BENILIUKSAS. Tarp traukinių

Į oro uostą atvykome valanda anksčiau. Svarstėme kaip naudingiau išnaudoti laiką: panaršyti internete ar ką skanaus nusipirkti, o gal apeiti parduotuves - ko paprastai niekad nedarome? Pasirinkome pažioplinėti po oro uostą ir buvome maloniai nustebinti suradę kino teatrą. Rodė lietuvių statytą filmą, kuris taip įtraukė, kad vos nepraleidome savo skrydžio. Oro uosto darbuotoja palinkėjo gero kelio grąžindama patikrintus skrydžio dokumentus. Leidomės laiptukais žemyn. Pajutau kaip šalto vėjo gūsis pūtė į veidą, girdėjau ruošiamo skrydžiui lėktuvo variklio ūžesį. Salone šviesos prigeso, o vėliau ir visai užgeso. Lėktuvui palengva pasukus link pagreitėjimo juostos pro langą mačiau žaižaruojančias kelią žyminčias ugneles. Kiekvienąkart tokiu metu per kūną perbėga nerimo ir susijaudinimo šiurpuliukas. Staigus pedalo spustelėjimas ir kūnas tvirtai prilipo prie kėdės atlošo, pajutau spaudimą ausų būgneliuose. Nusižiovavau, nes seilių rijimas nepadėjo. Lėktuvo ratams atsiplėšus nuo žemės užliejo palaimos jausmas... Mes skrendame atostogauti!

Šį kartą kelionės tikslas - aplankyti 3 Beniliukso šalis: Belgiją, Liuksemburgą ir Olandiją. Beniliuksas - tai ekonominės sąjungos sutartis, pasirašyta 1948 m. tarp trijų kaimynių monarchijų, kurios pavadinimas ir kildinamas iš pasirašiusiųjų valstybių pavadinimų. Kelionės planas sudėliotas, InterRailo ir autobuso, vežančio nuo Šarlerua oro uosto į Briuselį bilietai nupirkti, hosteliai rezervuoti, miestų aprašai išsisaugoti skaityklėje. Kelionės planas - apsistoti Briuselyje 3 dienoms ir per tą laiką traukiniu aplankyti Ostendą, Brugę, Gentą, Kortreiką… vėliau kelionė į  Liuksemburgą, po to į Amsterdamą aplankant Liežą ir Mastrichtą, Dar viena nakvynė Hagoje ir kelionė į Briuselį aplankant Roterdamą ir Antverpeną... na ir dar gal ką pakeliui įtraukiant į kelionės maršrutą, kad maža nepasirodytų... :) Juk viskas įmanoma, kai nori. Kelionių ir maršrutų tiksliau nebedėliojom, norėjome pasilikti laisvės pagal nuotaiką ir norus pasirinkti kryptis. Kokia eilės tvarka pamatyti Belgijos miestus nusprendėm pagal nuotaiką. Juk laisvė ir galimybė pačiam rinktis, keisti kryptis ar pakeisti kelionės planą  - viena smagiausių keliaujant savarankiškai.

Nusileidome Šarelerua oro uoste. Turėjome ir išankstinį bilietą autobusui iki Briuselio, mat perkant tiesiogiai autobuse būtų taikomas papildomas aptarnavimo mokestis. Skrydis gan vėlyvas, į Briuselį atvykom tik apie vidurnaktį, suktis turėjome greitai, nes įsiregistravimas hostelyje numatytas iki 24.00 val, vėliausiai iki 1.00 valandos ryto. Kadangi buvom susižiūrėję, kad iki hostelio kelias stoteles pavažiuosime metro, turėjome visur suspėti. Nusipirkome metro bilietėlius ir pasileidome laipteliais link tinkamo kelio…. Nė vieno žmogaus stotelėje, tik ekrane ryškiai šviečiantis pranešimas, kad paskutinis metro traukinys šiandien išvyko 21.30 val. Susižvalgėm, pakilom į viršų, peržiūrėjom tvarkaraščius – juk dar turi važiuoti! Nieko nesuprantu... Sakau Tomui: “Juk ir interneto puslapyje vakar nieko nerašė“. Tuo tarpu Tomas jau buvo prisijungęs prie jų puslapio ir atsisukęs tarė: „Vakar nebuvo, o šiandien yra pranešimas, kad dėl padidinto saugumo po neseniai įvykusių teroro įvykių ir sprogdinimų buvo pakeisti metro tvarkaraščiai ir dėl to jie baigė savo darbą 21.30.". Dabar reikėjo galvoti greitai, nes arba spėsime užsiregistruoti arba nakvosime gatvėje. Aš jau buvau bepradėjusi bambėti, kad visgi teks šiąnakt bastytis Briuselio gatvėmis ir grožėtis naktiniu miestu ir perplanuoti rytdienos sumanymus… bet vilties dar turėjome, suktis reikėjo greitai… Turėjome kelis variantus: keliauti pėsčiomis, nuomotis dviratį arba kviesti automobilį per "uber'į"… Dviratį ir kelionę pėsčiomis atmetėme, nes būtų tiesiog labai ilgai užtrukę, o ir tiksliai maršruto nežinojome, tad būtų tekę paklaidžioti, „uberis“ parašė, kad anksčiausiai atvyks po 9 minučių. Per laiką, kol Tomas naršė ir ieškojo variantų kaip nuvykti prie hostelio, radom Briuselio viešojo transporto schemą, kurioje aptikau metro ir panašiu maršrutu važiuojančio tramvajaus kelią, pradėjome gilintis, kokia stotelė būtų arčiausiai hostelio. Mums reikėjo Rogier – taip jis stoja ten ir turėjo visai neužilgo pribūti, o juk ir nepanaudotus metro bilietėlius turėjome, kurie tinkami naudoti visose viešojo transporto priemonėse. Sulaukę tramvajaus atvykome į Europos institucijų ir dangoraižių rajoną. Greitu žingsniu beveik skuosdami bėgome link hostelio jau buvo po pirmos valandos dešimt minučių, kai stovėjom prie vartų į kiemelį. Keli rūkantys vaikinai mus įsileido …Recepcija jau nebedirbo…. bet aš lengviau atsikvėpiau, pagalvojau bent jau pastogę turėsim… Tuomet vaikinukas pamojo ranka ir šuktelėjo: "Paskubėkit, gal jums dar beišeinantis barmenas padės…" Barmenas nebuvo labai patenkintas, bet sutiko padėti, papasakojom savo istoriją, o jis teatsakė, kad paskutiniu metu čia visokių nesklandumų su viešuoju tranportų pasitaiko po tų įvykių.

PAGAUK TRAUKINĮ  arba HOP ON – HOP OFF SISTEMA

Žodis Belgija, man visuomet asocijuojasi su kažkuo labai artimu, su antrais namais, juk kaip ne kaip čia gyvenau ir studijavau prieš 11 metų. Čia buvo praleistas vienas gražiausių mano gyvenimo laikotarpių, kai pirmą kartą išvykau visiškai viena į pirmąją savo kelionę į užsienį, kai pirmą kartą praėjau ne tik savarankiškumo mokyklą, bet ir sutikau visą krūvą nuostabių žmonių iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių. Manau, Erazmus laikotarpiui skirsiu atskirą straipsnį, nes čia tiesiog netilpčiau norėdama viską papasakoti. Kaip žinia, Belgiją sudaro 4 regionai: Flandrija (olandiškasis), Valonija (prancūziškasis), Briuselis – kaip atskiras multikultūrinis bei kosmopolitinis miestas ir dar anksčiau buvo išskiriama mažoji vokiškoji dalis šalies rytuose. Oficialios kalbos yra trys: olandų, prancūzų ir vokiečių, nors visur kuo puikiausiai susikalbėsi ir anglų kalba. Savo kelionę nusprendėme pradėti nuo olandiškosios šalies dalies. Pirmąją dieną skyrėme Ostendui ir Brugei. InterRail‘o bilietus nusipirkome dar būdami Lietuvoje, nes žinojome, kad šįsyk keliausime traukiniais, tad šis bilietas turėjo daugybę privalumų. Traukiniai čia važinėja dažnai, yra patogūs ir turbūt geriausia susisiekimo priemonė, o ir kaina gerokai mažesnė nei pirkti kiekvieną kartą atskirus bilietus.

Ostendas – vakarų Flandrijos miestas, dažnai lankomos „vienadienių“ turistų, lengvai ir patogiai pasiekiamas traukiniu per porą valandų keliaujant nuo Briuselio. Vėjų nugairintas miestas šalia jūros primena pietų Ispanijos miestelius, tik tai labiau galima pavadinti šaltuoju jų atitikmeniu...

Ryškiai raudonos spalvos gigantiškos skulptūros, primenančios oranžiniais polietileno maišais apgaubtas ir nuo oro negandų saugančius paminklus. Pasirodo, tai yra šiuolaikinio menininko kūrinys, kuris anot vietinių praskaidrina pakrantės įvaizdį. Parduotuvės, kavinės ir restoranėliai nusidriekę palei visą pakrantę, siūlantys paragauti patiekalų iš midijų ganėtinai už nemažą kainą, guvus "shoping street‘as" ir vaflių kvapas, sklindantis iš kiekvieno kampo, viliojo ir kūrė pakilią nuotaiką. Perėję dar keliomis gatvelėmis ir apžiūrėję lyg iš tarybinių laikų likusį Casino pastatą išskubėjome į traukinį riedantį link vieno gražiausių mano matytų miestų, pačių vietinių dar vadinamą Disneylando atitikmeniu - Briugę. Vietiniai tiek stengiasi jį išvalyti, prižiūrėti ir padaryti patrauklų turistams, kad jis beveik jau yra beprarandantis savo atspalvį. Po pietų jau buvome Bruge, mieste, dar vadinamame Venecija. Vandens kanalai išvinguriavę po visą miestą, o nuostabus istoriją menantis senamiestis yra įtrauktas į Unesco paveldą.

Vakarų Europos miestuose labai populiari paslauga - nemokamos ekskursijos, aprodant populiariausias miesto vietas, bei  papasakojant miesto istoriją už tai paprašant palikti arbatpinigių turo pabaigoje. Šie turai dažniausiai būna įdomūs ir net labai įtraukiantys, kadangi vedantysis visuomet būna labai gerai pasiruošęs - juk nuo to priklausys kiek pinigėlių jis arba ji užsidirbs, tad karts nuo karto nepraleidžiame progos prisijungti ir pamatyti. Šį kartą turas buvo ne tik pasivaikščiojimas po senamiestį, bet ir turėjo teminį pavadinimą – „Brugės legendos”. 14.00 valandą centrinėje miesto aikštėje ties vsrpinės bokštu pasirodė vaikinukas su lengvai garbanotais rausvais plaukais, o ir akcentas jo buvo visiškai britiškas. Pasirodė, kad jis pats nežino iš kur tą akcentą gavo, nes nuo gimimo gyvena Belgijoje, Gente.  Šiek tiek išsikalbėję gavom gerų patarimų kelionei rytdienai, nes kaip tik ketinome aplankyti jo gimtąjį miestą. Aš vis nenustygau vietoje ir vis išsiverždavau į priekį, tad Hendriksas – toks buvo jo vardas, pasiūlė man išmėginti pačiai pagidauti savo gimtojoje ar svečioje šalyje, nes tai gan smagus ir įkvepiantis darbas – atsakiau pagalvosiu J Turas užtruko net dvi valandas, jautėmės labai alkani, tad nepraleidome progos išmėginti belgiškų bulvyčių ...

Labai norėjome paplaukioti laiveliu per visus Brugės kanalus, bet pasivaikščiojimui po miestą užsitęsus ilgiau nei dvi valandas, nuliūdome pamatę, kad dauguma laivelių jau stovėjo uždaryti. Dėliojome koją už kojos, kai vienas vairuotojas šūktelėjo ar nenorime pagriebti jo paskutinį turą. Vėl plačiai šypsojausi, nes labai norėjau šios atrakcijos. Susimokėję po 8 Eur įšokom į laivelį ir palengva plaukėm lįsdami po mažyčiais tilteliais ir besimėgaudami įvairiausiomis spalvomis žydinčiais krūmais, plaukdami pro ilgakakles gulbes ir dar kartą prisimindami Hendrikso papasakotas miesto legendas. Į Briuselį grįžom vėlai ir nuskubėjome miegoti, nes ryt laukė nauja kelionė ir du nauji miestai – mano mylimas Kortreikas ir Gentas.

Trečia kelionės diena buvo labai šilta ir dankuje skaisčiai švietė saulė. Paprastai Belgija pasižymi labai permainingais orais: vieną akimirką gali šviesti saulė, o kitą jau lyti. Bet šįsyk oras lyg užsakytas buvo. Belgijos miestuose traukinių ir autobusų stotis dažniausiai būna išsidėsčiusios vos kelios minutės nuo senamiesčio - taip  yra ir Kortreike, tad lengvu žingsneliu pajudėjome link centrinės aikštės, kurioje dienos metu vyksta turgus, galima nusipirkti įvairiausių daržovių. Miesto aikštėje stūkso viduramžių bokštas įtrauktas į Unesco saugomus objektus. Aprodžiusi Tomui sau brangų miestą nusprendžiau parodyti ir universitetą, kuriame mokiausi. Tik turbūt, kai jaunesnė buvau atstumai atrodė trumpesnį. Kažkaip atrodė, kad per 15 minučių turėtume pasiekti Katho, ėjome geras 40 minučių. Buvo smagu sugrįžti į prisiminimus, aprodžiau kur lankydavomės, kur apsipirkinėjome, tik gaila buvo išvydus, jog pavadinimas buvo pakeistas iš KATHO į VIVES.

Jei kas nors paklaustų manęs, kas per visą kelionę sužavėjo labiausiai - tai drąsiai atsakyčiau, kad miestas į kurį keliavome yra pirmąjame sąrašo penketuke. Keliavome į Gentą. Pirmiausia, ką nusprendėme aplankyti buvo Gento varpinė, kuri pastatyta dar  1377 m., išstypusi 91 m į aukštį. Iš varpinės atsiveria nepaprasto grožio miesto panorama. Varpų melodija keičiama kas dveji metai prieš Kalėdas. Visgi labiausiai mane sužavėjo varpinėje rodomas informacinis filmukas apie varpų kūrimą. Tiesa pasakius niekada anksčiau net nebuvau pagalvojusi, net nebuvau domėjusis varpais. Galvojau, kas gi čia tėra metalo gabalą išlieti. Pasirodo tikrasis varpų kūrimo procesas labai sudėtingas, užimantis daug laiko: sluoksnis po sluoksnio kuriamas trafaretas, pirmiausiai lipdant jį iš smėlio, po to sluoksniais pilamas karštas vaškas, kitos rišančios medžiagos, kuriami sudėtingi varpą puošiantys elementai. Galiausiai, kai ateina laikas - pats varpas liejamas iš bronzos. Procesas tuom nesibaigia - vyksta jo derinimas, kad būtų išgaunamas tinkamo aukštumo garsas. Specialiu prietaisu drožiamos linijos varpo apačioje. Supratau, kad kaip ir bet kokio kito muzikinio instrumento kūrimas sudėtingas. Paklausius varpų muzikos, regis, labiau pradėjau vertinti šį, dideį ir rodėsi tokį elementarų metalo gabalą. 

 

LIUKSEMBURGAS - MIESTAS, KURIAME NORĖČIAU GYVENTI


Važiavome traukiniu iš Briuselio į Liuksemburgą. Kraštovaizdis pradėjo keistis patekus į Valonijos regioną, pradėjo daugėti žydinčių laukų, žaliuojančių pievų kurias vis artėjant ties Liuksemburgu keitė miškai ir kalvos. Vis daugiau matėme pievų, kuriose ganėsi stotingi žirgai, palei traukinio bėgius vinguriavo upelis. Tomas ryte pabudęs paklausė: „kas išjungė saulę?“ Atsakiau jam tada: „turbūt elektros pritrūko ir nusišypsojau: „nebijok, mes pas ją neužilgo nukeliausim....“.... ir nesumelavau. Liuxemburge ji švietė skaisčiai, jautėmės pakylėti, juk jau po trijų valandų kelio traukiniu pagaliau sulauksiu savo išsvajotosios poilsinės visos mūsų kelionės dalies.... Na bent jau dabar galiu sau leisti taip galvoti, o kaip jau ten bus pamatysime neužilgo...

Luksemburgo didžioji kunigaikštystė, didžiosios kunigaikštystės statusą įgijo 1815 m. – dar vadinama šiaurės Gibraltaru, strategiškai puikioje vietoje, Europos širdyje. Valstybė įkurta 963 m. yra vienintelė Didžioji kunigaikštystė visame pasaulyje ir antra mažiausia valstybė Europos sąjungoje, aukštųjų technologijų pramonės ir finansinių institucijų centras. Čia atvykus, regis, patenki į mažytę karalystę, kurioje galima vadinti yra turistų rojus – jaukus ir nuostabiai vaizdingas miestas stūksantis lyg ant kokio kanjono iš visų pusių atsiveria nuostabi panorama, žavus ir mielas senamiestis. Visame mieste veikia nemokamas internetas, nuorodos į centrą bei kitus reikalingus objektus išdėstytos aiškiai, viešojo transporto bilietėlis, galiojantis visą dieną ir tinkantis visoms transporto priemonėms, net keliauti į kitus miestelius ar kaimus tekainuoja 4 Eurus, žmonės mieste besišypsantys, stilingi ir gražūs – viskas sukurią atviro, laisvo ir atsipalaidavusio miesto įspūdį, kas iš tikrųjų yra šiek tiek netikėta, turint mintį jog tai ir finansinių institucijų ir bankų miestas....

Išvaikčioję senamiestį svarstėme, ką veiksime toliau. Tomas pasiūlė užsukti į turizmo informaciją pasitarti dėl kelių dalykėlių. Suraukiau kaktą svarstydama, ką dabar jis bus sugalvojęs. Turizmo informacijoje Tomas labai intensyviai diskutavo su vyriškiu apie autobusų išvykimo laikus ir kažkokią pilį, apie kurią iki šiol nieko nebuvau girdėjusi. Baigęs aiškintis priėjo ir pasakė, kad turim 10 minučių suspėti į autobusą, išvykstantį į seniausią Liuksemburgo miestelį - Eternach‘ą. Miestelis ir jo teritorija dar vadinami mažąja Šveicarija. Nesitikėjau tokios įvykių eigos, juk jau buvo 15,00 val. dienos. Tik išvykus iš miesto supratau, jog norisi, kad kelionė autobusu nesibaigtų. Godžiai sekiau kiekvieną kraštovaizdžio epizodą matomą per langą: čiurlenantys upeliai, gausybė avių  su mažyliais jaunikliais, gauruotieji jaučiai su savo plačiai ragais ir ristūnai žirgai, skuodžiantys kalvotomis skaisčiai žalia dar visai gaiviai pavasarine žole apžėlusiomis pievomis. Išlipę autobusų stotyje suskubom susižiūrėti kito – 500 autobuso tvarkaraštį, vyksiantį į miestelį pavadinimu Viande. Paskaičiavome, kad pasigrožėti žaviomis ir gėlėtomis Eternacho gatvelėmis užteks pusvalandžiuko. Mažylis, su neįtikėtinai mielomis gatvelėmis apsodintomis tulpėmis ir narcizais kvepėjo pavasariu, saulė dar vis plieskė aukštai danguje. Norėjosi šokinėti iš džiaugsmo. Iki autobuso išvykimo dar spėjome sukirsti po kebabą ir lėkte nuskuodėm į jau link stotelės riedantį autobusą. Mums taip pasisekė, kad atrodė lyg specialiai visi autobusų maršrutai būtų sudėlioti, tad Ettelbruck’o stotyte net minutės neturėję galimybės palaukti persėdome į autobusą, kuris turėjo mus nuvežti į turbūt gražiausią šalies kampelį – Viande pilį, stūksančią ant aukšto stataus kalno, apsuptą miškų ir kalvų.

AMSTERDAMAS, KAI VISKAS KITAIP

Šiek tiek pamačius Liuksemburgo - dabar laukė kelionė į Amsterdamą, į kurį keliavome su trumpais stabtelėjimais ir pasižvalgymais po senamiestį - Liege (Belgijos miestas Valonijos regione) ir Mastrichtą - beje jis vienas seniausių Olandijos miestų. Liege - prancūziškosios Belgijos dalies miestas - labai skirtingas nuo Flandrijos miestų - žmonės labiau atsipalaidavę ir labiau stilingi, moterys pasidažiusios ir pasipuošusios, o Mastrichte  sužavėjo vyresnieji gatvės muzikantai. 

Po visos dienos kelionės ir vėl visos krūvos miestų atvykome į Amsterdamą. Išėjus iš traukinių stoties pirmas įspūdis buvo žmonės, tiksliau daugybė skirtingų savo apsirengimo stiliumi, šukuosenomis, ir visokiais kitokiais dalykais žmonių. Rodėsi jų tiek daug, kad net sunku praeiti. Nuo centrinės aikštės sklido tranki muzika. Ties taip vadinamąja Užtvankos aikšte, kur stovi Madam Tiuso muziejus buvo įrengtas aukštuminių sūpynių atrakcionų parkas, girdėjosi žmonių klyksmas, visur mieste pasklido įvairiausi kvapai: keptų bulvyčių, hamburgerių vietomis karts nuo karto persimaišantis su rūkomos žolės kvapais. Barai ir kavinės atrodė sausakimši nuo žmonių. Galvoje sukosi žodis - chaosas... Prasukom pro raudonųjų žibintų kvartalą, tikėdamiesi pamatyti vos kelis apšviestus raudona šviesa langus, skirtus turistų akims paganyti į savo kūnus pardavinėjančias moteris. Pasukus į didesnes gatveles priešprieša paplūdo turistų minios, rodėsi teks skintis kelią norint apskritai kur nors nueiti. Pasirodė pirmosios moterys raudonai apšviestuose languose...  Langų ir moterų daugėjo. O po to atrodė tokių langų matėme tiek daug ir moterų, ir dar daugiau moterų: nuo labai dailių su išblizgintomis odomis, vakariniais makiažais bei šukuosenomis, skirtingo sudėjimo iki belenkaip išvirtusių savo kėdutėse. Jos neleido laiko veltui už savo stiklinių durelių, ne viena jų pasičiupdavo turistą žioplinėtoją, kitos gi viliojo juos kitokiais būdais... Mintyse svarsčiau, ar yra kas užeina .... bet vėliau supratau, kad užeina... Vis galvoju, kokios mintys sukasi jų galvoje, juk turi liestis prie visiškai svetimo kūno, ir daryti tai su visiškai tau nepažystamu žmogumi ir iš šiaip... ną nekaži ką... dar greičiausiai padaryti tai ko anas pageidauja. Mačiau daugybę dailių apsinuoginusių moterų, jaučiau gatvėse sklindantį marihuanos kvapą, masę girtų ar kitaip apsvaigusių žmonių, kitokių žioplinėtojų, gatvėse ant kiekvieno kampo galėjai rasti coffee shop‘us, sex shop‘us, porno show įstaigas... jau nekalbant apie mums įprastas pasilinksminimo vietas kaip barai ir kavinės.... toks jausmas, kad galva susisuko nuo matytų vaizdų ir garsų... kaip ir pirmąkart čia apsilankius taip ir dabar man sukėlė labai daug keistų jausmų – tą vakarą atrodė, kad viskas taip orientuota į turizmą, ir kad čia tikrai ne vienas gali patirti filmo Hangover "amsterdamišką scenarijų"...

Po apsilankymo Amsterdame ir sukirtus dar vieną gigantišką šviežiai iškeptų bulvyčių suktinuką tiesiog nebeturėjau nei jėgų nei noro dar kur nors keliauti, nes energijos lygis buvo tiesiog ties nuline riba, skausmas nuo kelių sąnarių persismelkė per visą įsitempusią blauzdą iki pat kojų pėdučių. Kojas skaudėjo ne tik statant ar einant, bet ir sėdint. Skaudėjo ir pečius nuo kuprinės svorio, visas kūnas buvo persitempęs. Tomas vis sakė, dar pakentėk neužilgo pailsėsim. Buvom skaitę apie tik vieną kartą metuose vykstančią šventę, kuri tęsiasi nuo kovo pabaigos iki gegužės vidurio – tai 32 Ha ploto užimantis, kaip jie patys skelbiasi - vienintelis toks parkas pasaulyje - tai gėlių parkas Kaukenhofe. Aš jį dar pavadinčiau mažu tarptautiniu rojumi, kuriame atrodytų milijonai žmonių iš viso pasaulio vaikščioja išsišiepę, nepaleisdami fotokamerų, telefonų ir kitokių įrenginių iš rankų, aplinkui girdėti tik aikčiojimai ir įvairiausiomis kalbomis tą patį reiškiantys žodžiai pradedant nuo "nuostabu", "fantastiška", "nepakartojama" ar "wow" ir t.t.... To jausmo ten patekus nemoku apsakyti - nesvietiškas kiekis įvairiausių žiedų: narcizų, tulpių, hiacintų ir kitų įvairiausiomis kombinacijomis ir įvairiausiais spalvų sąskambiais išsidėsčiusių per visą parko teritoriją, ką jau kalbėti apie atskirą pastatą skirtą orchidėjų ekspozicijai, neapsakomas grožis, ir nepaprastas džiugesio jausmas.

Nors tai ir pavadinčiau poilsine kelionės dalimi, o galva buvo pilna įspūdžių, bet nuovargis niekur nebuvo dingęs. Skubėjome į savo 90 autobusą važiuojantį į Hagą, kur ir buvo rezervuota nakvynė studijoje su "self check in" sistema. Taip, skamba atrodytų novatoriškai ir patogiai – lyg atvažiuoji ir pats užsirezervuoji kada nori. Visgi, tam, kad patekti ir gauti taip jau labai laukiamą poilsį reikia dar prieš atvažiuojant suderinti, kada atvyksi, mat jei vėluosi užsiregistruoti tai yra jau po 18.00 val. – šeimininkai gali nuskaičiuoti papildomą mokestį. Tad kaip ir priklausė dar dieną prieš pasiskambinome, viską suderinome ir jau važiuojant į Hagą dar kartelį paskambinome, kad tiesiog gauti elektroniniu paštu kodą nuo seifo, kuriame turėjo būti raktas studijai atrakinti. Kuomet Tomas paskambino, mergina pirmiausia paprašė atsiųsti el. paštu nufotografuotą ID kortelę. Po gerų 15 min. ji parašė laišką , kad atnaujina studijos adresą, ir kai pasitikrinome google maps'uose, supratome, kad ji visai kitame gale miesto. Tai mums visai netiko, nes ketinome čia tik trumpam stabtelėti. Nebuvo kas daryti kaip pasiduoti šio keisto žaidimo taisyklėms. Beje, turbūt paklausite, kodėl nesusiradome kito, tiesiog paprasto hostelio ar viešbučio, ogi todėl, kad ieškant per booking.com tai buvo vienas iš trijų apskritai siūlomų pasirinkimų už dar galima pavadinti padorią kainą, viso labo 60 Eur už naktį, plius 2 vienkartinio pravažiavimo bilietėliai su viešuoju transportu, 2 žmonėms – 7 Eur. Sakoma, kenčiantiems dangus – radom savo studiją, pasirodo yra ir normali recepcija su labai malonia čia dirbančia mergina, kuri mus palydėjo į kambarį ir aprodė teritoriją. Gyvenome priešais didžiulį ežerą pilną gulbių ir ančių su didele terasa. Mergina pasakė, kad visai už kelių minučių pėstute nuo čia kelio pasieksime ir jūrą.

Kitą rytą neskubėjome palikti nakvynės vietos ir ramiai išsikuitę ir susidėję daiktus iškeliavome prie jūros. Nepaisant piketuotojų ir visur besiblaškančių policininkų priartėjom prie pajūrio ir susiradę labai mielą kavinukę sukirtom naminio obuolių pyrago porciją su kvapniai garuojančiu kapučino puodeliu. Vėliau grįžome su metro į centrą ir visą jį smagiai apkeliavome. Dar vieną sau žaidimą buvome susigalvoją.. na tiksliau aš susigalvojau mat Amsterdame nusipirkau gražų maudymosi kostiumėlį. Tad visuose iš eilės miestuose Olandijoje, kuriuose buvome, ieškojome tos pačios parduotuvės, kur vis po truputuką susipirkau visą vasarotojos komplektą. Kaip sakoma, shopinimosi neišvengiau ir aš... :)

Paskutinė nakvynė buvo numatyta Molenbeko rajone, kur po paskutiniųjų teroro įvykių Briuselyje buvo suimti nusikaltėliai. Tiesa pasakius rezervuodama nakvynės vietas net nesusimąsčiau apie rajonų parinkimą. Iš tikrųjų rajonas pasirodė gan ramus. Rytą dar perėję keliomis senamiesčio gatvėmis pasukome link stoties ir prieš išskrendant nusprendėme dar pamatyti 2015 m. kultūros sostine buvusį miestelį Mons’ą. Miestelis mažas, bet žavingas, visgi jausmas buvo lyg tikrai po pakilimo ir viso ruošimosi 2015 m. renginiui, bei pastatų ir gatvių rekonstrukcijų nesuspėti visi numatyti renovavimo darbai atlikti, ir kurie vis dar tebėra užsitęsę ligi šiol. Gyvybės miestelyje nesijautė palyginus su kitais Belgijos miestais. Žmonių čia matėm mažai, ypatingai palyginus su Amsterdamu.  Kadangi skubėjome į oro uostą dėl tų pačių su teroristiniais išpuoliais susijusių priežasčių ir patikrinimų prie oro uosto, tad ir gilesnių išieškojimų Monse neieškojome. Jau Šarlerua įsėdę į autobusą vežantį į oro uostą supratome, kad kelionė gali užtrukti, kadangi ties oro uostu susidarė spūstis dėl patikrinimo. Kareiviai tikrino visas eismo transporto priemones važiuojančias link oro uosto. Dar būdami autobuse buvome paprašyti pateikti kelionės bilietus bei asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Tą pačią procedūrą turėjome pakartoti prieš įeinant į oro uosto patalpas. Saugumo patikrinimas irgi pasirodė gal kiek kruopštesnis nei paprastai, visgi į oro uostą atvykome prisiskaitę įvairiausių atsiliepimų kiek per anksti... per anksti ir vėl visa valanada.

Galva pilna įspūdžių, minčių, emocijų, ir jų tiek daug, kad dar ne iki galo sugebu susidėlioti ir sustumdyti į savo smegenų stalčiukus visus patirtus jausmus. Labai smagu buvo grįžti į vietas, kuriose jau esu buvusi, ir kartu aplankyti naujus, dar nematytus miestus. Kiekvienas jų atskleidė savas spalvas ir kūrė savitą atmosferą.  Iš kitos gi pusės sunku palyginti visas tris matytas šalis: Belgija man labai artima ir mylima turbūt dėl to, kad joje jau būta, gyventa ir daug nuostabių dalykų patilrta, Olandija savo daugialypiškumu ir energija tvinksinčia sostinėje, ir mielomis saulėtomis Mastrichto gatvelėmis, ir tikrai draugiškais bei paslaugiais žmonėmis Hagoje labai pakerėjo. Visgi labiausiai gyvenimui tinkama vieta rinkčiausi Liuksemburgą – su gyva ir temperamentinga sostine, nuostabiais gamtos kampeliais, lengvai pasiekiama iš įvairių Europos miestų. Labiausiai įstrigęs dalykas, turbūt buvo matytas geležinkelio stočių kiekis per šią kelionę. Keliavimas traukiniais pasiteisino visu 100 procentu...Kitas gi įstrigęs dalykas - tai daugybė žydinčių gėlių ir dar vis besprogstančių ir gaiviai žaliuojančių meždių - ir ne tik Kaukenhofe, bet pavasario pajutimas, naujos jėgos ir gyvybės radimasis gamtoje lyg ir mane pačią sužadino naujiems darbams ir įpūtė naujų jėgų tolimesniems darbams. Tai turbūt ir būtų toks mano dar vieno prisiminimo lopinėlis... Pabaigai įkeliu paskutines nuotraukas iš paskutinio matyto iki skrydžio miestelio - 2015 m. Europos kultūros sostinės miesto Monso...