SLOVAKIJA. TATRAI. Ir tai įvyko aukštai aukštai kalnuose

Šventinis gimtadienių maratonas kaip ir kiekvienais metais man teikia daug džiaugsmo, kai pamatai rečiau - dažniau matomus žmones, kai apkabinimų, bučinių, sveikinimų, palinkėjimų akimirkos užpildo visą tave šviesiomis emocijomis, kai šypsena nuo veido neblėsta, kai artimi žmonės apiberia dovanomis ir tu nori dalintis tuo džiaugsmu, padaryti kažką beprotiškai faino ir sukurti šventę aplinkiniams. Šiemet dovanų irgi nestigo, bet viena jų buvo išskirtinė ir labai laukta. Laukta net ketveris metus, tad negaliu susilaikyti nepapasakojus... Bet dabar apie viską nuo pačių pradžių...

PRADŽIA ARBA ŽALIOS SPALVOS FORD FOCUS

Viskas prasidėjo 2008 metų kovo 7 d., ilgojo šventinio savaitgalio išvakarėse, kuomet iškeliavome į savo pirmąją kelione kartu.... kartu su Tomu. Dar prieš dvi savaites paskambino Eglė ir sako: "Žinau, kad čia taip netikėtai, ir kad to laiko čia apsispręsti ne kažką beliko, bet gal nori per ilgąjį savaitgalį važiuoti į kalnus?" Pagalvojau, juk dar niekad nesu buvusi kalnuose, kaip būtų smagu... Tomas ir yra tas žmogus, kuris suorganizavo šią kelionę savo draugams, rezervavo nakvynę namelyje arba tiksliau chatoje, suplanavo kelionės maršrutą, bet taip gavosi, kad visi du planuoti Tomo draugų ekipažai iškrito: kas susirgo, kam atsirado nenumatytų planų ir Tomas beliko vienas pats keliauti. Kadangi už trobelę jau buvo sumokėta iš anksto, o ir planas pats savaime puikus, tad nenuleido rankų ir su Eglytės pagalba naujai sukomplektavo du naujus ekipažus. Atrodė viskas netikėta, o ir apsispręsti laiko nebuvo, tad pasiskaičiavusi kelionės ir nakvynių kainą, sutikau. Taip sutikau ne aš viena, bet ir visas mūsų draugų būrelis. Likus kelioms dienoms iki išvažiavimo Eglės paklausiau ką pasiimti, kur mes ten būsim, ką darysim, kaip pasiruošti kelionei. Eglė sako: "tai viskas ten paprasta, sėdam į mašiną, nuvažiuojam į Slovakiją, paliekam mašiną ir pora valandų paeinam iki viešbutuko kalnuose ir viskas. Ten bus takeliai tai eisim pasivaikščioti, viskas bus labai fainai, apie nieką negalvok, juk važiuojam į kalnus! Jeee!" Ir tikrai buvau tiek pakylėta ir labai laukiau šios kelionės, nes visada tikėjau, kad kas įvyksta spontaniškai, visuomet būna smagiausia... Paskutinę dieną laksčiau iš kambario į kambarį ir jau buvau beveik išūžusi tėvams visas ausis kaip aš važiuoju į kalnus. Susikroviau du naujus Nokia sportinius krepšius, kuriuos buvau laimėjusi darbe Kalėdų proga ir visai prieš išvykstant rinkausi paskutinius daiktus, o tėtis vis vaikščiojo iš paskos ir kartojo: "O gal tu kokią kuprinę pasiimk, kur tu ten su tom tašėm..." Nieko nenorėjau girdėti, juk ką tik susiskambinau su Tomu ir jis pasakė, kad atvažiuos prie "Mandarino" manęs paimti. Atpažinsiu jį iš žalios spalvos Ford Focus automobilio..  Atsibučiavau su tėvais ir iškeliavau su savo dviem Nokia krepšiais ir mamos lauknešėliu kelionei su sumuštiniais ir kava. Atėjusi prie Mandarino plačiai išpūtusi akis dairiausi žalios spalvos mašinos, bet nieko panašaus į žalią spalvą nemačiau.... Suskambo telefonas, atsiliepus išgirdau Tomo balsą. "Atvažiavau, kur tu?" Dar kartą apsidairiau, bet jokios žalios mašinos aš nemačiau. Tada jis pats mane pamatė ir privažiavo. Taip, tai buvo Ford Focus markės automobilis, bet spalva jo tikrai nebuvo žalia. Pavadinčiau ją švelniai melsvai žalsva - elektrine. Tomas sukrovęs daiktus į bagažinę dar kartą pakartojo: “nu bet gi čia žalia spalva“. Kol važiavom susirinkti kitų draugų dar ilgai ginčijomės ir aiškinomės žalios spalvos specifiką, atspalvius ir galimus tonus. Turiu pripažinti dar iki šiol pasiginčijam dėl tos pačios Ford Focus spalvos.... J Tai toks tas mūsų pirmasis susitikimas.

TROBELĖS LINK...

Važiavom devyniese, vienam ekipaže Vygis, Tadas, Algis ir Eglė, o kitame aš, Asta, Domilė, Rytis ir Tomas, kuris beje ir vairavo beveik visą kelią. Planavom važiuoti visą naktį, kad jau ryte pasiekti Slovakiją ir Tatrus. Nors Lenkijoje keliai neypatingai džiugino, o ir GPS tais laikais dar neturėjom, tad keliavom senoviniu metodu pagal žemėlapį ir ženklus. Domilė dirbo už šturmaną, o mes visi kaip įmanydami linksminom Tomą, Rytis skaldė juokelius, žaidėm žaidimą pasakyti kaip įmanoma daugiau daiktavardžių iš tam tikros raidės, taip pražaidėm beveik pusę kelio. Stengiausi visą kelią neužmigti ir vis palinksminti ar kokio kelio ženklo nepraleist. Kelias netrumpas, bet smagus. Paryčiais migloje pasiekėm Slovakiją. Buvo labai ankstyvas rytas ir dar tamsu už lango, kilo rūkas ir Tadas perėmė vairą, leisdamas Tomui nusnausti valandėlę.... Sniegas pakelėse buvo nutirpęs, jautėsi besibeldžiantis pavasaris. Pradėjo švisti. Miestelyje apsipirkom maisto, vietinio romo ir patraukėme link aikštelės palikti mašinai, nuo kurios toliau turėjome keliauti pėstute. Noriu pastebėti, kad mums visiems apart Tomo tai buvo pirmas kartas, kuomet taip netikėtai gavę pasiūlymą nusprendėme pamatyti kalnus. Tomas iki to laiko buvo praėjęs kalnalipių kursus, buvo įkopęs į Monblaną ir su Montismagijos komandą keliavęs į šią Zeleno pleso chatą. Paparkavę mašinas pradėjome traukti visus savo krepšius, miegmaišius ir pirkinių maišelius. Atrodėm lyg kokie miesčionys nusprendę pastovyklauti, daiktų ir daiktelių kiekvienas turėjo bent po tris ar keturis, o Astulė iš vis  visus prajuokino, kai prasisegus striukę pasimatė jos klasikinių darbinių marškinėlių apykaklė, juk ją tiesiai nuo darbo paėmėm. Kvatojom patys iš savęs kaip apgailėtinai atrodėm :) Svarstėm kaip mes čia tas pora valandų iki to taip vadinamo viešbutuko keliausim. Tomas nusišypsojo pamatęs visas mūsų tašes, krepšius ir maišelius ir atsisukęs pasakė: "Ne viešbutukas ten - Chata pri Zelenom pleso yra alpinistų trobelė, kuri stovi vieniša vidury kalnų". Kiek keista pagalvojau, pamačiusi didelę žaliuojančią girią, svarsčiau ar neturėtų nuo čia jau matytis tos chatos jei jau tik pora valandų keliauti ketinam, bet pagalvojom viskas „ok“, kas gi čia yra pora valandų paėjėti. 

Žygis prasidėjo. Pradžioj ėjom vingiuotu keliu pro mišką, vėliau kelias pradėjo statėti ir siaurėti, aplinkui matėsi pavienės uolienos, čiurleno apsnigtas upelis. Panorama priminė pasaką apie 12 mėnesių ir podukrą, kurią pamotė išsiuntė žibučių vidury žiemos parnešti.... Vėliau takelis dar labiau susiaurėjo ir vis labiau statėjo, darėsi vis sunkiau lipti. Daugėjo ir sniego. Tomas priėjo ir paėmė mano Nokia krepšius ir kurį laiką nešė, kol aš pailsėjau. Vėliau jis visiems vis po truputį į priekį sunešiodavo daiktus ir stengėsi palaikyti įkvepiančią atmosferą. Šioje trobelėje jis yra buvęs ir anksčiau, kuomet su Montismagijos komanda keliavo, tad kelią žinojo ir vis sakė, kad mes artėjam... Buvo praėjusios jau geros 3 valandos ir mes jau senių seniausiai turėjome būti pasiekę tą trobelę, bet galo dar nesimatė. Jautėmės pavargę lyg kokie nuvaryti arkliai su savo maišais ir krepšiukais vis karts nuo karto prapliupdami juoku patys iš savęs..... Dar po kurio laiko medžiai pradėjo retėti, o kelias lygėti. Dar po geros valandos priėjome nuostabų kalnų slėnį. Vaizdas atrodė fantastiškai, tik buvo akivaizdu, kad bekeliaudami labai užtrukome ir jau visai neužilgo turėjo sutemti, tad dabar turėjome sukaupti paskutines jėgas, kad pasiektume namelį iki sutemstant. Visai tolumoje pradėjo ryškėti taškelis, kuris vis artėjant didėjo - tai ir buvo mūsų išsvajotasis ir taip labai laukiamas kelionės tikslas.  Tomas vėl atėmė iš manęs krepšius ir leido man keliauti iki chatos lengvai.... Mane jo rūpestingumas, iniciatyvumas ir moralinis palaikymas, kad visi nesustotų ir judėtų pirmyn labai sužavėjo. Namelį pasiekėme beveik sutemstant, jautėmės išvargę. Namelyje gavome karšto guliašo ir alaus. Kiekvienas šaukštas garuojančio troškinio lyg koks gyvybės eliksyras po truputį gražino jėgas ir pakilią nuotaiką. Vygis išsitraukė šachmatų lentą, Domilė kortas ir pradėjome žaisti. Jaučiau, kad Tomas vis atsisuka ir nusišypso, o tada pasakė: "Gal einam pačiuožinėt ant pašikniukų". Garsiai nusikvatojau, juk buvo jau 10.00  valanda vakaro ir lauke buvo taip tamsu, kad juoda juoda. Visgi sutikau eiti drauge. Tamsoje, pasiėmę maišiukus nusileidome nuo maximum 2 metrų aukščio kalniuko, kuris buvo tarp namelio ir verandos. Buvo baisiai juokinga. Atsistoję žiūrėjome į žvaigždes, jos labai ryškiai degė, juk nebuvo niekur greta nei miesto šviesulių, nei mažos liepsnelės, todėl buvo labai gerai matyti spindinčios žvaigždės, buvo visiškai nešalta. Lauke buvo tylu tylu, net vėjelis nepūtė.  Jaučiau lyg drugeliai būtų pradėję skraidyti po kūną...  ir Tomas mane pabučiavo....... Lyg šiandien tai būtų įvykę atsimenu mūsų pirmąjį bučinį, kažkur  už tūkstančio kilometrų, aukštai kalnuose, tai buvo 2008 m. kovo 8 d. Nebegalėjau nustoti šypsojusis, grįžom pas draugus ir visi keliavom miegoti, nes buvome tikri keliauninkai bejėgiai :)

CHATA PRI ZELENOM PLESE

Kalnų trobelė - vienišas namelis, stovintis slėnyje kalnų apsuptyje, dažniauisiai nepasiekiamas jokiais kitais būdais kaip pėsčiomis. Tokios trobelės kalnuose yra prieglobstis alpinistams ar kalnų  žygių mėgėjams. Maistą, kitas būtinąsias klientams aptarnauti reikalingas priemones šeimininkai atsiveža su sniego motociklais. Pirmoji trobelė pavadinimu Egidovo čia buvo pastatyta dar 1876 m. Dabartinė, paskutinį kartą pervadinta į Chata pri Zelenom plese 1992 m. Teritoriją sudaro pagrindinis namas, kur pirmame aukšte yra restoranėlis ir poilsio teritorija bei miegamieji kambariai ir pagalbinis pastatas - veranda, kuriame yra miegojimo salė, kurioje miega kalnalipių grupės. Toje verandoje miegojome ir mes. Po ilgos kelionės automobiliu, bei vakarykštės kelionės čia buvo baisiai tingu keltis, o dar ir praustis reikėjo eiti per lauką į pagrindinį pastatą, o taip norėjosi kavos....  Visi alpinistai jau seniausiai buvo išskubėję treniruotis. Gulėjom tik mes ir tarpusavyje su merginom bambėjom, kad dabar būtų tobula, jei kas nors atneštų kavos. Pasirodo stebuklų būna: prasivėrė durys ir įėjo Rytis su pilnu padėklu balintos kavos ir ką tik iškepta ir dar nespėjusia atvėsi duona. Tai buvo tobuli pusryčiai, kai su pasigardžiavimu laužėm duoną ir gėrėm kavą. 

Tą dieną rodėsi, kad bus apniukęs dangus, bet labai norėjom išeiti pasivaikščioti. Žinoma, jokių Eglės žadėtų takelių čia nebuvo, lygiai kaip ir viešbutuko ir viso kitko. Takelius turėjome prasiminti patys, bei susidėlioti žygio maršrutą. Iš tikrųjų, kaip paskui supratom, kad jokių takelių mums ir nereikia tarp tokių vaizdų vaikštant. Pagaliau išsiruošėme į pirmąjį savo žygį. Nekalbant kaip atrodėme vakar su visais savo krepšiais ir krepšeliais, maišais ir miegmaišiais, kai beveik sutemus atsibaladojome į namelį, bet šiandien dar labiau pranokom lūkesčius, kas su plėšytais džinsais, kas su paltais, kas su odinėm pirštinėmis išsiruošėme į žygį.... Tikri miestiečiai į gamtą pateko, vis juokavom. Reikėjo apsiprasti su ėjimu, nes kojos vietomis klimpo į sniegą, vietomis slydo. Artėjant prie kalnų grandinės šlaitas statėjo, bet mes buvome pasiryžę jį įveikti ir pasiekti viršūnę. Kas ropojo keturiomis, kas statmenai bandė ropštis, bet buvo labai linksma keberiotis į statų kalną. Pirmi išsiveržė Algis ir Tomas, jie jau buvo viršuj, kai išgirdome šaukiant Algirdą ir nuo viršūnės su vėjeliu besileidžiantį dideliu greičiu ant užpakalio nuo kalno. Susižiūrėjom ir sakom: "Jėga, davai visi iš paskos!" Taip nieko nelaukdami vieni paskui kitus pasileidome čiuožti į apačią. Kelnės, rankos ir beveik viskas buvo šlapia ir prilindo visur sniego, bet nepaprastai smagu. Toks jausmas, kad nebejauti nei šalčio nei drėgmės, tik adrenaliną besileidžiant nuo kalniuko. Nusileidę visi pasileidom pas Algirdą paklausti kaip čia jis taip sugalvojo, o jis suraukė antakius ir tarė: "nesugalvojau, koja paslydo ir pradėjau čiuožti, o jūs ko? Ar bent įsivaizduojate kaip mes čia beatodairiškai pasielgėme, čia gali už bet kokios uolienos pasikabint ar spandą kur nusisukt...ir kas tada?" Tuo metu mums vėjai švilpė galvoj. Pasijutom laukinėj gamtoj ir dar tarp krūvos draugų - kas galėtų būti geriau jei nepakvailioti ir nenusileisti su vėjeliu nuo kalniuko... :) Staiga oras pradėjo keistis, rūkas išsisklaidė, išlindo saulė, buvo visiškai nešalta, gal net sakyčiau šilta, jautėsi, kad pavasaris, nors aplinkui buvo pilna sniego. Tomas apsiėmė nuvesti mus į žygi. Susitvarkėm, nusipurtėm sniegus ir iškeliavom. Vietomis klampojom, vietomis gražiai ėjom, vietomis mėtėmės sniego gniūžtėmis o vietomis tiesiog kvailiojom ir voliojomės po sniegą. Neįtikėtini vaizdai, jaučiausi lyg būčiau pačios gražiausios atvirutės dalis. Norėjau, kad laikas sustotų. Nors kalnų dabar jau esu mačiusi visokių, bet šie vaizdai užstrigo atmintyje ir širdyje su visomis savo snieguotomis viršūnėmis, varvančiais varvekliais, uolomis ir užšalusiais kriokliais. Pašvietus saulei rodėsi apakt gali, visur balta balta. išvėdinom plaučius ir galvas ir laimingi grįžom vakarieniauti trobelėm. Tą vakarą, pamenu, šildėmės ragaudami vietinį romą  kartu su firmine žolelių arbata ir valgiau sūrio kepsnį...

PASKUTINĖ DIENA

Dar viena diena euforijos. Šią dieną visi nusprendė pailsėti kaip kas norėjo. Pusryčiavom su vaizdu į kalnus, stebėdami kalnų ožius bestriksinčius tolumoje. Vieni liko paskaityti knygų, kiti nusprendė sulošti šachmatų partiją, o aš, Tadas ir Tomas nusprendėme nepraleisti progos ir pasinaudoti galimybe nueiti dar vieną žygį, pralipti į viršų ir pasiekti dar vieną viršūnę. Po poros dienų vaikštinėjimų skaudėjo visus įmanomus raumenis ir jautėsi malonus nuovargis, bet labai norėjosi pajausti ir pačiupinėti kalnus dar kartą. Tiesa, trise keliauti nebuvo taip drąsu, kaip pirmą dieną beatodairiškai čiuožti nuo stačios viršukalnės. Kalnai yra paslaptingi, juk jie padengti storu sniego sluoksniu ir niekad negali būti tikras kur užlipsi ar kur užkliūsi. Tąkart Tomas papasakojo kaip lipo į Monblaną ir kiek visko patyrė bei kiek daug turi žinoti leisdamasis į kelionę į kalnus. Buvo labai malonu bendrauti ir klausyti Tomo pasakojimų. Pakeliui matėm ne vieną grupelę alpinistų su apraišais ir virvėmis besimokinančius įveikti ir kopti per užšalusį krioklį. Buvo smagu ir gera tiesiog pasivaikščioti. Kitą rytą anksti kėlėmės, kadangi laukė ilga kelionė namo. Papuošę mašinas Kovo 11 atributika patraukėme namo. Kelionė atgal turbūt buvo dar įspūdingesnė nei į priekį, todėl, kad Tomas prisiminė vieną gerą žaidimą ir uždavė klausimą mums - ką bobutė pasiėmė į dykumą? Vedini azarto šitą žaidimą žaidėm gal 4 valandas. Prigalvojom visokiausių šposų ir iš paskos važiuojančiam ekipažui. Kelionė namo neprailgo, gal atvirkščiai norėjosi, kad ji niekada nesibaigtų... Mane Tomas parvežė paskutinę, ir nors buvau be galo pavargusi, bet kupina įspūdžių ir naujų jausmų...

DOVANA

Tokia ta buvo vaizdinga ir nuoširdi mudviejų  su Tomu pirmoji pažintis ir kelionė. Kelionė į kalnus. Dar dabar jis vis kartoja, kaip džiaugiasi, susiradęs savo kalnų ožkytę Tatruose. Greit bus jau ketveri metai kaip esame susituokę. Ir šiandien lygiai taip pat kaip ir tą rytą prabudome namuose pilnuose įvairiausių žiedų; lygiai taip pat ryte kapojom tortą su kava lovoje, ir lygiai taip pat pakavome gautas dovanas kaip rytą po vestuvių.  Simboliška turbūt, kad susipažinome prieš aštuonerius metus, susituokėme prieš keturis. Ketveri metai, kuomet nematėme savo vestuvių filmuotos medžiagos. Milda įamžino medžiagą, ir visą šį laiką saugojo, sakydama, kad dar vis montuoja. Buvo laikas, kad turėjau viltį ją kada nors pamatyt, bet paskui jau visai praradau.  Gal sutapimas, o gal ir ne, kad Dovydas buvo grįžęs mus visus aplankyti ir apsiėmė galutinai sutvarkyti apipavidalinti ir sumontuoti filmuotą medžiagą. Ir vakar tai buvo ta diena, kuomet po smagaus pasiridenimo kamuoliais boulinge sugužėjome pas mus valgyti torto, o Milda padovanojo USB rakčiuką ir pasakė, kad tai linkėjimai nuo žmonių, kurių šiuo metu čia nėra. Nežinojau nė ką manyti... pamačiusi Dominyką vaizdo įraše dar nesuvokiau, kas vyksta, kol netėjo nušvitimas. Neįsivaizduojate, koks nuostabus jausmas išgyventi tai dar kartą, matyti besišypsančius ir besidžiaugiančius veidus ir pajausti dar kartą visą šilumą ir meilę susirinkusių artimų žmonių.. Ši netikėta vestuvių filmo peržiūra vainikavo visą šventę. Šiandien žiūrėjau dar kartą ir nesuprantu kodėl, bet džiaugsmo ašaros riedėjo skruostais dar kartą. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad gyvenimas man padovanojo žmogų, mano žmogų: nuoširdų, rūpestingą, švelnų ir kartais griežtą, visada išklausantį, patariantį ir visada mylintį. Dar labiau džiaugiuosi, kad aš jį aptikau ir supratau, kad tai jis, išskirtinis ir mano žmogus. Visada kartoju sau - pasiimk kiekvieną gyvenimo akimirką ir mėgaukis tuo ką darai arba daryk dar geriau, nes gyvenimas labai trumpas, o dar tiek daug reikia nuveikti .... :)