Iranas išskirtinė šalis. Išskirtinė keliais aspektais: savo sausu kraštovaizdžiu, istoriniu ir kultūriniu palikimu bei savo tauta. Žmonių draugiškumas ir noras bendrauti begalinis, kiekvienas gatvėje sutiktas praeivis mažų mažiausiai pasisveikina, kiti labai stengiasi užmegzti kontaktą, užkalbinti, nusišypsoti ar kitaip parodyti dėmesį bei padiskutuoti įvairiausiomis (nevengiant net religinių ar politinių) temomis. Atvirumas, noras tave pažinti atrodo begalinis. Vis pagalvoju ar tai šeimoje susiformavęs mentalitetas ar visuomenės, mokyklos kuriamas bendruomeniškumo ir draugiškumo jausmas, mąstysena bei noras priimti kitą, noras išmokti, pamatyti ir papasakoti apie save. Dar vis prisimenu pirmuosius mūsų sutiktus keliautojus Teherane ir vis pagalvoju, kaip jiems keliaujant nepavyko sutikti angliškai kalbančių ir norinčių bendrauti žmonių, nes tai atrodo tiesiog neįmanoma.
ISFAHANAS, SUSIPAŽINKIM!
Isfahaną pasiekėme jau gerokai po pietų. Buvome purvini, alkani ir pavargę. Jurgitos koja irgi nieko gero nežadėjo, ne tik ištino taip, kad į batą nebetilpo, bet dar ir išraudo. Dykumoje sunkiai sekėsi surasti internetą, todėl nakvynės rezervuoti iš anksto nepavyko. Dar ir Tomo skaityklę sugebėjau pamesti kraustantis iš vienos mašinos į kitą. Turėjome užsirašę vienų svečių namų kontaktus iki kurių mus dar iš kelionės į Namak druskų dykumą ir Abyaneh atvežė vairuotojas. Išlipę paklaidžiojom po gatvę, bet jokios iškabos neradom, tad Tomas paskambino savininkams. Deja, visi kambariai buvo išnuomoti. Šeimininkė buvo labai geranoriška ir pasiūlė susisiekti su jos seserimi, kuri valdė savo tradicinių patiekalų gaminimo studiją, bei kuri sutiko mielai mus priimti pas save namuose. Maža to, jos vyras atvažiavo, susirinko mus ir parsivežė į savo butą. Šeimininkė išvirė arbatos ir pasiūlė lengvų užkandžių, o mes tik norėjome nusiprausti ir išsitiesti. Tai buvo pirmas kartas, kuomet lankėmės privačiuose namuose Irane. Butas atrodė pakankamai standartinis, svetainė kartu su virtuve išklota kilimais ir keli miegamieji. Visgi apsistoti galėjo pasiūlyti tik vieną kambarį su didele, gal net trigule lova. Kažkaip pasijutom kaip vargšai giminaičiai iš tolimų kraštų, o labai norėjosi bent šiokio tokio privatumo... Gal kitomis aplinkybėmis tai būtų dar geresnė proga pažinti vietinius ir pabendrauti, ar į šeimininkės tradicinių patiekalų gaminimo kursus užsiregistruoti, bet tik ne šiuo atveju.... Pasitarėm ir nusprendėme vykti į viešbutį, kur galėtume ramiai įsitaisyti ir nesijausti kaip trečia koja šeimoje. Gurkšnojant arbatą vyriškis pastebėjo Jurgitos koją ir labai susirūpino kas nutiko. Kažkaip nepatogiai jautėmės, kad pas juos nesiruošiam apsistoti, bet naudodamiesi visiškai svetimų žmonių svetingumu sulaukėm tikrai didelės pagalbos. Šeimininkė primygtinai pasisiūlė nuvežti į klinikas/ligoninę daktaro apžiūrai. Ne tik suskubo nuvežti, bet ir palydėjo, patarpininkavo. Tiesa pasakius net nesitikėjome, kad taip greit papulsime pas daktarą ir taip puikiai būsime aptarnauti. Daktaras apžiūrėjęs Jurgitos koją diagnozavo, kad koja sutino nuo alerginės reakcijos po „vietinio uodo“ įkandimo, o dar prisidėjo karštis, svilinanti saulė ir mažai poilsio. Tad išrašė antialerginių vaistų bei antibiotikų ir paleido... O visas šis apsilankymas tekainavo kelis Eurus (pavertus mūsiškais pinigais). Nuoširdžiai atsidėkojome už visą rūpestį ir pagalbą ir jau su visa krūva vaistų ir dar pakeliui prisipirktu pilnu maišu vaisių išskubėjome į viešbutį, kur pagaliau mūsų laukė taip išsvajotas poilsis.
Kitą dieną Jurgitos koja
atrodė tikrai geriau, gal ir mintis bei žinojimas, kas nutiko teikė
daugiau vilčių sėkmingai baigti kelionę, tad papusryčiavę tradicinių pusryčių
su morkų uogiene išskubėjome pamatyti Persijos laikų sostinės, vieno vaizdingiausio
bei turbūt lankomiausio miesto Irane, o kartu ir mokslo centro Isfahano. Tai trečias
pagal dydį Irano miestas, įsikūręs pačiame šalies centre, gal dėl to ir jo
pavadinimas išvertus "Nesf-e-Jahan" kreišia „pusė pasaulio“.
Kadangi Isfahanui pilnai apžiūrėti teturėjome viso labo dvi pilnas dienas teko susidėlioti rimtą maršrutą, kad kuo daugiau aplankyti. Tad nuo pat ryto iškeliavome pamatyti nuostabiojo Armėnų kvartalo, dar vadinamo Naujoji Julfa (New Julfa), kuris ne visuose kelionių vadovuose pažymėtas kaip lankytina vieta, visgi yra labai jaukus ir išskirtinis savo mažomis gatvytėmis. Apie 150 000 armėnų persikėlė gyventi į šį rajoną dar XVII a. pradžioje, kaip teigia šaltiniai dėl šilko prekybos išmanymo, o tai buvo naudinga meistui. Pirmoji mūsų aplankyta vieta - XVII a. Vank katedra ir muziejaus kompleksas. Pirmas dalykas, kuris šiuose kraštuose atrodė išskirtinai - tai matyti krikščioniškus maldos namus. Interjeras katedroje atrodė įspūdingai, nuostabios freskos ir raižiniai iš medžio, kur sienose atvaizduoti Biblijos motyvai.
Vank Katedra
Naujoji Julfa
Jau ne pirmą kartą pastebėjome, kad įėjimas į visus lankytinus objektus turi ne tik vienodą kainą, bet ir bilietai labai vienodai atspausdinti. Kaip Teherane taip ir visur kitur, taip pat ir Isfahane. Turbūt tai valstybės nustatyta tam tikra rinkliava ar tiesiog nustatyta kaina nuo 150 000 iki 200 000 vietinių pinigų (Irano Rialų). Atrodo sumos nedidelės, visgi objektų sąrašas nemažas tad į kiekvieną užeinant susidaro nemenka suma. Tad vėliau jau pradėjome filtruoti, ką lankysime ir ko ne: ypač kalbant apie pirčių namus: vienus pamačius, į kitus eiti jau nebe taip būtina, kadangi viduje jie visi panašūs. Beje, kalbant apie valiutą Irane, čia naudojami Irano Rialai, tačiau dažnai žmonės kainas sako Tomanais (anksčiau egzistavusia valiuta), kadangi Tomanais skaičiuoti paprasčiau, 1 Tomanas lygu 10 Rialų.
Ali Gholi Agha istoriniai pirčių namai (Hammam), pastatyti 1713 m.
Ali Gholi Agha istoriniai pirčių namai (Hammam), pastatyti 1713 m.
Diena įpusėjo ir nors karštis tik kilo, visgi nusprendėme vykti į Ugnies šventyklą miesto pakraštyje aukštai išstypusiame kalne. Kadangi Irane kai kuriuose miestuose gali pasinaudoti SNAP (atitikmuo UBER) programėle labai džiaugėmės galėdami ja pasinaudoti čia Isfahane. Nuvažiavome pigiai ir patogiai. Po vakar prisiragautų vietinių patiekalų, arba taip vadinamo greito maisto košių, skrandis galutinai sustojo ir atsisakė veikti, o lauke plieskiant saulei ir sausam karščiui, atrodė net pro drabužius džiuvo oda, nepadėjo net vanduo. Pykino ir buvo silpna, Jurgita davė angliuko tad vis laukiau, kada pradės veikti ir pagerės.
Žingsnis po žingsnio kopiame į Ugnies šventyklos kalną išstypusį apie 210 m. aukštį
Panorama nuo Ugnies šventyklos kalno
Menar Jonbar – drebančių minaretų mečetė. Ši, dar XIV a. pradėta statyti mečetė drebinant vieną bokštą pradeda drebėti ir antrasis. Drebinimas vyksta tik nustatytu laiku, todėl norėjome spėti 3 valandai. Į šį užkampį prie Ugnies šventyklos kalno nepavyko išsikviesti SNAP'so tad nieko neliko kaip stabdyti pakeleivingas mašinas. Sustojo visai dieduliukas, kuris visiškai nekalbėjo angliškai, bet naujasis draugas nenuleido rankų, kur važiuoti parodėm pavadinimą telefone, o vaikinas nors ir kalbėdamas rusiškai bei rankų artikuliacija atrodė visai puikiai susišneka, nors kiekvienas kalbėjo savo kalba. Į mečetę atvykom laiku ir jau skuodėme žiūrėti "šou".
Besileisdami nuo kalno sutikome dar vieną, kaip tuo kartu sakėme "savižudį", kuris per tokį karštį vidurį dienos pasirinko užkopti į šį kalną - keliautoją iš Baltarusijos. Keliaudami žemyn pasipasakojome kaip ir kur keliaujame ir kad dabar skubame pamatyti Monar Jombar mečetę, kurioje lygiai 3 valandą turėtų vykti išskirtinis reginys, bus drebinami mečetės minaretai. Vaikinui visai ši idėja patio ir sutiko prisijungti išvysti šio "neeilinio" reginio.
Būtų buvę baisiai juokinga, jei nebūtų buvę graudu, o juk dar ir žiūrovą su savim atsivežėm. Vyrukas užsikoręs į bokštą rankomis jį stengiasi išjudinti. Bokštas apkarstytas varpeliais, kad net jei nepavyktų pamatyti kaip viskas dreba tai bent jau girdėtum. Nuo tokio purtymo, žinoma, ir antrasis bokštas šiek tiek išjudėjo... Dabar suprantu, kodėl bokštai purtomi tik pora kartų per dieną, kad galutinai nesugriauti statinio ... 😂
Aplankę drebančius minaretus visi kartu patraukėme į miesto širį - Naqsh-e Jahan aikštę, dar vadinamą šacho arba Imamo aikšte. Tai antra didžiausia istorinė miesto aikštė pasaulyje įtraukta į UNESCO paveldą. Aplink aikštę išsidėstęs turgus, rūmai ir dvi mečetės. Sheikh Lotf Allah mečetė laikoma išskirtine ir gražiausia visame Irane, pastatya 1602 m. kaip privati karališkosios šeimos mečetė, todėl neturi minaretų. Kadaise slaptas požeminis tunelis nutiestas tiesiai po aikšte jungia šią mečetę ir rūmus. Ši aikštė yra didysis traukos objektas, traukiantis ne tik turistus bet ir nuolatinė vietinių susitikimų ir vakaronių/piknikų vieta. Tai man buvo stebuklas. Pirmiausia galvojau, ar čia taip Ramadanas švenčiamas ar čia taip kasdien. Žmonės jau saulei pradedant leistis visi kartu didelėmis šeimomis su griliais, didžiausiais puodais, maistais, pledais žaidimais traukia šniūrais į aikštę. Šeimos nukloja visą aikštę ir pradeda gaminti maistą, kas gamina vietoje, kas nusiperka, o kas atsinešas savo pagamintą. Įdomiausia, kad net močiutės, kurios regis vos su lazdele paeina atkeliauja kartu. Vaikai laksto ir žaidžia aplinkui, o žmonės draugauja, bendrauja ir taip leidžia vakarus drauge. Išskirtinė patirtis, į kurią įsitraukėme ir patys. Tą vakarą pasikalbėjome tikrai ne su vienu praeiviu, įdomu buvo ir tai, kad vienu momentu net eilutė išsirikiavo norinčių su mumis pasikalbėti....
Tiesiog užkalbinti gatvėje sutiktą praeivį, paklausti kuo jis gyvena šiandien, pasveikinti jį su nauja diena ir palinkėti gražios dienos... Jokio susvetimėjimo tik šiluma ir artumas.
Jameh mečetė
Jameh mečetė. Isfahanas
Vakare keliavome pasivaikščioti palei upės Zayanderud pakrantę bei aplankyti visus nuostabiai apšviestus senuosius Isfahano tiltus: Shahrestan (seniausias išlikęs Irane tiltas XI a.), Khaju, Si-o-Seh, Joui, Maarnaan. Tiltai išskirtiniai, nes atrodo ne kaip tiltai, bet visi statiniai ar rūmai, o dar ir apšviesti įspūdingai. Juokingai atrodė tik labai jau plati upės vaga, kurioje vos vietomis galėjai įžiūrėti čiurlenančią srovelę vandens. Upė dėl sausros ir kaip vėliau sužinojome dėl prastai suprojektuotos užtvankos buvo visai išdžiūvusi, nors jos keliavimo vaga įrengta labai plati. Tiesa, vėliau ir kitos matytų upių vagos buvo labai plačios, nors patys upeliai mažuliukai, atrodo tekėję tik prieš daug daug metų... Visa pakrantė kaip ir pats miestas vos saulei nusileidus atgyja. Saulei nusileidus ir šiek atvėsus žmonės džiaugiasi akimirkomis pabūti lauke. O džiaugtis jie tikrai moka, renkasi didelėmis kompanijomis, šeimomis su mažais ir dideliais ir įsikuria visur, kur tik randa žalią plotą, parkuose, upės pakrantėje, net automobilių žiedinės sankryžos viduryje.
Naktinis pasivaikščiojimas palei upės Zayanderud upės pakrantę
ŠIRAZAS
Pagla Mėnulio kalendorių skaičiuojant Ramadano 21 dieną švenčiama Imamo Ali mirties diena. Ali yra Islamo pranašo Muhhamado žentas, gimęs švenčiausioje pagal Islamą vietoje – Kaaboje, Mekoje, kartu ir pirmasis vyras priėmęs islamą, t.y. pirmasis musulmonas. Grįždamas į Mediną, vedė Muhhamado dukterį, 656 m. buvo paskirtas Kalifu, dalyvavo kovose kuriant musulmonų bendruomenę. Ali buvo nužudytas meldžiantis Didžiojoje Kufos mečetėje. Ali svarbus veikėjas abiejose Islamo Sunitų ir Šiitų pakraipose kaip pasišventęs Islamui ir dievobaimingas musulmonas. Ši diena švenčiama labai plačiai ir su daugybe renginių visame Irane. Šios dienos išvakarėse naktiniu autobusu iškeliavome į Širazą."Pirma klasė" :)
Visą dieną klaidžiojom po miestą ir tikrai išalkom, apėjome porą parduotuvių, bet ten tebuvo pora rūšių traškučių nusipirkti, į ką visiškai nebegalėjom žiūrėti. Nukeliavom į turgų - ir ten nei kavinės po žeme nei maisto, tik džiovintas obuolių sūris ir saldainiai. Apie kavą iš viso jau buvom pamiršę, kad tokia egzistuoja. Lauke plieskė saulė, norėjosi kur nors prisiglausti.. Puikai supratom, kad Ramadanas ir maisto nebus kur gauti, bet tokią krizę pasiekėm tik tą vieną kartą per visą kelionę. Buvau tokioje neviltyje, kad net nebežinojau kur dėtis. Priėjo pora taksistų kurie klausė gal kuo galėtų padėti, paklausus gal gali kur nuvežti pavalgyti, pakraipė galvas ir atsakė atsiprašom, dabar Ramadanas. Turguje priėjo senučiukas, kuris dar bandė padėt surast mums kavinę, bet ir jam nepavyko. Taip paklaidžiojus kelias valandas, Jurgitai kilo idėja pasivaikščioti po viešbučius, juk jie turėtų turėti restoranus, tad gal ir maisto pavyks rasti. Deja, apėjus du iš eilės nieko neradom. Trečiame vėl paklausėme, gal kas nors mums galėtų padėti. Darbuotojas turbūt jau iš mūsų perbadėjusių veidų pamanė: "Padėsiu!". Išėjęs į gatvę pamojo šalia stoviniavusiam vyrukui, kuris mums pamojo ir nuėjo į priekį, prasukę per porą kvartalų radome nuošalią gatvę, kurioje nebuvo jokios iškabos, buvo nuleisto baltos žaliuzės, bet kartu ir buvo paliktas plyšys palei grindis pralįsti į vidų. Pasilenkėm ir užėjom į vidų. Patekome lyg į viešbučio patalpas. Vyriškis kažką pašnabždėjo ir darbuotojas mus nusivedė į antrą aukštą. Patekome į restoraną. Padavėjas paragino mus užsisakyti, sakė valgyti reikės greitai, nes čia būti negalima. Tai buvo kažkas nerealaus, kai po visos dienos klaidžiojimo ir bado pagaliau gavome po didelę lėkštę kebabo su ryžiais. Tą dieną galvojau numirsiu iš malonumo valgyti.. ir tada dar pagalvojau, kad labai nenoriu, kad kada nors ateitų į šį pasaulį badas...
Pakeliui į viešbutį aplankėm dar vieną nuostabaus grožio mečetę.
Pakeliui į viešbutį aplankėm dar vieną nuostabaus grožio mečetę.
Vieni keliauja per miestus, kiti į Iraną vyksta pamatyti gamtos, treti važiuoja pamatyti senuosius gentinius ar kalnų gyventojų kaimus, bet visi išsiveža tikrai nemažą dalelę šių kraštų gyventojų širdies.Tą popietę grįžę po miesto apžvalgos nusprendėme pabūti prie fontanėlio vidiniame mūsų tradicinių namų kiemelyje ir pasimėgauti arbata, juk vis tiek daugiau niekas šiandien nebedirbs. Ir taip besėdint išgirdom lietuviškai besišnekučiuojančių vyrų balsus.... Buvo labai malonu girdėti lietuvių kalbą toli nuo namų. Susitikome du lietuvių keliautojus, tolimoj žemėj, smagu. Išsivirėme arbatos, drauge dalinomės įspūdžiais ir patirtimis iš savo kelionių, buvo labai įdomų sužinoti kaip skirtingai galima pasirinkti keliauti per Iraną ir kokių įdomių vietų čia galima atrasti... Vadinasi, reikės sugrįžti, nes pamatyti, sužinoti ir pajausti dar yra labai daug. O jau kitai dienai drauge susiplanavome kelionę į Persepolį bei Nekropolį aplankant vieną gražiausių Širazo mečečių, ypač pro langus pašvietus pirmiesiems saulės spinduliams.
PERSEPOLIS IR NEKROPOLIS
Irano teritorija apima net 1.648 195 kvadratinių kilometrų, bet vandens čia yra tik 7.07 % Oficiali kalba Irane yra Persų kalba, arba dar vadinama Farsi, bet taip pat pripažįstamos ir kitų mažų čia gyvenančių tautų kalbos, dialektai. Čia gyvena net apie 81 milijonas gyventojų. Tikslių duomenų nėra, kiek ir kokių etninių grupių gyvena Irane, kadangi nėra valstybės oficialių surašymo duomenų. Visgi manoma, kad Persų kalba 65% šalies gyventojų yra pirmoji, o likusiems 35% - antroji kalba. 61% Irano gyventojų priklauso indoeuropiečių etnolingvistų grupei, 10% kurdai, 6% Lursai, 2% Balochsai. Kitų etnolingvistinių grupių tautos sudaro likusius 21%: azerbaidžaniečių apie 16%, arabų - 2%, turkmėnų ir kitų turkų genčių - 2%, o visų kitų (armėnai, taliusai, gruzinai, asilai, asyriai) sudaro 1%.
Šalies istorinis ir kultūrinis kontekstas labai svarbus, norint suprasti kaip ir kodėl keliaujant per skirtingus regionus keičiasi architektūra, žmonių įvaizdis, manieros... Tarkim, tolstant vis tolyn į pietus vis labiau keičiasi gyventojų apranga, o Persijos įlankoje klesti Zoroastrizmas, todėl moterys vietoj juodų čadrų apsigobia su margaspalvėmis ilgomis skaromis... arba dar vienas įdomus faktas apie iraniečių santuoką: nors pagal tikėjimą (islamą) vyras ir galėtų turėti kelias žmonas, bet tokių šeimų Irane nepasitaiko, nes dauguma jų save laiko persais, ne arabais. Taip pat lyginant su kitomis musulmoniškomis šalimis, tarkim Saudo Arabija: visai neseniai buvo iškelta idėja suteikti moterims teisę vairuoti, nors Irane moterys kuo puikiausiai tokią teisę turi ir vairuoja.
Persepolis iš graikų kalbos Persépolis (Περσέπολις) reiškia Persų miestas
Irano arba Persijos istorija labai sena, siekia net 4000 m.pr.m.e., kuomet kūrėsi pirmieji miestai ir civilizacijos. Persijos istorija pradedama skaičiuoti dar nuo Geležies amžiaus, kuomet pirmieji iraniečiai apsigyveno šiuose kraštuose, klestėjo Medų, Achmenidų, Partų ir Sasanidų imperijos. Medai buvo pirmieji suvieniję Persiją 625 m.pr.m.e., o Persijos plotai išsiplėtė nuo Balkanų iki Šiaurės Afrikos Achmenidų imperijos laikotarpiu (550-330 m.pr.m.e.). Vėliau Aleksandras Didysis plėsdamas savo užkariautas teritorijas užkariavo Persiją, įskaitant Anatoliją, Siriją, Finikiją, Egiptą, Baktriją, Mesopotamiją. Sukūrus didžiąją imperija, nepaisant per ilgus metus graikų, turkų, arabų ir mongolų puldinėjimų, Iranas išlaikė ir įtvirtino savo nacionalinį identitetą. Po Achmenidų, apie 1000 metų šalį valdė Partai ir Sasanidai, kol 633-656 m. musulmonai neįsiveržė į Persiją. VII-VIII a. smarkiai susilpnėjo kita tuo metu vyravusi religija - Zoroastrizmas, įsivyravo Islamas. Islamą dabar Irane išpažįsta 99% šalies gyventojų. Po sudėtingo Viduramžių laikotarpio, kaip nepriklausoma valstybė Iranas įsitvirtino 1501 m., valdant Safavidų dinastijai. Oficialia Irano religija paskelbta Šiitų Islamo pakraipa. Iranas buvo nepertraukiamai valdomas imperatorių iki pat Irano Revoliucjos 1979 m. balandžio 1 d. (apie kurią pasakojau I savo pasakojimo dalyje), po kurios Iranas tapo Islamo respublika, valdoma prezidento Hassan Rouhani ir aukščiausiojo lyderio Ali Khamenei.
NEKROPOLIS
Keliaudami po Iraną jautėmės kaip žvaigždės: atrodė, kad visi sutikti žmonės norėjo su mumis nusifotografuoti...
Nekropolis dar vadinamas Naqsh-e Rustam
Pažodžiui verčiant Nekropolis yra "Mirusiųjų miestas" - tai laidojimo vieta. Tai atokiau nuo miesto suprojektuota kapavietė
Nekropolis dar vadinamas Naqsh-e Rustam 
DYKUMŲ MIESTE. YAZDAS
Yazdas – dykumoje įsikūręs miestas, kurio pavadinimas reiškia "garbinti". Iš Yazdo tikėjomės labai daug. Visi ką sutikome pakeliui labai gyrė Yazdo miestą. Ir tikrai jis išskirtinis ir labai besiskiriantis nuo kitų miestų savo išvaizda bei klimato sąlygomis. Kažkaip prisiminiau kelionę po Afriką, kuomet keliavome per Karoo dykumą ir supratom koks visgi žmogus išradingas. Tada kad apgyvendinti didžiulius plotus dykynės, žmogus išrado vėjo malūnus, kad pasiekti vandenį. Vieną nuostabų Persų išradimą – Kanatų sistemą, papasakojau pirmoje apie kelionę į Iraną dalyje, o šiandien papasakosiu apie dar vieną išradimą – tai vėjo bokštus („Wind Tower“).
Dar taip vadinama senovinė kondicionavimo – ventiliavimo sistema. Geografinė miesto padėtis ir klimatas turbūt privertė iraniečius sukurti unikalų architektūrinį išradimą. Vėjo bokštai - tradicinis persų architektūros elementas, kuris natūraliai vėdina patalpas. Bokštai gali būti sukonstruoti pagal skirtingą dizainą: vienakrypčiai, dvikrypčiai arba daugiakrypčiai. Tokie bokštai taip pat buvo naudojami ir senovės Egipto architektūroje. Dabar vėjo bokštus galima aptikti Irane bei Persų architektūros įtakos turinčiuose kaštuose Viduriniuosiuose Rytuose. Yazdui taip pat būdinga molinių namų architektūra bei kupolo formos stogai, kurie taip pat padeda karštį sukaupti viršuje, o pastatus išlaikyti (dėka naudojamo molio) vėsius.
Vėjo bokštai arba senovinė kondicionavimo ir vėdinimo sistema
Buvome daug skaitę apie Tylos bokštus ir labai norėjome juos pamatyti. Įdomūs mistiniai statiniai. Zaroastrizmo religijoje mirusieji buvo paliekami laukiniams gyvūnams ir paukščiams sudoroti, atskirti kaulus nuo mėsos. Pagal paprotį mirusiojo kūnas į dachmą (bokštą) būdavo atnešamas dienos metų, „saulės šviesoje“.Tai šventa vieta. Kažkaip mistiškai ir jautėmės ten nuvykę.
Taip sutapo, kad ir Jurgitos gimtadienį atšventėme irano stiliumi su nepaprastu vaizdu į šviečiančius mečečių bokštus bei puikia vakariene, ant vieno iš miesto stogų įsikūrusių restoranų.😆
Kharanaq'as
Buvome daug skaitę apie Tylos bokštus ir labai norėjome juos pamatyti. Įdomūs mistiniai statiniai. Zaroastrizmo religijoje mirusieji buvo paliekami laukiniams gyvūnams ir paukščiams sudoroti, atskirti kaulus nuo mėsos. Pagal paprotį mirusiojo kūnas į dachmą (bokštą) būdavo atnešamas dienos metų, „saulės šviesoje“.Tai šventa vieta. Kažkaip mistiškai ir jautėmės ten nuvykę.
Antrą dieną skirtą Yazdui nusprendėme skirti kelionei per vietinius istorinius kaimus Yazdo apylinkėse. Pirmasis aplankytas kaimas - Kharanaq'as - kaimas, kuris įsikūrė dar prieš islamiškąjį laikotarpį, šiuo metu yra apleistas ir gerokai
apgriuvęs. Būti tokiame molinuke labai gera ir vėsu. Vietomis keliaudamas galvoji ar neprasmegsi kur skersai žemę tiesiogine ta žodžio prasme, bet mūsų didvyris
vairuotojas ne tik ištraukė beveik visus ant stogo, bet ir po to beveik visus
taip pat sėkmingai nuleido.
Mūsų šaunusis vairuotojas, ne tik padėjo keberiotis ant molinių stogų, bet ir paruošė pusryčius ir tikrai nepraleido progos pasidaryti "selfio" :)
Chak chakChak chak - tai viena svarbiausių Zoroastrizmo vietų, kurioje iki šiol plūsta piligrimai iš įvairiausių šalių. Pavadinimas Chak chak reiškia lyg vandens lašeliai kapsėtų „kap kap“. Neveltui toks pavadinimas duotas. Pati gyvenvietė įsikūrusi kalno šlaite, tiesa atrodo labai šiuolaikiniai mūriniai balkonėliai, bet visgi lankoma dėl šventyklos, kurioje vanduo kapsi nuo uolos sukeldama meditacinius garsus, tylą, ramybę, bet katu lyg ir nuo kapsėjimo karts nuo karto pasigirstančią melodiją. Šioje šventykloje 400 metų nepertraukiamai ruseno ugnis.
Chak Chak šventykla
Toliau traukėme link vieno seniausių pasaulyje miestų Meybod, kuris atsirado dar prieš 6 tūkstančius metų. Milžiniška Narin pilis tikrai įspūdinga. Per šį regioną driekiasi senasis šilko kelias, tad pilis buvo naudojama kareivių, kurie lydėdavo prekeivių karavanus.
Meybod miestas - pagrindinis didžiausias senovinis dykumų miestas Yazdo provincijoje
Pakeliui stabtelėjome pasižvalgyti po ganėtinai aukštą iš pirmo žvilgsnio lyg gynybinį bokštą.
Iš pirmo žvilgsnio šis lyg gynybinis ar žvalgybai skirtas bokštas turėjo visai kitą paskirtį, kurios turbūt niekaip nebūčiu atspėjusi vien pamačiusi bokštą iš išorės. Visgi, užėjus į vidų ir išvydus štai tiek iš molio išlipdytų skylučių ar dar taip vadinamų korelių supratome, kad tai specialiai balandžių išmatoms surinkti pastatytas bokštas. Paukščių išmatos naudojamos kaip statybinė ar rišančioji medžiaga statyti namus iš molio o kartu ir tręšti laukus. Įdomus būtų jausmas, jeigu jis būtų pilnas balandžių...
Po žeme iškasta Ledo saugykla - dar vienas architektūrinis stebuklas, kuris leisdavo ledą išlaikyti neištirpusį.
Nauji iššūkiai
Buvom skaitę apie
galimybes maudytis bei paplūdimius Irane. Paplūdimių skirtų maudytis buvo nedaug Irane, o ir jie pakankamai apleisti,
tiesa, Kišo saloje yra specialus pliažas moterims, kur turi praeiti patikrinimą
ir tik ten tinkamai apsirengusi gali maudytis. Šiaip jeigu nori maudytis gali bristi su visais rūbais ir maudytis... Šis variantas kažkaip neviliojo, o juk ir kur paskui drabužius išsidžiovinti reiks. Kešmo saloje moterims maudytis skirtų pliažų negirdėjome kad būtų, bet vistiek nusprendėme, kad mauditis bet kokia kaina norime - juk atostogos! Tiesa, girdėjome apie galimybę išsimaudyti su maudymukais tik gan rizikingu būdu be specialiai tam dedikuoto pliažo – surasti
visiškai nuošalią pakrantę, kur neateitų nei vienas žmogus ir išsimaudyti. Tikimybė buvo nedidelė, bet nusprendėme rizikuoti ir vykdyti planą. Kadangi prieš skrendant buvom pasitarę, kad
maudymosi kostiumėlių šiai kelionei neprireiks, tad jų ir neėmėme, o pasirodo
viskas apsivertė, tad nieko nelaukdamos, Tomą palikom pailsėti,
o pačios nuskuodėm į turgų bandyti laimę ir ieškoti "maudymukų".
Šansas, kad kažką rasim buvo vienas iš milijono, bet po šiokių tokių klajonių
po turgavietę radom nusileidimą į požemį ir apatinių drabužių skyrelį kur
aptikom ir maudymosi kostiumėlių, tiesa jų buvo vos pora rūšių ir dydžiai ne
kažin ką, bet nusprendėm pakalbinti pardavėją. Moteriškė visiškai nekalbėjo angliškai tad tiesiog pabaksnojom pirštu ir paprašėm, kad kainą suspaudytų skaičiavimo mašinėlėje. Pardavėja, atrodė jautėsi nepatogiai, bet ne dėl to, kad
mes norėjome pirkti maudymukus, o dėl to kad negalėjo susikalbėti, todėl
atsivedė savo sūnų, kuris jau puikiai šnekėjo angliškai. Norėjome paklausti gal
dar turi kokių nors kitų modelių ar spalvų, bet vaikinukas tiesiog natūraliai ir paprastai paklausė: "kodėl Jūs norite pirkti maudymukus šioje šalyje, juk galite juos nusipirkti savo šalyje?"... Šiame krašte žmonės natūralius klausimus užduoda paprastai ir nefiltruoja ar tai "normalu" - "nenormalu", "ką pagalvos kiti", jie tiesiog klausia, o iš to dažniausiai išsivysto visai įdomi diskusija..... Tik tąkart daugiau neklausinėjome, nusipirkom maudymukus ir jau džiaugsmingai ruošėmės naktinei kelionei traukiniu link Bandar Abbas.
KEŠMO (Qeshm) SALA. Pasiekėm Persijos įlanką
Į Kešmo salą iškeliavome naktį, kelionė buvo tikrai ilga, Bandar Abbasą pasiekėme tik apie 10.00 valandą ryto. Tik išėjus iš stoties supratome, kad čia kažkas pasikeitė.... Pasikeitė klimatas, karšta buvo lygiai taip pat labai, tik oras tapo labai drėgnas. Tiesiog akimirksniu pajutom kaip pradėjome prakaituoti. Vietoj sauso ir deginančio karščio dabar buvo karšta kaip pirty ir dar su visa krūva drabužių. Susiradome taksi ir nuskubėjome į uostą, kur susiradę savo laivą išplaukėme į Kešmo salą. Laivas buvo nemažas ir pilnut pilnutėlis žmonių. Smagiai šuoliavo per bangas, palikdamas tik baltų purslų juostą po savęs. Fotografavomės ir mėgavomės pagaliau pamatytu mėlynu it dangaus žydrynė vandeniu. Taip besišnekučiuojant prie mūsų priėjo laivo „stiuardesė“, pagalvojau, kas nutiko, bet stiuardesė maloniai pakvietė mus užeiti pasisveikinti su laivo Kapitonu ir pabūti oro kondicionuojamoje tik personalui skirtoje kajutėje. Na to tai tikrai nesitikėjau... Matyt taip jau čia priimta, iš visų jėgų pasirūpinti bei padaryti gera keliaujančiajam. Pasijutom kaip tikros žvaigždės, kur visi kaip įmanydami stengiasi sukurti pačius gražiausius prisiminimus apie šalį. Pasinaudojom pasiūlymu, bet tik smalsumo vedami, pasilabinome su laivo kapitonu, trumpai pasišnekučiavome, apie tai iš kur esame, kur keliaujame ir kodėl atvykome į Iraną ir tuomet paprašėme grįžti į savo vietas, stiuardesė buvo kiek nustebusi, juk ten labai karšta, bet kažkaip smagiau buvo žiūrėti pro bortą į besiplaikstančias nuo laivo bangas...
Atvykus į Kešmą iš miesto mus pasiėmė viešbučio savininkas. Vaikinukas atrodė išskirtinai dailus ir jaunas. Kartu keliavo ir jo ką tik atvykęs aplankyti draugas jūreivis iš Dubajaus. Buvome vieninteliai, kurie šiuo metu pas jį apsistojome, tad turėjome visą vaikinų dėmesį. Jie ne tik mus apvežiojo ir aprodė salą, bet dar ir nuostabiai gamino valgyti... Jautėmės lyg būtume seniai matytų draugų aplankyti atvykę. Tą naktį vykome į savanorių vėžliukų išsaugojimo organizaciją, pamatyti dar vieno stebuklo - kaip pasaulį išvysta mažyliai vėžliukai. Tamsoje ir tyloje išsirisdami iš kiaušinėlių jie visai atrodo dar gležnučiai, bet po kiek laiko mojuodami savo mažytėmis kojytėmis, vartydamiesi ir jau pradėdami tarpusavyje konkuruoti dėl išlikimo, kuris gi pasieks pirmas jūrą, narsiai braunasi link vandens patirti ir pamatyti tą nuostabų mus supantį pasaulį
Kešmo sala kartu ir laisvosios zonos jurisdikcija tad čia jau gali pamatyti ir visai kitokių automobilių nei žemyniniame Irane
Chahkuh tarpeklis
Keliavome apžiūrėti tradicinių laivų statybos, plaukiojome nuostabioje Mangrovių giraitėje, augančioje pačioje jūroje, taip pat aplankėme ir geologines vietas kaip Chahkuh tarpeklis. Įspūdžių prisirinkome visą galybę. Kitą dieną paklausėme šeimininko ar nėra čia kokio apleisto pliažo. Šeimininkas tik nusišypsojo ir tepasakė, ruoškitės, nuvešiu, tik sugrįžti patiems reikės. Taip pat pasisaugokite, kad kas nepamatytų, nes su maudymukais Irane maudytis negerai. Nukeliavę į paplūdimį pasijutom lyg rojuje, turbūt karštesnės jūros nesu mačiusi. Paplūdimys buvo balto smėlio, aplink kiūksojo išsimėčiusios skirtingos uolos su visa krūva skirtingų krabų. Nerealus laikas visiškai privačiame paplūdimyje.
TABRIZAS
Vakare viską susidėjome, pavakarieniavome, kol šeimininkas išėjo pasimelsti ir grįžęs su draugu susipakavo mus į mašiną ir išvežė į Kešmo oro uostą. Jaučiausi tikrai lyg geriausių draugų kompanijoje, kurie kartu ne tik atvežė, bet ir keliavo drauge į mažyliuką oro uostą esantį Kešmo saloje mus išlydėti. Oro uostas įdomus: kadangi buvome tie skrendantys asmenys, reikėjo praeiti patikrinimą, o jie, kadangi tik atlydėjo mus - tiesiog praėjo ir laukė jau oro uosto viduje. Išėjimas į lėktuvą yra tik pro vienus vartus. Skrydis iki Teherano truko per naktį truko kelias valandas, todėl iki kito skrydžio turėjome dar šiek tiek laiko pralaukti oro uoste. Keliavome į Tabrizą.
Tabrizas - viena istorinių Irano sostinių, kartu ir didžiausias miestas šiaurės Vakarų Irano miestas, kuriame gyvena viena didžiausių Azerbaidžanų populiacija, todėl ir patyrimai šiame mieste jau buvo visai kitokie, apsirengimo stilius, architektūra bei miesto išsidėstymas. Tabrizas įsikūręs apie 1350-1650 m. virš jūros lygio, tad ir oras čia dvelkia gaivumu, gamta čia dovanoja daug daugiau augmenijos ir žalumos.
Tabrizas - viena istorinių Irano sostinių, kartu ir didžiausias miestas šiaurės Vakarų Irano miestas, kuriame gyvena viena didžiausių Azerbaidžanų populiacija, todėl ir patyrimai šiame mieste jau buvo visai kitokie, apsirengimo stilius, architektūra bei miesto išsidėstymas. Tabrizas įsikūręs apie 1350-1650 m. virš jūros lygio, tad ir oras čia dvelkia gaivumu, gamta čia dovanoja daug daugiau augmenijos ir žalumos.
Aplankėme Mėlynąją mečetę, turgų, o taip pat ir įdomius uždaro tipo tiltus
Įsukome paklaidžioti po vingiuotas gatvytes kalno šlaite ir kiek nutolome nuo pagrindinės gatvės. Tiesiai prieš mus šnekučiavosi dvi babytės, viena pamojo ranka, kad užeitume arbatos atsigerti. Kažkaip pagalvojom kodėl gi nepabendravus su vietiniais. Šį kartą tai buvo gražus triukas prisivilioti, kad nusipirktume jos namelyje - oloje išdėliotas žoleles, medų ar vietinių gaminamą įvairių džiovintų vaisių sūrį. Šį kartą buvo patiems iš savęs juokinga kaip apsimovėm. Babytė angliškai nekalbėjo, bet intensyviai rodė, ką reikia pirkti. Nebeliko kur dėtis kaip tik paimti obuolių sūrio... Tik juokingiausia, kad mažiaiusias kiekis, kurį galėjome nusipirkti buvo geri 2 kilogramai :)
Irane eilinis keliautojas gali pasijusti žvaigžde, ypatingo dėmesio keliaudamas susilaukė Tomas, daugybė sutiktų vyrų net visu būriu užkalbindavo, pasilabindavo ir net palydėdavo
KELI ĮDOMUS PATARIMAI-PRISIMINAI KELIAUJANT IRANE
Nors ir labai stengėmės, kad pavadinimas šios kelionės būtų "Nuo Kaspijos jūros iki Persijos įlankos" visgi šį kartą truputėlį pritrūkome laiko ir gal truputėlį sėkmės. Kadangi buvo Ramadano, o kartu ir mūsų kelionės paskutinės dienos, tad pakeisti planus ir atsisakyti minties keliauti prie Kaspijos jūros musms primygtinai siūlė visi sutiktieji, kadangi Ramadano pabaiga švenčiama ypatingai, visi traukia prie jūros, susidaro milžiniškos eilės, kur net iš pačio Teherano išvažiuoti gali užtrukti kelias valandas, o eilės autostradoje juda tokiu greičiu kaip mieste piko valandomis. Visgi džiaugėmės savo puikiai pavykusia kelione, suradę tiek naujų draugų ir nukeliavę tokį didelį atstumą. Manau reiktų paminėti kelis įdomius dalykus, kurie pravertė keliaujant. Vienas tokių - tualetinis popierius. Labai džiaugėmės jį pasiėmę, kadangi visi tualetai Irane yra be tualetinio popieriaus, o su šlangele ir vandeniu apsiprausti. Taip pat puiki mintis buvo pasiimti truputėlį kavos, kadangi keliavome Ramadano laikotarpiu, tai ne tik kad šiaip veikiančių dienos metu kavinių nebuvo, bet kava buvo pakankamai retai randamas gėrimas. Arbatos gėrimo vietų pasirinkimas kur kas platesnis. Pinigus labai patogu buvo išsikeisti oro uoste, o ir kursas buvo geras, kita vieta Teherane išsikeisti pinigus - Ferdowsi gatvėje, netoli Brangenybių muziejaus, ten ne tik kad oficialių keityklų pilna, bet ir gatvėje keičiančių, net ir pasibaigus darbo valandoms gali surasti. Labai gerai pasitarnavusi mintis, kurią sugalvojo Tomas, buvo išmokti jųjų rašmenimis skaičius, taip daug lengviau orientuotis kainose buvo. Dar vienas įdomus faktas, kad moterys čia nedainuoja, joms draudžiama dainuoti, todėl dainuoja tik vyrai. Įdomu ir tai, tik nežinau ar išimtinai Ramadano laikotarpiu ar ir kitais laikotarpiais, bet per radiją galima klausytis Korano.
KELIONĖS UŽBAIGTUVIŲ PUOTA DARBANDT KALNE IR KELIONĖ Į ORO UOSTĄ
paskutiniąją dieną Teherane dar spėjome aplankyti Brangenybių muziejų, o vakarą skyrėme aplankyti dar vieną įdomią vietą - Darbandt kaimą greta Tochal kalno, kuriame visa grandine įsikūrusi visa krūva tradicinio maisto restoranų. Kadangi tai jau buvo visai Ramadano mėnesio pabaigtuvių šventė didžioji dalis žmonių buvo išvykusi, todėl galėjome laisvai rinktis iš didelio vakarienės vietų pasirinkimo .
Išmiegoję vos kelias valandas kilome 3 valandą ryto, kai apačioje jau pusryčiaudamas mūsų laukė paskutiniosios nakvynės viešbučio savininkas. Susėdę į mašiną iškeliavome į oro uostą. Buvo labai sunku išsibudinti, bet vairuodamas vyriškis pradėjo pasakoti įvairias istorijas apie savo gyvenimą, darbą, profesoriavimą universitete bei mokslinius fizikos tyrimus, apie savo šeimą, jog mokslininkų jų šeimoje yra ir daugiau. Vėliau kalba pakrypo apie Iraną bei gyvenimą čia. Kiekviena nauja istorija darėsi vis keistesnė už prieš tai girdėtą. Galiausiai tema pasisuko link Uber ir Snap programėlių naudojimo, kad visi tokie vairuotojai yra papirkti, dirba žvalgyboms ir slapta perduoda neva kažkokią tai surinktą informaciją. Taip mums besiklausant Tomas dar bandė dalyvauti pokalbyje. Staiga dar vis bekalbėdamas vyriškis pasuko į šalikelę ir pasiūlė paragauti ledų... Buvo 3 valanda ryto. Susižvalgėm ir tik tyliai iš akių mačiau, kad visų veiduose buvo šiokia tokia nuostaba, bet nesipriešinom ir vyriškiui pasirodžius su ledais šiek tiek atleido jau beveik įsitempusį raumenį. Hostelio savininkas iki pat oro uosto tęsė savo sąmokslo istorijų pasakas, bet kuomet pasiekėme oro uostą, atsipalaidavau. Na dabar tik beliko skrydis namo. Oro uoste nuskubėjome prie lentos su skrydžių informacija ir savo didžiai nuostabai savojo skrydžio neradome. Dar kelis kartus pažiūrėjome ir nužingsniavome prie informacijos, kur mums buvo pranešta, kad mūsų lėktuvo skrydžio laikas buvo pakeistas ir lėktuvas išskrido jau vakar ryte. Tada tik nusišypsojom ir galvojom ką toliau reiks daryti. Grynų pinigų beveik nebeturėjom: na bilietus, žinoma, internetu nusipirksim, o kaip su nakvyne? Kažkaip po tokio ryto su tiek istorijų ir ta keistoka kelione į oro uostą dabar jau pagalvojau, na o dabar metas įdomybėms. Visgi mūsų nuostabai po kelių vizitų prie skirtingų langelių ir visų jiems reikalingų duomenų surinkimo, skrydis buvo tiesiog pakeistas į artimiausią skrydį į Vilnių per Istambulą su Turkish Airlines oro linijomis. Tad laimingi ir patenkinti parskridom namo.
Nuostabiai papasakota nepaprastai įdomi kelionė , super kiek ištvermės ir energijos pareikalavusi ,vienu žodžiu ,žaviuosi jumis ir tavim,Diana,kad įdedi tiek darbo,kad pasidalintum su mumis savo įspūdžiais , nuoširdus ačiū .
AtsakytiPanaikinti