Gautengo provincija gausi nuostabios ir vaizdingos gamtos, paskendusi tarp karts nuo karto išnyrančių kalvų ir kalnų, uolų ir urvų, laukinių ar labai artimų laukinei gamtai gyvūnų draustinių ir rezervatų, aukso kasyklų ir įdomių istorinių vietų. Ši provincija pati mažiausia Pietų Afrikoje, jos istorija siejama su aukso kasybos karštine, kuomet 1886 m. šis regionas tapo didžiausiu aukso tiekėju pasaulyje. Regionas apima du didžiuosius miestus: sostinę Pretoriją ir pramoninį miestą Johanesburgą su apylinkėmis. Johanesburgo pusė yra iškilusi apie 1753 m aukščiau jūros lygio, tuo tarpu Pretorija yra daug žemiau ir nors šiuos miestus skiria tik apie 60 km atstumas, klimatas sostinėje drėgnas subtropinis, todėl visuomet būna truputėlį šiltesnis nei Joburg'e. Bet dabar apie viską nuo pradžių... :)
GYVŪNIJOS APSUPTYJE...
Saulė jau ritinėjosi padange, kuomet išsiruošėme į "Rhino & Lion nature reserve" parką. Parkas didelis, užima apie 1200 ha gamtos ploto ir jame didžiajai daliai gyvūnų gyvenimo sąlygas buvo stengtasi sukurti labai artimas natūraliai aplinkai. Šiuo metu čia gyvena viso apie 650 įvairių rūšių gyvūnų. Šis parkas yra aktyviai įsitraukęs į raganosių išsaugojimo akciją. Pastaruoju metu situacija Pietų Afrikoje gerėja, bet dar prieš keletą metų buvo iškilęs raganosių išlikimo klausimas. Daugybė medžiotojų, kurių didžiąją dalį sudaro Azijos šalių gyventojų atvyksta medžioti raganosių dėl ypatingo trofėjaus - rago. Negalėdami legaliai to daryt, brakonieriauja. Raganosio ragas tam tikrose kultūrose yra labai vertinamas, manoma, kad jo sudėtinės dalys gali pagydyti vėžį, o taip pat jis turi afrodiziakinių savybių, gerina potenciją. Šiame parke visų raganosių ragai yra apdoroti specialiais vaistais, kurie saugo nuo įvairiausių parazitų ir tuo pačiu padaro trofėjų - nebevertingą.
Visi žolėdžiai gyvūnai gyvena laisvai, nieko nekliudomi ir išsimaitina patys, visgi plėšriuosius gyvūnus čia šeria, nes parko teritorija per maža, kad jie galėtų natūraliai išsimaitinti. Atvažiavome kaip tik laiku, kaip tik tuo metu, kai pradėjo šerti žvėris. Parko žemėlapio vedini artėjom link šėrimo teritorijos, automobilių kolona nedžiugino... Ištroškusiųjų reginio buvo nusidriekusi visa eilė. Klausiau Tomo, ar dar tikėtis ką nors pamatyti... Teritorija labai didelė, o sudoroti didelius gyvulius užtrunka ilgiau nei žmonėms lėkštutėse paruoštą maistą, tad nusprendėm pasekti turistinį autobusiuką, nes gi dažniausiai jie parko teritoriją žino kaip savo 5 pirštus, kur ir kaip daugiausia pamatyti :)
Pradėjom nuo laukinių šunų - neįtikėtinai gražūs, rudai juodais plėmais nusėtais kūneliais. Visi jie krūvoje ratu apstoję dorojo ką tik išmestą gyvulį. Vienas jų atsiskyrė nuo gaujos ir pėdino tiesiai prie mašinų virtinės, visi sužiuro kas dabar bus... O jis ramiausiai perbėgo per gatvę atsigerti iš balos vandens, nedrąsiai apžvelgė visus ir pasimuistęs nukiūtino atgal prie grobio. Pajudėjome link gepardų - liaunų ir grakščių riaumoti nemokančių katyčių - tik neapsirikit - jie gali išvystyti greiti net iki 120 km/h, o iššieptais dantimis gali išgąsdinti net per atstumą :)
Automobiliai po truputį pradėjo sklaidytis po parko teritoriją, lengviau pajudėjome ir mes link baltųjų, o vėliau ir rudųjų liūtų. Anksčiau galvojau, kad Simba iš filmuko "The Lion king" nupieštas kiek per šviesiai, dabar jau supratau, kad jis greičiausia ir yra baltasis liūtas. Nusprendėm, kad pats metas pasistiprinti, tad pasukome link poilsiavietės papietauti. Išlipus iš mašinos pirma mus pasitiko pūstauodegė vovieraitė, kuri įkyriai lindo norėdama gauti ką nors skanaus... Poilsiavietėje radom krokodilų, gyvačių ir tarantulų zoną, zoologijos sodą, pilną hienų, gepardų ir kitų laukinių kačių, liūtų ir įvairiausių paukščių. Linksmai pamurkdėme mažylius liūtukus, kurie švelnučiai ir minkštučiai kūliais voliojosi aplinkui ir su didžiausiu malonumu žaidė su kiekvienu sutiktu...
Vykome toliau. Artėjant vakarui mašinų kely dar labiau sumažėjo, o vienu momentu jų ir visai nebeliko. Kelias darėsi prastesnis: duobės, grioviai ir... labai stati įkalnė. Tomas sako: "suk čia!" Palengva važiavau ir svarsčiau ar tu tikras, kad mums čia reikia. Sako: "tu tik palengva, palengva ir neskubėk". Šiaip ne taip užsikabarojome ant kalno, dar keli vingiai... ir staiga už dar vieno posūkio pirmas vaizdas, kurį išvydau - krūva paukščių suplasnojusių sparnais ir kylančių į dangų. Akimirka, kita, akis vos spėjo priprasti... ir - šuktelėjau iš siaubo! Iš to streso bandydama perjungti pavaras užgesinau mašinos variklį. Stovėjome lavonyne. Aplinkui voliojosi kaulai, mėtėsi įvairūs griaučiai, krūvos šonkaulių, o man po dešine gulėjo neseniai nudvėsusios, ar nugalabytos karvės galva su keliais musėmis aplipusiais kūno organais... Tokio vaizdo tikrai niekaip nesitikėjau... Tomas sako: "viskas gerai, mes atvažiavome į "Grifų karalystę..." Neužilgo į salono vidų pradėjo veržtis ir įvairiausi kvapai... paskubomis užvedžiau variklį ir mėginau išsisukti siaurame kelyje, važiavau tiesiog per kaulus... Baisiai nemalonu. Tomas dar vėliau išlipo pasižiūrėti ar neįstrigo koks tarp ratų. Išvažiavus į pagrindinį kelią supratau, kodėl į tą karalystę tiek norinčių neatsiranda važiuoti...
Prieš paliekant parką, akis nudžiugino besivaikančių vienas kito uodegos stručių gauja. Besiskėryčiodami sparnais jie išlėkė tiesiai į kelią ir geras 10 minučių maivėsi, kol teikėsi pasitraukti. Po visos dienos parke, kupini įspūdžių, skambant Kyla'ai La Grange, palengva riedėjome namo. Pro atvirus mašinos langus pūtė šiltas vėjas... Nebekalbėjome, tiesiog mėgavomės surinktais įspūdžiais... Pasukę link greitkelio tolumoje išvydome dar nematytą šiuose kraštuose vaizdą - Europietiškos viduramžių architektūros pastatų kompleksą ir susižvalgę be žodžių nusprendėme, kad mums ten reikia užsukti. Monte Casino - milžiniškas prekybos centras po uždaru stogu, su gatvėmis, grįstomis iš akmens, pastatais ir net dangumi - vietomis giedru su lengvais baltais it pūkelis debesėliais - vietomis - naktiniu su visiškai įtikinama pilnatimi. Turiu pripažinti architektas padirbėjo iš peties. Visiškas kičas, žolė, ir ta dirbtina...... bet pasižiūrėti įdomu. Išsirinkom iš gausybės restoranų - indų virtuvę, ir likom labai patenkinti. Maloni aplinka, puikus aptarnavimas ir žinoma, skanus maistas.
KROKODILŲ FERMA
Sekmadienį, iš karto po Tomo tinklinio treniruotės išskubėjome į naują nuotykį, į krokodilų fermą. Turėjome spėti atvykti iki 11 val. nuodingųjų gyvačių šou pasirodymo! Spėjome. Labai įdomu pasiklausyti. Buvo pristatytos 4 skirtingos nuodingosios gyvatės, kurias galima sutikti Afrikoje, koks nuodų poveikis, ką daryt įgėlus gyvatei, kas gali nutikti jei pats savarankiškai mėginsi nuodus siurbti ar "nuleisti" kraują. Ar žinojot, kad gyvačių nuodai būna hemotoksiniai - kurie apnuodija kraują ir juo pasklinda po žmogaus organizmą, sutrikdo krešėjimą ar gali sutrikdyti visą kraujotakos sistemą arba neurotoksiniai, kurie veikia žmogaus nervų sistemą ir gali paralyžiuoti. Didžioji dalis gyvačių kanda, bet yra ir tokių, kurios nuodais spjaudosi. Tokiu atveju labai pavojinga, jei nuodų patektų į akis. Jei per pakankamai trumpą laiką nuodų neišplausi - gali ir apakti. Linksmiausia pasirodė paskutinioji, iš išvaizdos panaši į kobrą, visa juodut juodutėlė, kuri visais įmanomais būdais bandė išgąsdinti, apsimesdama jog gelia, bet iš tikro negelia, nes taupo nuodus, galiausiai pavargusi apsimeta mirusia, o jei jau dar ją nervinsi ir lįsi, tada jau tikrai įkąs - maža nepasirodys. Pietų Afrikoje gavę pacientą su tokios gyvatės įkandimu medikai juokauja: ką gi tokio reikėjo padaryti, kad ji įkirto :)
Po gyvačių pasirodymo sekė krokodilai ir pasakojimai apie juos. Visi šioje fermoje gyvenantys yra Nilo krokodilai. Suaugę gali siekti iki 6 metrų, gyventi iki 100 metų, sverti iki 1000 Kg. ir per visą gyvenimą nesustodami augti. Jie visiškai nepasiduoda dresūrai ir yra labai agresyvūs. Visaėdžiai, gali ėsti ir ligotus ir sveikus gyvūnus, valgo ir žinduolius, ir paukščius, ir roplius, ir dvėselieną, ir tą ėda... Krokodilų sukandimas ypatingai stiprus, panašiai kaip kokių 4 tonų jėga ką užmestumei. Iš kitos pusės, jei jau sukanda žandus, atidaryt burnytę jam daug sudėtingiau, nes raumenys, atidarantys žandikaulį yra labai silpnai išsivystę. Tad jei netyčia taip jau nutiktų, kad būsit šalia ir nebus išeities pabėgti, ir jei jis sukąs dantukus, galit jam užspausti burną, surišti ir tada bėgti... gal tada ir išgyvensit :D Tarpusavyje krokodilai labai draugiški, socialūs ir palaikantys vienas kitą. Sudėtingiausiu metu gali išbūti metus neėdę ir iki pusės metų negėrę.... Labai svarbi yra ir hierarchija, svarbiausias tarp krokodilų būna stambiausiasis, o toliau mažėjimo tvarka. Įdomiausia tai, jog galima nulemti krokodilo lytį dar jam būnant kiaušinyje :) Jei kiaušinį laikysi vėsiau ( apie +25 - +28 laipsnius - bus mergaitė, jei karščiau - bus berniukas. Kuomet krokodilai padeda kiaušinius ir užkasa juos į smėlį, giliau esantieji bręsta vėsesniame sluoksnyje ir iš jų išsirita mergaitės, o iš viršutinių, bręstančių šiltesnėmis sąlygomis - išsirita berniukai). Viršutinių kiaušinių išlikimas visuomet sudėtingesnis ir jų didžioji dalis žūsta. Taip natūraliai gamta sudėliojo viską, nes krokodilo berniukų mažiau ir reikia.
Mokslininkai atliko eksperimentą: surinko įvairiausius virusus ir bakterijas, kuriuos suleido krokodilui. Per kelias valandas krokodilo imunitetas sugebėjo prisitaikyti ir pagaminti antikūnius visoms iš tų suleistų bakterijų. Krokodilo serumas yra atsparus 23 skirtingoms bakterijų padermėms, tuo tarpu, kai žmogaus - tik 8. Krokodilo serumas dėl antimikrobinių peptidų galėtų padėti nuo įvairiausių odos ligų, diabeto (psoriazė, aknė, pigmentacijos ligos...) serumas netgi su ŽIV virusu kovoja. Bėda ta, kad medicinoje reikalingos labai tikslios ir mažos dozės, nes priešingu atveju jis gali virsti toksišku. Gal dėlto, kad jie tokie tobuli - tokie ir atsparūs. Krokodilo oda, kaip žinia, labai vertinama ir brangi. Mes išbandėm ir dar vieną jų panaudojimo būdą - krokodilienos kepsnius. Skonis fantastiškas... Prisiminiau kuomet Islandijoje teko ragauti banginio mėsą... Buvo lygiai taip pat gaila kaip skanu.... Bet jei jau atvažiavom - pabandyti įdomu.
VISI MES IŠ TEN PAT, IŠ AFRIKOS...
Buvo penktadienis, 2015 m. balandžio 18 d., kai gavau laišką į el. pašto dėžutę. Tomas atsiuntė nuorodą, kur vyksim šeštadienį ir paprašė pasidomėti kelionės smulkmenėlėm bei padėlioti maršrutą. Skaitydama knygą, žurnalą, laikraštį... laišką - vaizduotėje pradedu piešti skaitomus daiktus, jų formas, aplinkos detales, matau kiekvieną aprašomą veikėją, vaizduotėje nusipiešiu net įvairias veikėjų mimikas neaprašytose situacijose. "Žmonijos lopšys" perskaičiau nuorodoje... suvirpėjo viduje vien išvydus šiuos žodžius. Ar gali būti, kad rytoj vaikščiosiu tais pačiais takais, kur vaikščiojo pirmieji žmogaus protėviai?... Ar tai reiškia, kad pateksiu į tikrąją žmogaus gimtinę?
50 km nuo Johanesburgo esanti 47 000 ha teritorija į UNESCO pasaulio paveldą įtraukta tik 1999 m. Čia yra rasta apie 40 % visų pasaulio hominidų fosilijų. Svarbiausi radiniai yra Sterkfontein'o urvuose, 1947 m. R. Broom'o ir J. Robinson'o atrasta "ponios Ples" (Australopithecus Africanus) kaukolė. Tais laikais buvo naudojama jau "modernesnė" kasinėjimo technika - Broom'as dinamitu sprogdino uolienas, taip išnešdamas suakmenėjusią kaukolę į dvi dalis. Visgi reikia pasidžiaugti, kad tai viena geriausiai išsilaikiusių fosilijų, kuriai yra daugiau nei 2 mln. metų. 1994-1998 m. šioje teritorijoje buvo rasta ir "Mažoji pėdutė", kuriai yra 3,6 mln. metų... Nesuvokiamas amžius... Šie radiniai bei naujausi atlikti DNR tyrimai stipriai pagrindė šiuo metu populiariausią geografinę žmogaus kilmę, jog žmogaus gimtinė - Afrika.
Buvo penktadienis, 2015 m. balandžio 18 d., kai gavau laišką į el. pašto dėžutę. Tomas atsiuntė nuorodą, kur vyksim šeštadienį ir paprašė pasidomėti kelionės smulkmenėlėm bei padėlioti maršrutą. Skaitydama knygą, žurnalą, laikraštį... laišką - vaizduotėje pradedu piešti skaitomus daiktus, jų formas, aplinkos detales, matau kiekvieną aprašomą veikėją, vaizduotėje nusipiešiu net įvairias veikėjų mimikas neaprašytose situacijose. "Žmonijos lopšys" perskaičiau nuorodoje... suvirpėjo viduje vien išvydus šiuos žodžius. Ar gali būti, kad rytoj vaikščiosiu tais pačiais takais, kur vaikščiojo pirmieji žmogaus protėviai?... Ar tai reiškia, kad pateksiu į tikrąją žmogaus gimtinę?
50 km nuo Johanesburgo esanti 47 000 ha teritorija į UNESCO pasaulio paveldą įtraukta tik 1999 m. Čia yra rasta apie 40 % visų pasaulio hominidų fosilijų. Svarbiausi radiniai yra Sterkfontein'o urvuose, 1947 m. R. Broom'o ir J. Robinson'o atrasta "ponios Ples" (Australopithecus Africanus) kaukolė. Tais laikais buvo naudojama jau "modernesnė" kasinėjimo technika - Broom'as dinamitu sprogdino uolienas, taip išnešdamas suakmenėjusią kaukolę į dvi dalis. Visgi reikia pasidžiaugti, kad tai viena geriausiai išsilaikiusių fosilijų, kuriai yra daugiau nei 2 mln. metų. 1994-1998 m. šioje teritorijoje buvo rasta ir "Mažoji pėdutė", kuriai yra 3,6 mln. metų... Nesuvokiamas amžius... Šie radiniai bei naujausi atlikti DNR tyrimai stipriai pagrindė šiuo metu populiariausią geografinę žmogaus kilmę, jog žmogaus gimtinė - Afrika.
Pirmiausia aplankėme Sterkfonteino urvus, kuriuose ir buvo rasta didžioji dalis fosilijų bei žymioji ponios Ples kaukolė. Kaip tikri nykštukai iš žaidimo "Saboteur" užsimaukšlinę mėlynus šalmus leidomės žemyn į urvus, lindom per siaurus tunelius, kilom ir leidomės siaurais takeliais, patekdavom į plačias sales su kabančiais gigantiškais stalaktitais. Vienas jų, pašvietus žibintuvėliu sužėrėjo akyse. Gidė pasakė, kad dėl to deimantu jis ir buvo pramintas.
Po to vykome į Maropengo muziejų, kuris palyginus su Vokietijoje, Bremerhavene esančiu "Climate house" atrodė kiek pasenęs, nors bandyta sukurti panašią atmosferą tik kiek kitame, šiuo atveju istoriniame, žemės formavimosi kontekste. Visgi diena buvo labai smagi ir kupina afrikietiškų įspūdžių, tad ir pabaigt ją norėjome afrikietiška vakariene. Buvau labai alkana, tuo metu galvojau arklį prarysiu. Grįžome į Johanesburgą ir užsukom pavakarieniauti į vietinį, afrikietiškos vituvės restoranėlį. Tomas pirmai pradžiai pasiūlė paragauti patiekalo "Amazonja" - vikšrai apkepti su česnakiniu - pomidoriniu padažu. Kiek pasiraukius sutikau, bet viduje vis apie juos, tokius storus, slidžius.... galvojau. Patiekalų patiekimas irgi įdomus - metalinėse, aptrintose lėkštutėse. Atrodė gražiai :) Tomas jau kramsnodamas pirmąjį, sako: "čiupk, bo tuoj neliks". Nedrąsiai paėmiau vieną. Šiandien galiu pripažinti, kad tuo metu buvo tikrai skanu, ir visai jie ne slidūs, o kieti ir priminė kepintą sūrį. Tik tuo metu apetitas visai dingo. Suvalgiau dar du. Kai atnešė avienos karį su papu apie nieką kitą negalėjau pagalvoti, kaip apie tuos vikšrus.. Tomas pabaigė valgyti ir savo patiekalą, ir mano karį, o man pasiūlė atsigerti kavos su pyragėliu... Taip mano mintys nusiramino ir prie žvakės šviesos maloniai sukramsnojau burokėlių spalvos keksą su puodeliu kapučino. Supratau, kad man reikia truputėlį didesnio psichologinio pasiruošimo, nors kitą kartą (turbūt) vis tiek ragaučiau :)
NAUJI VĖJAI SOSTINĖJE IR LENKTYNĖS SU LAIKU
Pietų Afrikoje artėja žiema. Dienos trumpėja, bet dažniausiai būna saulėtos ir šiltos, temperatūra pakyla iki +24. Vėsiau būna, kuomet lyja ar apsiniaukę. Ruduo čia jaučiasi tik iš kieme augančio berželio, kuris nesupranta bus čia sniego ar ne ir vis po kelis pageltusius lapus numeta, ar vakarais, kuomet temperatūra nukrenta iki kokių +10. Tiesa, man vis neįprasta, kad parduotuvėse šiuo metu išpardavimai būtent vasarinių prekių, o naujose kolekcijose dominuoja šilti megztiniai ir auliniai batai. Orą pranešė lietingą, bet mūsų laimei saulė spigino tiesiai į langus ir rodėsi bus puiki diena.
Turėjome kelis tikslus - aplankyti sostinę, ir iki 16.00 valandos pasiekti miestelį Hartbeespoort arba trumpiau Harties. Pretorijoje pirmiausia aplankėme Voortrekker muziejų, kuris dar ieškant internete buvo daugelyje puslapių įtrauktas kaip"must see" objektas.... Turiu pasakyti nuliūdino... Labai priminė lietuviškus muziejus - nulis interaktyvumo, didžiulis pastatas su "5" objektais, iš kurių ir tie yra siūlai, senos, sudėvėtos suknios ir keli pakrypę manekenai. Visgi pirmas pliusas - pačiam pastatui, nes užlipus į pastogę, nuo kupolo atsiveria fantastiškas vaizdas. Antras pliusas parkui ir teritorijai aplink, smagu pasivaikščiot ar paiškylauti :)
Atvykus į Pretoriją pirmiausia, kas krito į akis - erdvės pojūtis, plačios gatvės. Labai skirtingas nuo Joburg'o miestas, daug panašesnis į Europietiškus. Aiški miesto išsidėstymo schema, centras, aikštės, miegamieji rajonai. Pasirodė, kad net mažiau žmonių, ir tie labiau atsipalaidavę...
Pažiūrėjom į laikrodį ir pamatėm, kad jau 14.30 val. - pats metas riedėti link Hartbeespoort arba Harties, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia "antilopių vartai". Šis miestelis ir buvo pagrindinis šios dienos tikslas - užkilimas į kalną ir vakarienė žiūrint į marias. Magalisberg'o kalnai yra pasaulio paveldas ir geologinis perlas, aukščiausia viršukalnė siekia 1852 m virš jūros lygio. Ant vieno iš kalnų yra ilgiausias Pietų Afrikoje labai moderniai įrengtas pakilimo takas funikulieriumi. Važiavom ramiai, nes laiko dar į valias turėjom, tik bėda ta, kad tikslių nuorodų nebuvom užsirašę. Važiavom ilgai, pravažiavom gigantišką atominę elektrinę ir artėjom link marių, buvo jau 15.30 val. Spėti turėjom iki 16.00 val. kasos užsidarymo laiko. Įvažiavę į miestelį supratom, kad marios labai didelės, ir mums reikalingas visai ne šitas miestelis, o esantis kitoje marių pusėje, į kurį patekti buvo galima tik važiuojant atgal tuo pačiu keliu apie 15 km. Dabar jau užkepė kraujas, juk liko tik pusvalandis, o tikslių nuorodų neturėjom. Pasukom atgal, lėkėm dairydamiesi kokių nors ženklų. Nervinausi, nes labai norėjau į tą kalną. Jei šiandien ten nepatektume, kada vėl rastume laiko sugrįžti nebežinau.... Mašina tiesiog skriejo, buvo jau 15.50 kai įvažiavome į Harties. Pagaliau pasirodė pirmoji nuoroda į keltuvą, o štai ir antroji... Atvažiavom likus 5 minutėms iki kasos užsidarymo ir dar visa pagauta adrenalino ir sušilusi nuo bėgiojimų į mašiną ir atgal (pirmąkart fotoaparatą palikau, kitąkart telefoną) įsėdau į funikulieriaus kabiną. Tada jau pasidarė niekas nebesvarbu, užliejo ramybė ir begaliniai toliai... Nusileidę vakarieniavom šalia esančioje kavinėje su vaizdu į marias valgėm burgerius ir jautienos šonkaulius keptus ant griliaus, ragavau vietinio alaus. Po to apžiūrėję netoliese esančią užtvanką patenkinti leidomės į kelią namo. Planas buvo 100 % įvykdytas :)
Atėjo ilgasis savaitgalis, mat balandžio 27-oji čia Laisvės diena. Šiandien jau gyvenam naujais planais ir kelionėm - ryt mūsų laukia 400 kilometrų ir kelias į kalnus - Drakono kalnus (Drakensbergas). O jau gegužės 1 - ąją skrisim į naują nuotykį - į Zambiją pamatyti vieno iš septynių pasaulio stebuklų... Labai laukiu šios kelionės. Laukiu ir kartu nerimauju. Nerimauju dėl maliarijos, nes vis niekaip neapsisprendžiu gerti vaistus ar ne...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą