Balandžio 27 d. Pietų Afrikoje švenčiama Laisvės diena - tai pirmųjų po Apartheido panaikinimo laisvųjų rinkimų diena. Gal taip sutapo, kad šį kartą suplanavome kelionę į kalnus, pajausti laukinę laisvę. Besidžiaugdami ilguoju savaitgaliu dar saulei tekant, visi 3 susėdom į mašiną ir išvažiavom į savo 3 dienų kelionę į Drakensbergą, Lesoto link. Šįkart prie mūsų keliauti prisijungė ir Gintautas: linksmų plaučių, ramaus būdo ir neieškantis žodžio kišenėje Tomo kolega. Autostrada ypatingais vaizdais nedžiugino: į tolius nusidriekusios geltonos spalvos lygumos, padengtos išdžiuvusia žole, molinga raudonos spalvos žemė, karts nuo karto išnyrantis sudžiuvęs kukurūzų laukas ir pirmosios karvių bandos. Gerai, kad kuro turėjom pilną baką prisipylę, nes per visus 313 km autostradoje pasitaikė viso labo 1 degalinė :) Beje, ši autostrada turi ir dar vieną ypatybę - jai būdinga čia vykdoma "žvejyba". Taip taip, policijos gaudančios greitį viršijančius vairuotojus čia tikrai nestinga... Tik šįkart papasakosiu apie kiek kitokią - brangesnių mašinų žvejybą. Kuomet sutemsta, šiame kelyje vairuotojai kirsdami viaduką (kurių čia apstu) gali netikėtai patekti į nenumatytą auto įvykį. Vairuotojas važiuodamas įprastu greičiu gali netikėtai gauti smūgį į priekinį automobilio stiklą, mat nuo viaduko "apsukruoliai" nuleidžia virve pritvirtintus svarelius ar akmenis, kurių sutemus vairuotojai neįžiūri. Važiuodamas leistinu, bet pakankamai dideliu greičiu automobilis gauna netikėtą smūgį, dūžta priekinis stiklas, šoko būsenoje vairuotojas nesuvaldo automobilio, nulekia į šalikelę ir duok dieve viskas tuo ir baigiasi. Tuo tarpu "gudruoliai" ištiktus šoko, sužeistus vairuotojus apšvarina, paima viską, ką randa mašinoje ir pabėga.... Šįsyk mums pavyko netapti masalais ir sėkmingai pasiekti kelionės tikslą :)
Atvykome į kaimelį Kestell ir apsistojome hostelyje išraiškingu, ar gal net daug žadančiu pavadinimu "Karma". Pasijutau lyg būčiau atvažiavusi pas seniai lankytą močiutę į kaimą. Kieme mus pasitiko du džiaugsmu netveriantys šunys, Rubis ir Bilbo, kurie tiesiog kaip energijos bombos pasileido į mus visgindami uodegomis... Prie durų mus pasitiko besišypsanti senolė su šviežiai garuojančia kava, privaišino savo virtomis uogienėmis, nupasakojo, kur ir kaip toliau keliauti bei prigrasė šiandien į kalną jokiu būdu nekopti - jau per vėlu: "geriau parką "Golden gate" apvažiuokit, nukeliaukit kelis vietinius žygelius ir pavakarieniaukit etiopų bendruomenės kaimelyje, paskanaukit vietinių jų gaminamų patiekalų!" Kol vaikinai pirko mėsą vakariniam kepimui, aš pritepiau sumuštinių kelionei ir išskubėjom į "Golden gate" nacionalinį parką. Tik išvažiavom ir jau po kelių kilometrų kraštovaizdis smarkiai pasikeitė, akis džiugino vietinių kaimų vaizdai, išniro pirmosios uolos ir tolumoje pasimatė kalnai.
AUKSASPALVIAI KALNAI
Saulės žaismas kalnų viršukalnėmis ir papėdėmis, rudų, geltonų ir oranžinių atspalvių atspindžiai kalnų šlaituose patys ir pasufleravo pavadinimą nacionaliniam parkui. Auksiniais vartais vadinama teritorija, esanti ties Maluti kalnais užima apie 11 600 ha plotą. Čia pirmą kartą pamatėme natūraliai laisvėje gyvenančius gyvūnus. Įspūdis kitoks, nes gyvūnų ieškai pats. Jei tavo akis žvitresnė - pamatai. Parkas skiriasi nuo privačių "Game reserve'ų", kadangi tavo akis dar nėra pratusi jų ieškoti žolėje, krūmuose ar medyje, o ir jie į tave žiūri kaip į įsibrovėlį ir stengiasi arba patyrinėti, arba pasislėpti... Girdėjom istorijų, jog nesibodi ir užpulti, saugodami savo valdas ir privatumą...
Per parką važiavom automobiliu, ir dienai persiritus į antrąją pusę susimąstėm, jog užkąsti būtų visai neblogai... ir kaip tyčia užrašas: "Vulture restaurant" (Grifų restoranas). Gintas sako: "oho kaip išradingai pavadino, važiuojam!" .... Nuvažiavom... Kaip turbūt ir tikėjotės restorano neradom, bet trinkelėmis klotas takelis, vedantis už kalno vis dar teikė vilčių. Sakom, paeinam, gal ten už kalniuko?.... Paėjėjom... Žiūrim: sumūrytas plytų namelis be jokio užrašo, o aplink jį lyg kokie supilti piliakalniai, lyg kokia tvora užstoja tolimesnius laukus. Nei gyvos dvasios... Apsidairėm, ant sienos kaba užrašas: "Prašome antras duris atidaryti tik tuomet, kai bus uždarytos pirmosios"... kaip drambliai pradėjom žvygaut, kas čia dabar per keistas pastatas... Staiga ant kitų durų pamatėm užrašą: "Tylos!" Tuo tarpu Tomas jau buvo beveik persiropštęs per kalniuką pažiūrėti kam čia taip beprasmiškai viskas užtverta... Atėjo nušvitimas, koks tai restoranas. Lauke gulėjo nudvėsęs zebras ir nuo mūsų šūkaliojimų uodegą paspraudęs tekinas bėgo laukinis šuo... Užėjom į namelį - tai buvo stebėjimo punktas. Sėdėjom tyliai gal 15 minučių tikėdamiesi pamatyti grįžtančius laukinius žvėris.... Jie negrįžo, bet tolumoje pastebėjome labai greitai judančius gyvūnus. Visas būrys jų lėkė netvarkingais, gal net kiek šleivais judesiais, keturiomis kojomis... Pradžioj nesupratome, kas jie, bet buvo pakankamai greiti ir dideli... Vėliau pamatėm - tai buvo didelių beždžionių šeima. Neturėjom žiūronų, tad neįžiūrėjom kokios jos. Jau ne kartą sau esam kartoję, kad tai pirmas reikalingiausias pirkinys, kurio vis neprisiruošiam įsigyti...
Važiavom keliais ir keliukais, asfaltu ir žvyrkeliu, o kartais net ir plaukėm lyg kokios amfibijos, kol privažiavom kempingo miestelį, kuriame ir planavome pradėti savo žygelius į kalnus. Pasirinkom du maršrutus iš šešių galimų, kadangi visų niekaip nebūtume spėję iki sutemstant. Susiruošę iškeliavome, norėjome užsiropšti į viršukalnę ir pasiekti "Aidintį tarpeklį". Kai šiandien pagalvoju, džiugu kad tą dieną tiek išvaikščiojom, užtrukom gal apie 3 valandas. Visgi tai buvo labai lengvas startas į kitos dienos žygį.
Keliauti buvo smagu, aplinkui skraidė margaspalviai drugeliai, ausis džiugino paukštelių čiulbėjimas, kylant vėrėsi ir plėtėsi vaizdas. Kilom virš miškelio. Pasižiūrėjus į tolius prisiminiau savo pirmąją kelionę į užsienį. Man buvo 13 metų, tąkart su klase važiavome į Saremų salas. Dar ir šiandien taip pat ryškiai prisimenu kaip auklėtoja pasakė šį pavadinimą - Saremos... Nuskambėjo taip mistiškai. Iš namie vartytų žurnalų nuotraukų salas buvau mačiusi tik labai žalias, su tropiniais atogražų miškais, saulėtas ir su žydru it dangus vandenynu.... Visada svajojau, kad nuvažiavusi pamatysiu kalnų tarpeklius, kurių proskynose žaliuos miškas, kur bus taip karšta ir gera, kur čiulbės daugybė paukščių ir kur nebus daugiau į mane panašių sutvėrimų. Tą kart nuvažiavusi salas pamačiau kiek kitokias..... Subtropinių miškų nebuvo. Buvo gražu kitaip.... Šiandien, nors ir ne į salas atvažiavau, bet vaizdų, šilumos, gyvūnijos ir visomis kitomis prasmėmis įvairiausios gamtos pilnatvė glosto man širdį. Turbūt tąkart išgirdus žodžius Saremos salos piešiau savo vaizduotėje, ką pamačiau "Golden gate" parke....
Norint spėti pasiekti vieną iš aukščiausių Drakono kalnų viršukalnių reikėjo keltis anksti. Prie pusryčių stalo mus pasitiko senolė nešina popieriais su išbraižytu keliu, vedančiu į Sentinelį. Tarė: "pravažiuosite kaimą ir pateksite į keliuką, vedantį link kalno. Kelias neasfaltuotas ir duobėtas, gali būti, kad mašiną teks palikti ir samdytis mikriuką, kuris nuveš jus į vietą. Palikę mašiną keliausite į žygį. Keliausite takeliu ir serpantinais kopsite į kalną. Pats kelias ne tiek ilgas, kiek sudėtingas. Yra du būdai pasiekti krioklį - pirmasis ilgesnis, 8 km kelias, vedantis takeliu link iš grandinių pintų kopėčių, kylančių apie 30 m stačiai į kalną" (prieš akis nusipiešiau 10-ies aukštų statmeną pastato sieną ir mėginau įsivaizduoti kaip į ją kabarojuosi pučiant vėjui ir linguojant kabančioms kopėčioms... nepatiko man ši mintis visai...). "Antrasis, alternatyvusis" - tesė močiutė - "šiek tiek trumpesnis, vedantis per akmeningą, uolėtą kalnų kuluarą vadinamą "Sentinel gully", fiziškai sudėtingas, bet juo kopiant galima išvengti kopėčių!" (galvoje teskambėjo paskutiniai močiutės ištarti žodžiai:"galima išvengti kopėčių"... Kopėčios man buvo lyg koks baubas... niekaip neįsivaizdavau savęs lipančios grandininėmis kopėčiomis....) Trečio būdo pamatyti krioklį nėra. Nuosekliai nupasakojusi močiutė įdavė žibintuvėlį, kuris kaip reikėjo suprasti reiškė, kad prabudom per vėlai. Pabaigę valgyti susikrovėm daiktus į mašiną ir išriedėjom kalnų link. Visada buvau linkusi manyti, kad žmonės ką nors pasakodami šiek tiek persūdo ar perdeda. Dar ne tokių kalnų esu mačiusi, pamaniau. Taip bejuokaudami privažiavome asfaltuoto kelio galą. Prasidėjo žvyrkelis, duobės, akmenys... ir viskas taip, kaip sakė močiutė. Nusprendėm apsisukti ir pasiparkavę ieškoti mikriuko... Kol sukomės pro šalį pradundėjo Fiat markės daug mažesnė mašinytė... Tada Gintui pakilo vyriškos ambicijos ir grįžę į trasą palengva, bet įveikėme pirmąją kliūti ir pasiekėme parkingą. Susimokėjome už kelionę, pasirašėme į registracijos žurnalą, kuriame registruojama kiek žmonių išėjo ir kiek grįžo. Jei negrįžtum ir nepasirašytum, būtų paskelbta paieška, o gal net ir sraigtasparnis būtų iškviestas paieškai vykdyti. Negavę nei žemėlapio, nei nuorodų, iškeliavome. Kadangi Gintautas nusprendė pailsėti ir nekopti, likome keliauti dviese. Leidomės sparčiu žingsniu pirmyn, vėliau vingiavom serpantinais ir pamažu vis aukštėjom... Mudu su Tomu esam mėgėjai "haikinti" ir "trekinti", pabūti gamtoje, išsivalyti mintis, galima sakyti "restartuoti" organizmą ir pasiruošti naujiems darbams. Haikų ir trekų yra visokių, sudėtingesnių ir lengvesnių, paprastai pačių lengviausių niekada ir nesirinkdavome, nes sudėtingesni dažniausiai nuveda į įdomesnę ar vaizdingesnę vietovę. Šįkart siekėme užkopti į Montosuro kalnagūbrį - aukščiausiąją šiaurės Drakensbergo kalnų grandinės dalį į 3165 m aukštyje esančią Sentinelio viršukalnę. Leidomės Tugelos krioklio link, krioklio, kuris laikomas antru aukščiausiu pasaulyje.
Keliavom palengva, dalinomės prisiminimais. Prisiminiau pažintį su Tomu, kuomet Eglutė pakvietė vykti drauge į kelionę į Tatrus kovo 11-osios proga, likus vos dviem savaitėm iki išvykimo. Tai vyko dar 2008 metais... Mudviejų pažintis prasidėjo pirmuoju ginču dėl automobilio spalvos. Išnagrinėjom žalios spalvos tonus ir visus jos galimus atspalvius... Galiausiai turbūt dar ir šiandien nesutariam, kokios spalvos yra mūsų mašina... Visgi čia į smulkmenas nesiplėsiu, gal kada kitąsyk papasakosiu apie nuotykius, kuriuos patyrėme keliaudami... Tomas prisiminė kelionę į Monblaną, kaip dar visai prieš mums susipažįstant keliavo. Prisiminė šaltį, ryžtą ir ją - viršukalnę. Kalnų žygiai ypatingi tuo, kad jiems reikalingas išankstinis pasiruošimas, fizinis ir psichologinis pasirengimas. Būna netgi vedami kalnų kelionių, ar kas rimčiau nusiteikę - specialūs alpinizmo kursai. Prieš kopiant į viršukalnę, paprastai daromas kelių dienų aklimatizacinis žygis, kuris paruošia organizmą krūviui ir slėgiui, kuris kylant vis aukščiau ir aukščiau kyla, o oras retėja. Nuo 3 km aukščio atrodo, kad darosi sunkiau kvėpuoti, trūksta oro, pradeda svaigti galva, gali net paskausti ją. Į kalnų žygius paprastai imamas bendras, lengvai transportuojamas maistas, kuris išdalinamas visai komandai po lygiai. Vanduo imamas tik pradžiai, nes po to jo prisisemiama iš kalnų upelių ar ištirpinus sniegą. Kelionei reikalinga ir speciali įranga: virvės, apraišai, įtvirtinimai, karabinai, katės, ledkirčiai (kurie beje labai praverčia net kai nėra ledo ar sniego). Reikalingi ir specialūs kalniniai ar trekingo batai. Kalnuose svarbus ir šilumos reguliavimas, tam labai padeda šiuolaikinė speciali apranga, kuri turi specialias atidaromas ventiliuojamąsias angas. Kuomet tik pajuntama, kad per šilta judėti, svarbu atsisegti ar nusiimti šiltesnius rūbus, ir atvirkščiai, jei pasidarytų šalta nieko nelaukiant apsirengti. Organizmo energija kalnų žygiuose labai svarbi, todėl aušinti ar šildyti kūną reikia laiku, kad nebūtų eikvojama veltui. Tokios kelionės leidžia pažinti savo kūną geriau ir nuodugniau, sužinoti savo galimybes ir ribas, o jas peržengus - išsilaisvinti ir išsikelti naujus iššūkius, naujus tikslus.
Taip besidalindami prisiminimais ir pamąstymais kilome į viršų. Iš pradžių takelis buvo aiškus ir paprastas. Tiesa, jokių atitvarėlių, jokių skiriamųjų ženklų nebuvo, net su dažais kokiais nebuvo tykštelta, kad pažymėti maršrutą. Galėtum pagalvoti, kad tai net neturistinė vieta, o tie kas čia susigalvojo ieškoti krioklio patys pramynė taką. Po truputėlį kylant takelis siaurėjo, šlaitas statėjo, palei dešinį šoną plytėjo stati nuokalnė... Kvėpavimas darėsi gilesnis, oro įkvėpti norėjosi daugiau ir daugiau. Galiausiai net ir takelis pasidarė nebeaiškus - ar tai kelias, ar šiaip akmeninga žemė. Iš paskos pamačiau priartėjusią dar vieną porą. Jie buvo vietiniai, "afrikaneriai" (Pietų Afrikoje gyvenantys baltieji, vietiniai gyventojai, kurių proseneliai - olandai, kolonistai, kalbantys iš olandų kalbos kilusia afrikanų kalba). Ėjau pirma ir vis klausiau kaip kas mano, ar tai teisingas kelias? Atrodė, kad jis išsiskyrė į tris takus, nusprendėm žygiuoti tiesiai. Prasidėjo uolienos, jų daugėjo, pradėjom lipti vis aukščiau, kol galiausiai iš galo pora pasakė, kad čia tikrai ne kelias. Mes pasiklydome! O blogiausia, kad atgal lipti buvo labai pavojinga ir slidu. Nebeliko nieko kaip tik ropštis į viršų. Pirma pakibo mūsų kompanionų pora, iš karto po jų ir aš. Laikiausi tik pirštų galais ir pėdomis užsitvėrusi už beveik lygaus ir stataus akmens. Apėmė stresas ir baimė. Išsikapstę afrikiečiai puolė padėti ir mums. Tomas prisiartino iš galo ir padarė mano kojai ramstį, kad nešliaužčiau žemyn, afrikietis padavė ranką iš viršaus ir užtraukė mane. Tomo kojos ilgesnės, tad jis užsikabarojo pats. Kojos ir rankos drebėjo. Kai užsiropštėm ant kalno ir pagaliau atradom tikrąjį taką, susivokėm į kokią sudėtingą situaciją buvom patekę...
Kelionė dar tik prasidėjo, turėjom judėti pirmyn, nes laikas bėgo greitai, ir svarbu buvo grįžti iki sutemstant. Tamsoje kaboti tarp žemės ir dangaus tikrai visiškai nebuvau nusiteikusi. Kaip močiutė buvo minėjusi, keliai pasiekti krioklį yra du: vienas, vedantis takeliu iki ilgųjų, 30 m kopėčių, kitas gi kelias, norintiems išvengti kopėčių, buvo per akmenų ir uolų kuluarą, reikalaujantis stiprios fizinės ištvermės, bet trumpesnis gal kilometru ar dviem. Vien ta mintis, kad trumpesnis ir ne kopėčiomis man žibėjo akyse, nes nors ir ypatingos aukščio baimės neturiu, tuo metu atrodė, kad nesugebėsiu kopėčiomis lipti. Tad neliko jokių kitų pasirinkimu kaip tik keliauti akmenų kuluaru. Atsisveikinom su naujaisiais draugais, suvalgėm po sumuštinį, atsigėrėm vandens, ir pradėjom ropštis į viršų. Kokį tiksliai atstumą užlipti reikėjo, nežinojom. Kojas lipant reikia statyti atsargiai, tik įsitikinus, kad akmuo nejuda. Kadangi nebuvau atsivežusi savo specialių trekingo batų lipau su sportiniais batukais, kuriuos pirkau per Sepallos parduotuvės uždarymo išpardavimą. Nors tiek gerai, kad guminis padas neleido kojai slysi. Kopiant nusislaužiau visus rankų nagus, jau nekalbant apie laką, bet tuo metu tai buvo jau nebesvarbu..... Svarbiausia buvo, kad jėgos seko, o viršukalnė kaip neartėjo, taip neartėjo. Vandens atsargos taip pat tuštėjo, kopėm jau gerą valandą, kai apimta nuovargio ir nevilties išsiliejau ant Tomo. Apsiverkiau ir pasakiau daugiau nebegaliu. Atsisėsti nebuvo kur, kuluaras pakankamai statmenas, o ir akmenys juos pakliudžius pradeda šliaužti žemyn. Tomas ramino ir vis guodė, kad negali gi jis būti begalinis, reikia judėti pirmyn..... Pradėjau graužtis, kad nėjom lipti kopėčiom, bet Tomas ramino, kad niekad negali žinoti kokios tos kopėčios ir gal ten dar sudėtingiau... Akmenys pradėjo smulkėti, ir jų mažėjo, ir pagaliau! Išgirdau pirmuosius žmonių balsus - tai buvo pora šveicarų, gyvenančių tame pačiam hostelyje kaip ir mes, kurie pralinksmino ir paguodė, kad viršukalnė jau visai nebetoli, o vaizdas, kurį pamatysime atpirks visas šias kančias...:) Susižvalgę su Tomu tepasakėm vieną žodį choru: "karma" :)... Sukaupiau paskutines jėgas ir vėl dėliojau rankas ir kojas. Bendrai po gerų 2 valandų nuo kopimo pradžios pasiekėm viršukalnę, "sutaupėm laiko"... Atstumas pralipimo susidarė toks pats kaip ir kopėčių ilgis, bet gi niekur apie tai nebuvo parašyta, o pakilus į viršų atrodė, kad viršukalnė artėja, bet lipi, lipi ir vis niekaip jos nepasieki. Užsikeberiojom. Valio! Atsivėrė plyni laukai ir didžiulės erdvės, pūtė stiprus ir šaltas vėjas. Adrenalinas atslūgo ir užplūdo laimės jausmas...:) Dabar jau linksmi takeliu skuodėm krioklio link.
Atsivėrę vaizdai buvo fantastiški, niekad negalėjau pagalvoti, kad užsikorus į viršų plytės tokie laukai... O nuo krašto atsivers tokie vaizdai. Pažiūrėjus į apačią sukosi galva, net darėsi silpna... Nieko panašaus anksčiau nebuvau patyrusi ir mačiusi... Grožėjausi toliais.... Per lauką tekėjo siaurutis upelis, kuris lauko gale dingo į nežinią - tai ir buvo tas taip vadinamas Tugelos krioklys. Tiesiog šiuo metų laiku vandens nėra daug, todėl ir srovė visai mažutė. Susiradom visai šalia krioklio kritimo vietos užuovėją, ir sėdėdami pradžiuvusios upės vagoje dabar jau ramiai atsipalaidavę pietavom. Prisipylėm pilną butelį skaidraus upelio vandens ir pasigrožėję neapsakomu reginiu leidomės atgal. Šįsyk nusprendėme keliauti žemyn kopėčių maršrutu... Prie kopėčių nusileisti reikėjo dar keliomis uolų atkarpomis, ropščiausi žemyn atbula, nes bijojau žiūrėti žemyn. Kai prisiartinom prie kopėčių, ten jau būriavosi grupelė žmonių, kurie dar tik ką buvo užlipę. Kojos ir rankos pradėjo drebėti iš naujo, kėlė ūpą vienintelė mintis, jog kopėčios ne vienalytės, o iš dviejų atkarpų. Jos buvo pakankamai tvirtos ir net turėkliukus turėjo. Bet baimės jausmas buvo didesnis. Stovint virš skardžio ir jaučiant stiprų vėją mintyse kartojau žodžius" aš galiu", paskui Tomas sakė, kad kartojau juos ne mintyse, o kaip maldą visą laiką leisdamasi tomis kopėčiomis.... Visa tai yra psichologinė baimė, juk realios grėsmės nebuvo, bet kai pagalvoji, kad kito kelio nėra ir nugali save, kiekvieną kartą taip įveikus kliūtį tampi stipresnis. Tą pliusiuką ten ant kalno siaučiant vėjams ir aš užsidėjau.... Toliau jau iki parkingo grįžti pavyko neišklydus iš kelio... :)
KARMA ETIOPŲ KAIME
Mūsų jau laukė Gintas ir visus pavargusius ir sušalusius vežė į išreklamuotąjį etiopų bendruomenės kaimą vakarieniauti. Atvažiavom kartu su kitais to pačio "Karmos" hostelio gyventojais, laikinai čia dirbančiu induku ir olandu atliekančiu čia Afrikoje medicininę praktiką. Susitikę lauke pradėjome juoktis, kad karma mus suvedė. Etiopų bendruomenės kaimas - tai buvo viso labo keli sujungti mūriniai pastatai, kurių viduje įrengta kavinės patalpa pilna vietinių juodaodžių vyrų žiūrinčių futbolo rungtynes. Viduje radome ir mūsų šveicarus, kurie kopiant į Sentinelį atnešė džiugią žinią, jog viršukalnė jau čia pat. Sakėm šeima visa draugėn susirinko. Susėdom prie dviejų dar laisvų stalų. Bėda buvo ta, kad per vėlai atvažiavom ir šeimininkė teturėjo vieną patiekalą, kurį mes ir užsisakėm, nes buvom labai alkani. Paprastai ir visi kiti čia gaminami vietiniai etiopų patiekalai patiekiami panašiai. Dideliame iš ryžių miltų šiek tiek fermentuotame baltame blyne patiekama įvairiausių troškintų mėsyčių, lešių ar avinžirnių užtepėlių. Tradiciškai čia valgoma tik su dešine ranka. Atsiplėši, mirkai į padažus ir valgai. Nors įvairovės ir nebuvo, bet pavalgėm sočiai ir pasidalinę per dieną sukauptais įspūdžiais išvažiavome namo.
Kitą rytą atsibudus skaudėjo visus įmanomus raumenis, galvojau nebepajudėsiu... bet dar prieš išvažiuodami norėjome paskutinį kartą pasigrožėti kalnais, tad atsisveikinę su svetingaisiais hostelio šeimininkais, pamurgdę Rubį ir Bilbo kieme sugrįžome link Sentinelio, ten buvo vienas lengvas, 45 min. maršrutas link nedidelio krioklio, link kurio ir pasivaikščiojome. Buvo labai gaivus rytas, saulė maloniai kuteno skruostukus, takelis vedė per pievas tad lengvai pasivaikščioję ir pramankštinę raumenis, smagiai pasibuvę sugrįžom išragauti likusių etiopų gaminamų patiekalų į jų bendruomenės kaimą ir sotūs patraukėme namo. Skriejom namo autostrada lengvai ir greitai. Tomas miegojo ant galinės sėdynės, o aš išpūtusi ausis klausiausi Gintauto pasakojimų apie medžioklę ir žvėrelius, apie gamtą, pro akis skriejo kaimelių vaizdai vietinių gyventojų siluetai vaikštantys pirmyn atgal autostrados šalikelėmis, kaimus keitė laukai, išdžiuvę kukurūzų laukai ir karvių bandos. Pasimatė pirmieji Johanesburgo žiburiai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą