po futbolo rungtynių
sirgaliai nusprendė surengti riaušes miesto centre... Suskubom atsitraukti į
saugesnę vietą - užkilom ant miesto katedros stogo... Pasigrožėjome ne tik
atsiveriančia centrinės miesto dalies panorama, bet ir spektaklį gavom neblogą:
nuo Milano katedros stogo stebėjome skriejančias dūmines granatas, eisenas su pagaliais
rankose ir krūvą ginkluotos policijos. Klausėmės girdėtų ir ne tik skanduočių,
aidinčių per visą aikštę, kurių garsą karts nuo karto užgoždavo ratus sukančių,
lėtai artėjančių ir tolstančių sraigtasparnių gausmas.
Šį sykį viskas kiek
kitaip... Po visai nesenų teroro įvykių Paryžiuje dauguma Europos miestų
sustiprino saugumą savo šalyse, ginkluoti automatais kariškiai, pulkai
policijos išsidėstę visoje centrinėje miesto dalyje tam tikra prasme leido
pasijausti gal net saugiau negu, kad jų nebūtų buvę... Saugiau nuo kišenvagių,
ar kitokių lengvo grobio tykančių dykaduonių. Visgi visą laiką primindami, kad
saugumo jausmas labai jau reliatyvus, kad pavojus gali būti visai šalia, kad
bet kada gali tapti auka... ir nei pulkai kariuomenės, nei ginklai tavęs
neapsaugos, kai atsidursi "kare" nežinia ko ir dėl kokios
savo tiesos kovojančio. Tad budrumas neapleido visos kelionės metu.
ITALIŠKA KAVA
Mūsų trijų dienų
kelionę pradėjome susitikimu su Marko, hostelio savininku. Labai nuosekliai ir
išsamiai pasidalinęs informacija, ką veikti, ką aplankyti, kokias miesto dalis
pasirinkti pietums ar vakaro pramogoms bei kokiu transportu keliauti, nepaliko
jokių šansų turizmo informacijos centrui. Turėjome viską: nuo žemėlapių iki
paženklintų taškų ką veiksime. Dar taręs kelis žodžius pakvietė ryte
papusryčiauti jo kepyklėlėje - kavinukėje visai šalia, už kampo. Tad iš pačio
ryto ten ir patraukėme. Rytą pradėjome sočiu kapučino puodeliu ir šokoladiniu
rageliu, kurie turiu pripažinti ten labai populiarūs. Kai buvau paklausta su
kuo pageidaučiau kapučino, man susisuko galva nuo siūlomų variantų, tad tiesiog
atsakiau: "Su viskuo", dar pamaniau: "paprasčiau bus"...
Gavau kapučino puodelį su grietinėle, kremu, šokoladu, kakavos ir trupinto
šokolado papuošimu, puodelio viduryje puikavosi stačiai įsmeigtas šaukštelis,
nes nuo priedų kava iš gėrimo virto tirštu kavos desertu. Kol mėgavomės
pusryčiais, už nugaros pasikartojančiu ritmu per beveik vienodą laiko
intervalą... tik vis besikeičiančiu balsu girdėjau pasikartojančius žodžius:
"Ciao! (Sveiki), espresso, grazie (ačiū), prego (prašau), ciao! (iki!)...." Tomas sako: "ale
neblogas kavos gėrimo konvejeris vyksta..." Per vienas dureles klientai
įlėkdavo užsisakydavo espresso kavos, vienu ypu išmaukdavo ir jau po akimirkos
padėkoję atsisveikindavo lėkdami pro kitas duris baro gale... Supratau,
kad yra žmonių labiau priklausomų nuo kavos nei aš. Supratau ir jog man kava
labiau ritualas... gal dėl to espresso kavą renkuosi itin retai... Čia, lyg kokiam alubary, stikliuką susivartai ir išeini...

Tą dieną
išvaikščiojom didžiąją dalį Romos senamiesčio. Pradėjome nuo Koliziejaus.
Kadangi Marko mus puikiai informavo - bilietą iš karto įsigijome į du objektus
(Koliziejų ir Palatino kalvą su Forumu. Nors lapkričio pabaiga laikoma ne turistiniu
sezonu, bet tik ne šioje šalyje.... Turistų kiekis vis tiek atrodė labai
didelis, ypatingai lankomose vietose... Visur tekdavo palūkėti apie pusvalandį
gan ilgose, bet greitai judančiose eilėse.
Apkeliavę pagrindinius
objektus ir pajutę, jog kojos jau prašosi sodinamos, o pilvai maitinami, pirmiesiems pietums Romoje pageidavome nuostabaus vaizdo ir itališko maisto,
buvom net savo meniu susidarę, ką kiekvienas norime paragauti kelionės metu.
Tikriausiai nenustebinsime, bet pirmiesiems pietums pasirinkome cannelloni
makaronus, įdarytus mėsa ir pomidorų padažu bei picą. Pietavome aikštėje priešais
Panteoną, šventyklą, šiuo metu priskirtą katalikų bažnyčiai. Įspūdinga jos
architektūra su gaubtu kupolu, kurio viduryje pūpso vienintelis natūralios šviesos
šaltinis - gigantiška skylė. Pastatas tikrai pakankamai didelis, kad pasijustum
mažas. Nedaug kas čia pasikeitė per 2000 metų, sakoma, įspūdingiausia būna lyjant
lietui, kuomet šuoras šviesos ir vandens krenta žemyn ir per mažas skylutes
grindyse suvarva kažkur dar žemiau...

Romoje bažnyčių yra
daugiau nei 900, tad gali rasti ir įdomesnių variantų kaip kad šios dvi neoklasicistinės
bažnyčios Popolo aikštėje. Jas radome klaidžiodami po „Shoping street‘ą“ ir ieškodami
labai „naminių“ ledų Tomui (jie ten
tikrai labai skanūs), o man delninuko darbo kalėdiniam vakarėliui... Vizualiai bažnyčios atrodo labai panašios, lyg
dvynės, bet gerai įsižiūrėjus matai ne vieną skirtumą, o ir vidus labai
skirtingas. Kaip sakoma, kiekvienam pagal poreikį. Tą vakarą vienoje jų vyko
šventinis vakaras, gyvai dainavo mergina gitarai pritariant, buvo smagu
stabtelėti ir stebėti su kokiu atkaklumu kunigėliai žaidė "kojinį"
tinklinį šalia bažnyčios...
SVEČIUOSE PAS FRANCESCO
Sekmadienį
skyrėme Vatikanui. Žinojom iš anksto, kad keltis reikės labai anksti, nes
Bazilika ir Vatikano muziejus yra labai, labai, labai gausiai lankomi objektai, tad
tikrai nenorėjome lūkuriuoti valandų valandas kilometrinėse eilėse. Sutapo ir tai, kad buvo paskutinis mėnesio savaitgalis, kuomet Vatikano muziejaus
lankymas yra nemokamas. Deja, šis faktas ne tik patrigubina norinčiųjų jį
pamatyti lankytojų kiekį, bet tuo pačiu ir darbo laikas jo buvo gerokai
trumpesnis. Žinojome, kad Vatikane turime atsidurti labai anksti, kad spėti
apžiūrėti Šv, Petro Baziliką bei užkilti ant jos kupolo ir stogo, o jau paskui
ketinome traukti link muziejaus. Į Baziliką pavyko atvykti dar visai auštant.
Saulutės spindulėliai pranirdavo tarp masyvių kolonų grandinės Bazilikos aikštėje,
apšviesdami visą ją spindinčia geltona šviesa. Buvo labai ramu ir tylu, tik kirai
suko ratus virš bazilikos kupolo. Aikštė ties Bazilika įspūdinga ir tuo, jog
abiejuose jos galuose yra akmens masyvai, ant kurių atsistojus keturiomis
eilėmis einanti kolonų grandinė aplink aikštę susilieja į vieną kolonų eilę...
Na tikrai įspūdinga... Iš išorės Bazilika neatrodo tokia didelė, kokią ją
pamatai kildamas į kupolą. Džiaugiausi pasirinkusi liftą, o ne laiptus, nors
norint pasiekti kupolo aikštelę dar nemažai reikėjo palipėti keistai siaurais
pasvirusiais palei kupolo formą, blizgiais ir slidžiais laiptukais... Įspūdinga...
nuo viršau žiūrint į bazilikos grindis žmonės virsta mažais taškeliais.
Užplūsta neįtikėtinas didybės jausmas. Tada dar kartą suvoki, koks mažas esi.
Be abejonių ji paliko didžiausią įspūdį visos kelionės metu.

Į Baziliką mums
pasisekė patekti be eilės. Kai jau vėliau vidudienį čia sugrįžom, minia žmonių
stovėjo beveik nejudančioje eilėje, išsirikiavusioje per visą aikštę ties
patikrinimo postais.... Pamaniau, kad verta kartais anksčiau prabusti. Tiesa,
taip puikiai nesisekė Vatikano muziejuje: kokių gerų 2 kilometrų eilę pavyko įveikti per
valandą. Su visa drauge laukusia minia įplaukėm į vidų ir pasijutom lyg būtume nublokšti žmonių bangos per pagrindinę turistų
trasą. Gerai tai, kad muziejus išplanuotas judėjimui viena kryptimi link išėjimo. Blogai tai, kad mudu su Tomu sugalvojome pagudrauti ir išsukome pažioplinėti atskirai po
Siksto koplyčią, pasigrožėti freskomis... Veltui... po to teko su dar
didesne minia visą muziejų apkeliauti iš naujo, nes jokio kito paslėpto išėjimo ar kelio neradom... Siksto koplyčia įspūdinga, tik mėgavimąsi drumstė gausybė
žmonių, oro trūkumas ir prižiūrėtojų šūkaliojimai, kiekvieno žioplinėtojo tramdymai. Tildydami ir saugodami, kad nepaveiksluotų jie vis demonstratyviai ištartavo "Šššššš" ir skėryčiodavo rankomis... „muziejaus klientai“ irgi pagerinti... juk
neišgausi jokio normalaus kadro iš už skverno traukdamas telefoną ir paslapčia
mėgindamas belen ką ir belen kaip fotografuoti.... Turbūt žmoguje užprogramuotas
nepaklusimas taisyklėms ir noras vat vis savaip padaryti nei reikalauja
taisyklės... Tiesa pasakius išėjusi iš muziejaus pajutau palengvėjimą. Bėda
buvo ta tik, kad kojų nuo nuovargio beveik nebejaučiau, o jau ir valgyt norėjosi... Tad vadovaudamiesi Marko nurodymais nusprendėme keliauti į jaukų rajonėlį už
upės Trastavere. Tai bene viena jaukiausių ir romantiškiausių vietų mieste,
kurioje pilna įvairiausių kavinučių už visai padorią kainą. Vakare nuostabūs gatvės muzikantai užpildė dieną galutinai, dalindami puikias emocijas ir džiaugsmą mūsų ausims...


PRIEŠ IŠSKRENDANT
Paskutiniąją dieną jau niekur nebenorėjau skubėti, juk visgi atostogos... Beje ir jaučiausi tragiškai, nosis be paliovos tekėjo, čiaudėjau kas 5 minutes ir gerklę lyg su grandinėm kas būtų trynęs visą naktį... Na, bet pas mus kaip visada, ramus poilsis baigiasi tuo, kad planas sustatomas pasiekti maximumą... ir čia jau Tomuko neperkalbėsi... J Tą dieną ketinome spėti aplėkti senąjį Appia kelią, aplankyti katakombas bei pamatyti 3 skirtingų laikotarpių viena po kita 3 aukštais po žeme išsidėsčiusias bažnyčias. Beje, nors ir su šiokiais tokiais nesklandumais, planą įgyvendinome 100 procentų! Smagiai iškeliavome metro link. Viešojo transporto bilietėlis Romoje galioja pusantros valandos su persėdimu, tad vos 20 minučių užtrukę metro jau laukėme autobuso stotelėje ant saulutės besišildydami. Autobuso mums reikėjo 660.... Jaučiau kaip dilgčioja kojų pėdutes nuo pastarųjų dienų vaikščiojimo, bet dabar gerai ramu...juk sėdžiu :) Laukėm autobuso. Per gerą pusvalandį pro stotelę spėjo pravažiuoti bent penki 664 numerio autobusai... Tomas pradėjo nerimauti, juk šiandien vakare išskrendam, o dar net iki vietos nenusigavom, pertikrino visus tvarkaraščius, bet autobusas ir dar po pusvalandžio neatvažiavo... Tuomet ėmėmės savo senųjų triukų, kaip kitados Tailande, Chang Maijuje, kuomet ieškojome Tigrų karalystės. Tiesa, ten situacija buvo kiek kitokia - nei vietinių kalbos, nei sistemos, nei vietų nežinojome... jau nekalbant apie viešojo transporto sistemos niuansus, o ir atstumai buvo gerokai didesni, tad kaip ir tąkart taip ir šį pavyko nutrepsėti iki parko pėstute. Pagaliau pasiekėme senąjį Appia kelią. Tiesa iš jo likęs neilgas akmeningas ruožas, bet vis tiek smagu pamatyti. Beje vaizdai gerokai pasikeitė. Pasikeitė ne tik miesto vaizdai, atsivėrė lygumos ir žaliuojančios pievos, kur ne kur galėjai išvysti prabangias vilas pasislėpusias už aukštų tvorų, vietomis išnirdavo senoviniai griuvėsiai. Po kelių dienų praleistų senamiestyje buvo gera atsidurti žalumos apsuptyje.
Paskutiniąją dieną jau niekur nebenorėjau skubėti, juk visgi atostogos... Beje ir jaučiausi tragiškai, nosis be paliovos tekėjo, čiaudėjau kas 5 minutes ir gerklę lyg su grandinėm kas būtų trynęs visą naktį... Na, bet pas mus kaip visada, ramus poilsis baigiasi tuo, kad planas sustatomas pasiekti maximumą... ir čia jau Tomuko neperkalbėsi... J Tą dieną ketinome spėti aplėkti senąjį Appia kelią, aplankyti katakombas bei pamatyti 3 skirtingų laikotarpių viena po kita 3 aukštais po žeme išsidėsčiusias bažnyčias. Beje, nors ir su šiokiais tokiais nesklandumais, planą įgyvendinome 100 procentų! Smagiai iškeliavome metro link. Viešojo transporto bilietėlis Romoje galioja pusantros valandos su persėdimu, tad vos 20 minučių užtrukę metro jau laukėme autobuso stotelėje ant saulutės besišildydami. Autobuso mums reikėjo 660.... Jaučiau kaip dilgčioja kojų pėdutes nuo pastarųjų dienų vaikščiojimo, bet dabar gerai ramu...juk sėdžiu :) Laukėm autobuso. Per gerą pusvalandį pro stotelę spėjo pravažiuoti bent penki 664 numerio autobusai... Tomas pradėjo nerimauti, juk šiandien vakare išskrendam, o dar net iki vietos nenusigavom, pertikrino visus tvarkaraščius, bet autobusas ir dar po pusvalandžio neatvažiavo... Tuomet ėmėmės savo senųjų triukų, kaip kitados Tailande, Chang Maijuje, kuomet ieškojome Tigrų karalystės. Tiesa, ten situacija buvo kiek kitokia - nei vietinių kalbos, nei sistemos, nei vietų nežinojome... jau nekalbant apie viešojo transporto sistemos niuansus, o ir atstumai buvo gerokai didesni, tad kaip ir tąkart taip ir šį pavyko nutrepsėti iki parko pėstute. Pagaliau pasiekėme senąjį Appia kelią. Tiesa iš jo likęs neilgas akmeningas ruožas, bet vis tiek smagu pamatyti. Beje vaizdai gerokai pasikeitė. Pasikeitė ne tik miesto vaizdai, atsivėrė lygumos ir žaliuojančios pievos, kur ne kur galėjai išvysti prabangias vilas pasislėpusias už aukštų tvorų, vietomis išnirdavo senoviniai griuvėsiai. Po kelių dienų praleistų senamiestyje buvo gera atsidurti žalumos apsuptyje.
Katakombose paveiksluoti nebuvo galima, bet įspūdžiai įstrigę atmintyje išliks ilgai. Toks laidojimo būdas sugalvotas siekiant taupyti žemę Romoje. Įspūdinga, jog Katakombų tuneliai išsiraizgę didžiausiuose plotose. Požeminės kapinės siekia iki 5 aukštų po žeme. Daugiau kastis gylyn nebegalėjo, neleido požeminiai vandenys. Gidė vedžiojo mus siaurais, drėgnais ir ilgais koridoriais. Galvojau, būtų nejauku čia būti be kompanijos. Laidojami čia buvo įvairių sluoksnių žmonės, dažniau turtingieji. Jie turėjo ir didesnes celes su tapytomis freskomis. Gėlės ir paukščiai simbolizuodavo rojų. Beje Kristus žymimas buvo graikiškos abecelės raidėmis XP. Laidota čia buvo dar nuo ankstyvosios krikščionybės, kuomet ir "šiuolaikinių" simbolių, tokių kaip kyžius nebuvo.
Visai prieš išskrendant sugrįžom link Koliziejaus, kur keliavom aplankyti trisluoksnės bažnyčios po žeme. 1857 m. pradėjus kasinėjimus buvo atrastos autentiškos 4 a. Bazilikos liekanos tiesiai po dabartine bažnyčia. Dar vėliau buvo atrasti sluoksniai ir 1 amžiaus pastato liekanų. Neįtikėtina, kaip vienoje vietoje gali keliauti per istoriją, matyti ir pajausti skirtumus. Išgyventi jausmą lyg keliautum atgal į praeitį. Kaip ta praeitis gilyn į žemę nyksta ir mažėja, kaip virsta smėliu ir moliu.....
Pirmą kartą skridau su Wizzair, ir pradžioj abejojau ar užteks man tokios mažos kuprinytės trim dienom (išmatavimai mažesni nei skrendant su Ryanair oro linijomis), bet supratau, kad kuo mažiau pasiimi, tuo lengviau gyveni... Beje, tai ir pirmoji kelionė po Euro įvedimo, kai turėjome pagaliau pajausti visą Euro naudą, kadangi nebereikia konvertuoti, skaičiuoti, keisti pinigų... Bet visada yra vienas "BET" Šį kartą ir mūsų jis neaplenkė... Dar prieš išskrendant buvau skaičiusi, kad italai mėgsta gynus pinigus, bet kažkaip nesureikšminau šios informacijos, dar prisiminiau kelionę į Islandiją, kur net miške su kortelių skaitytuvu galėjome atsiskaityti, tad per daugiausia grynųjų ir neėmėm, juk turistinis miestas...... O veltui :) Jau antros dienos vakarą buvome išsileidę visus grynus pinigus, nes beveik niekur nepageidavo priimti kortele, tad paskutiniąją dieną Termini stotyje pradėjome ieškoti bankomato.... Na ne veltui Roma vadinamas "ancient city" (senovinis miestas)... Po ilgų klaidžiojimų radom vieną bankomatą - neveikiantį, tik vėliau jau visai prieš išeinant pavyko išsigryninti pinigų. Bet iš tikrųjų, kaip savaitgalio kelionė, Roma - nuostabus pasirinkimas... gali nė neiti į lankomus objektus, miestas vaizdų tikrai negaili, žmonės šilti ir besišypsantys, kava nuostabi, oras geras, tad ko daugiau reikia trumpam atokvėpiui nuo darbų....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą